Disciplina šuniukams būtina

Keturkojų šeimininkai dažnai nežino jų auklėjimo reikalavimų

Nors nėra aiškios šuniuko auklėjimo ir jo dresavimo ribos, vis vien nuo pirmų mažylio gyvenimo mėnesių reikia ugdyti jo sąlyginius refleksus ir tinkamai šerti, kad ateityje nekiltų problemų dėl jo prasto elgesio ar sveikatos sutrikimų.

Perdėta baimė

Dažnas šeimininkas bijo pusantro ar dviejų mėnesių neskiepytą keturkojį mažylį nešti į lauką, kad jis nesusirgtų užkrečiamomis ligomis. Tačiau taip auginamas šuniukas greitai įpranta gamtinius reikalus atlikti namuose ir vėliau, vedžiojamas lauke, ten nesituština. Veterinarijos gydytoja Rasa Valukonytė perspėja, kad dar neskiepytą šunelį (pirmą kartą jie skiepijami 6–8 savaičių) vesti į lauką nepavojinga tik privačiame kieme, kur nebėgioja svetimi šunys. Daugiabučių namų kiemuose vedžioti neskiepytus mažylius yra rizikinga.

Vesti mažylį į kiemą būtina. Pasivaikščiojimai stiprina jo sveikatą. Be to, šuniuką išnešti laukan reikėtų po kiekvieno šėrimo, kad gyvūnas pratintųsi neteršti kambaryje. „Jei priterš, nebauskime, nes jis vis vien nesupras, kodėl yra baudžiamas. Be to, pradės bijoti šeimininko. Dažnai laukan išvedamas šuniukas įgis sąlyginį refleksą ir pats pradės laukti prie durų, kad būtų išvestas“, – įsitikinęs kinologas Karolis Masilionis.

Glosto kaire, baudžia dešine

Kinologas pataria parsivedus mažylį jau tą pačią dieną drausti jam ropštis į lovą, ant sofos ar fotelio, prašyti valgančiųjų skanaus kąsnelio. „Jei ko nors reikalaujame iš mažylio, tai reikalaukime be jokių nuolaidų. Antraip šuneliui susidarys sąlyginis refleksas vykdyti komandą tik kelis kartus jam paliepus. Sąlyginiai refleksai ugdomi, skatinant mažylį švelnumu, skanesniu kąsneliu, žaidžiant su juo“, – įsitikinęs K.Masilionis.

Pasak kinologo, kai šeima valgo, šuniukas turėtų būti kitame kambaryje. Jis neturi painiotis po kojomis ir į namus atėjusiems svečiams. Iki keturių mėnesių šuniukas turi priprasti prie šeimininko, antkaklio, pavadėlio, šukų, šepečio, prašytis laukan, atsiliepti pašauktas vardu, išmokti paklusti komandai „į vietą“. Pusės metų šunelis jau turi mokėti eiti pririštas pavadėliu greta šeimininko, pagal komandą tūpti, prieiti prie šeimininko.

„Už netinkamą elgesį šuniuką bauskime švelniai – pakanka timptelėti pavadėlį ar neskaudžiai sušerti vytele. Būtina jį pripratinti prie komandos „negalima“. Neužmirškime, kad šeimininkas šeria šunelį ir glosto kaire ranka, o veda už pavadžio ar švelniai baudžia – dešine“, – priminė K.Masilionis.

Šunelių kokteilis

Kalė gali normaliai maitinti ne daugiau kaip 8 šuniukus. Tuomet jų svoris kasdien auga, bet praėjus 10–12 dienų nuo gimimo juos vis vien reikia papildomai maitinti. Jei kalė pritrūktų pieno, labai tiks ožkos pienas, bet galima ir karvės. Į stiklinę pieno reikia įmaišyti kiaušinio trynį, šaukštelį medaus, du šaukštus ramunėlių arbatos. Iš pradžių šuneliai girdomi iš buteliuko, užmovus ant jo guminį čiulptuką, vėliau pratinami lakti iš dubenėlio.

Anot R.Valukonytės, dviejų savaičių šuniukams jau galima siūlyti maltos jautienos ar paukštienos (galima kelias minutes pavirti), sumaišytos su kiaušinio tryniu. Neturintieji laiko gaminti įvairius mišinius, mažyliams gali pasiūlyti specialaus šunelių maisto su kalės pienu. Tokiu maistu prekiaujama specializuotose parduotuvėse.

Pusantro mėnesio šuniukus jau galima atskirti nuo kalės. Atjunkyto mažylio maiste turi būti visų jo organizmui reikalingų medžiagų, ypač baltymų, vitaminų ir mineralinių druskų. Maiste neturi būti aštrių prieskonių, o viralas – nekarštas ir nei per tirštas, nei per skystas. Mažylių organizmas puikiai įsisavina saldų ir rūgštų pieną, žalius kiaušinius (tik vieną kiaušinį per savaitę), avižinę, kvietinę ar grikių košę. Labai naudingi mažylių organizmui žuvų taukai. Juos reiktų pradėti duoti 4–6 savaičių amžiaus šuniukams po kelis lašus per dieną ir palengva didinti dozę iki 2–3 šaukštelių (dozė priklauso nuo šunelio svorio). R.Valukonytė nerekomenduoja šuniukams duoti kiaulienos, avienos, sūdytos mėsos.