Apie žiūrovus

Suprantu, kad performansas negali būti be žiūrovų, nes ir Vikipedija skelbia, jog tai trumpalaikiai teatrališki veiksmai, atliekami žiūrovų akivaizdoje. Tam, kad čia pat galėtum sulaukti jų įvertinimo.

Betgi, mielieji, koks įvertinimas, kokie žiūrovai, kai aplink banguoja. Ir jau antrą kartą. Sakau namiškiams: tuoj vemsiu... Nuo visko. Ir nuo to supimo, ir nuo to supykinimo, kai oro trūksta. Visi kaukėti – tik akys iš po vyriškų ir moteriškų burkų kyšo, o ir tų visų nedaug. Pašnairuoja, paskersakiuoja žvairomis ir skuodžia neatsisukdami savais keliais.

Žinoma, jei savo drobę – ups, savo mūzą – papuoštą stiklinio burbulo skafandru, būčiau pradėjusi deginti liepsnosvaidžiu, kaip tai darė vienas performanso žanro pradininkų prancūzų dailininkas Yves Kleinas, gal kas ir būtų stabtelėjęs. Nepasivarginęs surinkti 112 – bent kokią greituškę ar psichuškę iškvietęs. Ar šiais laikais karštesnius skaičiukus – 1808 – būtų sumaigęs. O dabar – jokio atsako, jokių kosmogonijų (taip, atrodo, vadinosi pirmųjų performansų kūrėjų darbai?).

Ach, tiesa, spontaniškus jų veiksmus dar lydėdavo muzikantų tušas, grodavęs Kleino "Monotoniškąją simfoniją", kurią sudarė 10 minučių tęsiamas garsas, paskui – 10 minučių tylos. Tušas, tiesa, buvo ir ant mūsų blakstienų... "Loreal", atrodo. Vandeniui neatsparus, nes sruvo jis upeliais, kai užsukusios sušilti į vieną kavinukę buvome ne išvytos kaip benamės kalės, o maloniai – ar girdite: ma-lo-niai! – pasodintos prie stalelio ir pavaišintos trimis puodeliais kavos su pienu!

P.S. Išsinešti pasiėmėme tik šlapias savo emocijas ir keletą servetėlių iš baro.

Prisijaukinti nelaisvę, o gal susikurti savo laisvę burbule? Į Ateivę persikūnijusiai balerinai, choreografei Sandrai Drodvilaitei teko sunki užduotis. (Idėja – Rasos Rožinskienės, fotografija – Eglės Ščerbinskaitė)

Apie bur bur bur

Artėja Kalėdos ir visi mes – jau iki tol linkę paburbėti – imame kas tyliau, kas garsiau burbuliuoti kaip kokie amerikoniški kalėdiniai kalakutai ant Padėkos dienos stalo.

Tema labai aktuali ne tik prekybininkams, t.y. kaipgi – bur bur bur – mes šįmet švęsime šventes. Bur bur bur burbuluose šeimos, ar bur bur bur burbėdami pavieniui. Parduotuvių vitrinos jau nuo lapkričio pradžios mirga Kalėdų dovanomis, o ir prekybininkai neriasi iš kailio siūlydami savo prekes, nes juk puikiai supranta – bur bur bur – kad po kalėdinio "Black Friday" ir vėl ateis juoda koronos kasdienybė kaip toje Vytauto Kernagio dainoje. Ir vėl visos dienos bus vienodos kaip šventė – bur bur bur – nes juk sėdėdami namuose, dirbdami ir mokydamiesi iš namų, pamažu atsiduosime nebūčiai laiko prasme. Ir trečiadieniai taps panašūs į pirmadienius, o sekmadieniai ims priminti antradienius, ir mūsų prarastą laiko pojūtį – bur bur bur – sugebės grąžinti tik paukščiai, kurie parneš ant sparnų išsiilgtą pavasarį.

Tik štai pavasarinio vyšnių žydėjimo dar teks palaukti, o kol kas vietoj jo – bur bur bur – galėsim kabliuoti šaukštais šiųmetinę vasaros vyšnių uogienę. Be abejo, burbuliuodami namuose. Nes kaip išaiškino vienas mano pažįstamas, žodis "karantinuotis" šiomis dienomis jau įgauna bendrinę prasmę. Dabar mes visi – sėdintys namuose iš tingėjimo, sėdintys namuose iš privalėjimo ir sėdintys namuose iš kentėjimo – esame bendrai supaprastinti ir užrakinti po bendro vardiklio užraktu. Visi mes dabar karantinuojamės – bur bur bur – tyliai laukdami dar ir kasmetinio sezoninio gripo bangos, kurią – bur bur bur – kaip žmonės feisbuke burba, kažkaip ir kažkodėl nuplovė kur kas galingesnė raudonoji Žilvino kraujo puta…

Galgi pats metas, sakau savo garbaus amžiaus tėveliams, pradėti siūtis lankstaus plastiko ufonautiškus kostiumus, kad galėtume Kalėdas švęsti drauge – vaikai, tėvai ir anūkai? Kaip kasmet, po galais, kaip esame įpratę. O gal nauja valdžia ir vėl iškabins socialinę reklamą, kad geri vaikai nelanko savo negerų tėvų? Arba sugalvos kokią naują, kaip antai: geri vaikai gamina savo negeriems tėvams geras rogutes ir išveža į gerą girią, kad ja gėrėdamiesi galėtų senjorai gerą girą girdami gerti – bur bur bur!

