Lietuvos aukštosios mokyklos kasmet parengia kelis šimtus architektų, bet šviežio, progresyvaus gūsio architektūroje maža. To nereikia plačiajai visuomenei, o ankštoje rinkoje jauniems kūrėjams belieka dempinguoti kainas.

Specialybė vis dar populiari

„Architektūra yra viena gražiausių specialybių, nes žmonės negali gyventi be stogo virš galvos. Ji buvo ir bus reikalinga visiems“, – įsitikinusi Vilniaus dailės akademijos Kauno dailės fakulteto (VDA KDF) Architektūros katedros vedėja architektė Jūratė Juozaitienė.

Norinčiųjų būti architektais nestinga. J.Juozaitienės duomenimis, konkursas stojant į architektūros specialybę šiemet buvo nemažas – pretendavo daugiau kaip trys jaunuoliai į vieną vietą. Būsimieji architektai rengiami Vilniaus, Kauno, Klaipėdos aukštosiose mokyklose.

„Šiek tiek nerimavome, kad galbūt ši specialybė bus iš nepopuliariųjų, kadangi architektų poreikį labai sumažino statybų krizė. Jei nėra statybų, nėra projektų, o jaunimas nori dirbti čia ir dabar“, – komentavo pašnekovė.

Jos duomenimis, per metus visoje Lietuvoje parengiama apie 250 naujų architektų, tačiau didžiajai daliai tai daugiau techninės, o ne meninės pakraipos specialybė.

„Studijuoti architektūrą VDA daug kas išsigąsta, nes įsitikinę, kad bus daug piešimo, daug akademinio meninio lavinimo. Aš manau, kad tai yra būtina architektui, jo kūrybiškumui. Kita vertus, stojamieji ar į dailės, ar į techninio profilio mokyklą yra vienodi“, – pridūrė Architektūros katedros vedėja.

Stoja ir nemokantieji piešti

J.Juozaitienė prisiminė savo pačios karjeros pradžią: „Tuomet įgijusieji architektūros specialybę jauni specialistai privalėjo trejus metus dirbti su patyrusiais meistrais. Pas juos mokėmės praktinės abėcėlės, nes aukštoji mokykla visų pirma ugdo kūrybiškumą.“

Per trejus metus, pasak jos, atsisijodavo, pasimatydavo, kas kam gabus. „Dabar paleidžiame vaikus, jie gali daryti ką tik nori: darbintis projektavimo įmonėse, tapti meno vadybininkais, keisti profilį ar emigruoti“, – apgailestauja aukštosios mokyklos atstovė.

Kita vertus, norintiesiems studijuoti architektūrą anksčiau buvo keliami didesni reikalavimai. Stodami abiturientai privalėjo turėti meninio išsilavinimo pagrindus.

„Išliko stojamieji egzaminai, tačiau jie labai suprimityvinti. Tiems, kas turi pradinį dailės išsilavinimą, užduotys yra vieni juokai. Šiemet stebėjau stojimo procesą, mačiau, kad į architektūrą bandė stoti net ir tokie vaikai, kurie, matosi, net nesuvokia kokia yra architekto specialybė, kas yra proporcijos, jie visiškai neturi meninių gabumų“, – stebėjosi J.Juozaitienė. Tokie savimi pasitikintys jaunuoliai, nuramino pašnekovė, ir nebuvo pakviesti studijuoti architektūros.

Ko prašo, tą ir projektuoja

J.Juozaitienė sutinka, kad architektų Lietuvai paruošiama per daug, bet iš kitos pusės, tai labai plati specialybė, leidžianti prisitaikyti darbo rinkoje. „Mokslai sunkūs, bet visapusiški, jaunas žmogus vėliau gali pats orientuotis, kam jis labiau gabus“, – pridūrė architektė.

Patys gabiausi jauni kūrėjai, įsitikinusi pašnekovė, yra laukiami architektų studijose. „Jie įneša šviežio kraujo, architektūros grandams kartais net pavydu, kad jaunas architektas problemą kartais išsprendžia paprasčiau ir greičiau“, – pastebėjo ji. Intensyviai dirbančių architektų bendrovių nėra daug.

Architektūros katedros vedėjai apmaudu, kad labai daug gerų jaunų architektų blaškosi ir tuo pradėjo naudotis užsakovai. „Atsirado frazė: “gerai, bet pigiau„. Prasidėjo negražus kainų dempingas. Ir šiems jauniems kūrėjams gyventi reikia, tad jie sutinka projektuoti pusvelčiui. Krenta ne tik kaina, bet ir kokybė“, – komentavo J.Juozaitienė.