Apie prisijaukinimą

Ar galima prisijaukinti nelaisvę? O gal galima susikurti savo laisvę burbule? O jei Antoine'as de Saint-Exupery klydo? Gal prisijaukinti galima ne tik lapę? Ir ne tik berniuką? Gal kartais sveika užsidaryti burbule, atsiriboti nuo žmonių, kad tame vakuume galų gale išgirstum save? Nes… negirdėdamas savęs, neišmoksi girdėti kito. Ir tas kitas tuomet atrodys panašus į šimtą tūkstančių kitų berniukų. Arba į šimtą tūkstančių kitų lapių.

... Kai lėktuvas nusileido į vieną iš Londono oro uostų, norėjau rasti žmonių, kurių galėčiau pasiklausti kelio į artimiausią autobusų stotį. Jų buvo minios, bet iš tiesų nebuvo nė vieno.

Nes visų jų ausys buvo užkimštos stilingais ausinukų kamščiais. Visi jie ne ėjo, o tarsi plaukė pasroviui, su minia, bet drauge – kiekvienas sau, su savimi, atskirai – paskendę uždaruose savo minčių akvariumuose. Tarsi per dideliu sąmoningumu nepasižyminčios akvariumo žuvelės. Eidamos jos lingavo į ritmą, caksėjo liežuviais, netgi leido kažin kokius garsus. Vienos savo povandeniniuose pasauliuose. Ir joms buvo gera.

Argi pasaulis neišpildė žmonijos troškimo? Argi negyvename dabar tarsi akvariuminės žuvytės turguje, kur daug visuotinio šurmulio, feisbuko bobų pletkų, sąmokslo teorijų ir pelningų sandėrių. Kažkam. Tik jau ne mums – apipešiotiems gaideliams – atskirtiems į permatomas vienkartines stiklines ir stebintiems pasaulį iš už plastikinio stiklo. Kad nekibtume vieni kitiems į uodegas… Divide et impera, skaldyk ir valdyk! – ironizuoja iš amžių glūdumos lotynišką posakį į pasaulį paleidęs prancūzų filosofas Pierre-Josephas Proudhonas. Bet juk patys prisiprašėme…

Apie asmeninius burbulus

Galbūt pasirodys keista, bet mes jau daugybę metų – ne tik dabartiniu Dievo koronės laikotarpiu – gyvename savo burbuluose. Bent jau aš tai tikrai.

Nuo senų laikų turiu savo kirpėją, savo visažistę, savo fotografę, savo mėgstamą drabužių prekės ženklą, kavinukę, savo bažnyčią ir mylimą kunigą (na, pardon, tik ne nuodėmės prasme). Dar turiu mėgstamą kavą, puodelį, šaukštelį kavai, kuriam dingus namuose įsivyrauja karo padėtis, nes juk kava, atseikėta kitu, ne tuo iš mano burbulo – be galo neskani. Turiu ir mėgstamą rašymo vietelę, kurioje paprastai įsitaisau su savo kompiuteriu. Tik joje mano burbulinės mintys (kaip tie skanūs burbuliniai vafliai, parduodami visuose A.Basanavičiaus alėjos kioskuose karštą vasaros dieną) būna pačios skaniausios.

Kaip pasakė viena mano draugė, mes turime ir savo žmones. Kurie taip pat gyvena savo burbuluose, labai panašiuose į mūsų pačių. Anksčiau, žinoma, tų draugų turėjome daugiau. Betgi korona nepaliko neutraliųjų. Nes ir ji pati – arba ji yra, arba jos nėra. Arba ji teigiama, arba totaliai neigiama. (Nors pikti liežuviai mala, kad gali būti ir tokia, ir anokia.) Panašiai kaip ir buhalterija – baltoji ir juodoji. (Nors pikti liežuviai mala, kad egzistuoja ir šešėlinė.)

Kai dar senais gerais prieškoroniniais laikais turėjau savo geriausią vaikystės draugę, rašiau jai atminimą į tokį gražų atminimų sąsiuvinį: pagaliau būki tu žmogus – tik nebūk niekada šešėlis…

Ir Jos Didenybė Korona nemėgsta šešėliavimo. Ji piešia tik dviem spalvomis – juoda ir balta. Artėja tos pačios draugės gimtadienis, kurio laukdama aš noriu būti labai balta. O ji manęs ir klausia: tu tik nesupyk, bet… ar per pastarąsias keturiolika dienų nebuvai niekur išvykusi? Ar nesilankei viešose vietose, nesinaudojai viešuoju transportu, stengeisi laikytis ne mažiau kaip 2 m atstumo nuo kitų?

Idėja – Rasos Rožinskienės, fotografija – Eglės Ščerbinskaitė

Taip, buvau. Taip, lankiausi. Taip, naudojausi.

Ir aš jaučiu, kaip mano gražusis baltasis burbulas bliūkšta. Sprogsta tiesiog akyse. Akimirksniu aš tampu juoda juoda. Ir nepageidaujama viešnia savo geriausios draugės šventėje, kuri savaitgalį praeina be manęs.

Rasistė!!! – šaukiu giliai įsižeidusi, o mano žodžiai tarsi žirniai ritasi į sieną ir, atsimušę į permatomo burbulo kiautą, grįžta atgal į rėkiančią burną. Man sunku kvėpuoti, lyg kažkas prieš mano valią būtų prijungęs mane prie dirbtinio plaučių ventiliavimo aparato. Užkimšęs juo burną. Kad nešnekėčiau nesąmonių.

Ir staiga aš prisimenu, kaip visai neseniai, dar prieš tris vasaras, kai drauge su Happy family keliavau po Afriką, rasiste buvau apšaukta aš pati. Tuomet tik naiviai gyniausi: ne rasistė aš – Rasa…