Ne jokia naujiena, kad nemažai jaunųjų architektų emigruoja. „Pasidomėjau apie mūsiškius, kurie dirba užsienyje. Jie ten dirba kvalifikuotais braižytojais. Jie išeina gerą mokyklą, tačiau net jei ir pasiūlo savo idėjų, ten jie neturi savo vardo“, – minusų įžvelgė J.Juozaitienė.

Panaši jaunų architektų situacija Lietuvoje. Pasak pašnekovės, jaunieji architektai drąsiai dalyvauja įvairiuose konkursuose ir tokiu keliu garsina savo pavardes. Jaunieji projektuotojai savo potencialą ypač gali rodyti tada, jei nėra labai užimti kasdieniu darbu studijose.

„Tas, kuris tikrai dega architektūra, savo vietą po saule išsikovoja maždaug po 35 metų“, – jaunuolius guodžia Architektūros katedros vedėja. Ir pati prisiminė, kaip kadaise teko skintis kelią vyresnių architektų šešėlyje. Natūraliai dabartinę, intensyviai dirbančių architektų kartą pakeis nauja.

Projektuoti gali visi?

J.Juozaitienė atkreipė dėmesį į kitą problemą – naujieji įstatymai leidžia, pavyzdžiui, gyvenamąjį namą projektuoti ir ne architektams, specialaus atestato neturintiems žmonėms.

„Po kažkiek laiko turėsime labai skaudžią patirtį, neaišku, kaip atrodys mūsų gyvenamieji rajonai“, – prognozavo J.Juozaitienė. Jos įsitikinimu, žmonės gali turėti savo namo įvaizdį, tačiau jam talkinti turi profesionalas.

Kiekviename darbe reikia turėti specifinių žinių. Be to, pastebėjo architektė, lietuviams labai trūksta meninio lavinimo, pradedant vaikų darželiu ir baigiant aukštąja mokykla.

„Juk vaikas pirma savo mintis pradeda reikšti ne žodžiais, o piešiniu. Lavinant vaiką, jis geriau supranta spalvas, linijas, proporcijas. Pradinį dailės išsilavinimą gauna visi vaikai. Kai prasidėjo profiliavimas, daugelyje mokyklų dailė vyresnėse klasėse nebėra privaloma disciplina“, – atkreipė dėmesį J.Juozaitienė.

Architektės įsitikinimu, menas padeda mąstyti, suvokti estetiką. Mokydamasis suprasti meną žmogus nebūtinai turi tapti menininku profesionalu.

Skonis – ne visų genuose

Šalia dailės turėtų žengti ir architektūra. Pažinti šį erdvinį meną reikėtų mokytis nuo mažens.

„Štai italai gyvena tokioje skoningoje aplinkoje, kuri natūraliai ugdo šios šalies gyventojų skonį. Šioje šalyje tapti kičo mėgėju tiesiog neįmanoma“, – šypsojosi architektė. Antai skandinavai, pastebėjo ji, vaikų skonį ugdo dirbtinai, dar ikimokyklinėje įstaigoje.

Lietuvių tauta, J.Juozaitienės vertinimu, yra tarpinėje situacijoje. Lietuviai turi ir intuityvų skonį, kurį galima atpažinti tradicinėje liaudies architektūroje. Žvalgantis į kitas šalis, mums reikia mokėti pasirinkti tai, kas išties yra kokybiška, vertinga.

Po nepriklausomybės atkūrimo žmonės, kurie greitai praturtėjo, įsigeidė statyti pilaites. Norėjo namų, kokius turėjo Rusijos ar Amerikos turtuoliai. „Nebuvo suvokimo, ko iš tiesų reikia. Aišku, tai ir architektų didelė kaltė, kad kartais užsimerkiama prieš pinigus“, – pripažino J.Juozaitienė.

Vėliau sekė pertrauka, žmonės pradėjo daugiau keliauti, domėtis pasauline architektūra. „Architektūra yra savotiškas tautos metraštis. Ji išlieka ilgai, į miestą atvykusiam žmogui ji sukuria pirmą įvaizdį. Turime labai neblogos smetoninės architektūros dvidešimtmetį, labai liūdna, kad to negalime pasakyti apie pastarąjį dvidešimtmetį“, – palygino pašnekovė.