Aktoriaus Kęstučio Genio našlė Aleksandra nuo vaikystės gelbsti ir globoja benamius gyvūnus
Išlakaus balto namo sienoje iš tolo matyti atminimo lenta, kurioje iškilęs prieš 10 metų mirusio žinomo aktoriaus ir poeto, laisvės šauklio Kęstučio Genio bareljefas. Didžiuliame namo balkone du vidutinio ūgio šuneliai, nukorę galvas žemyn, smalsiai apžiūri kiekvieną šių namų lankytoją. Apie jiems nepažįstamus žmones keturkojai įnamiai lojimu praneša savo šeimininkei - Aleksandrai Genienei, čia gyvenančiai jau 35 metus ir labai mylinčiai gyvūnus.
Aktoriaus mylėtos kalytės palikuonis
Namo balkone dabar karaliauja dvi mišrūnės. Juodąją kalytę vadinu Nera. Ją, buvusią benamę, priglaudžiau prieš porą metų, kai šį gyvūnėlį man atvedė kaimynų berniukas. Antrosios kalytės vardas Šviesė. Taip ją pavadinau dėl itin šviesaus plauko. Beje, nė metų neturinti Šviesė yra Neros dukra. Dabar abi tenka saugoti nuo garaže gyvenančio šuns Juočkio - jau nebenoriu sukti galvos, kam reikėtų atiduoti šuniukus, kurie būtinai atsirastų, jei išleisčiau dabar Šviesę į kiemą, - kalbėjo ponia Aleksandra, glostydama nenuoramą kalytę.
Mišrūnas Juočkis - tai Kęstučio mylėtos kalytės antros kartos palikuonis. Kaip prisimena aktoriaus našlė, Juočkio močiutę ji parsivedė nuo Parodos kalno dar sovietmečiu - 1987 metais. K.Genys nepriekaištavo žmonai dėl keturkojo naujakurio, nes buvo įpratęs prie tokių jos poelgių.
Nusivedė benamį šunį į teatrą
Ilgainiui aktorius pamilo žmonos parsivestąją kalytę. Be to, ir pats yra ne kartą grįžęs namo su surastu gatvėje ar jam netikėtai atiduotu šuneliu. Atsimenu tokį šuniuką Cezarį, kuris prilipo prie mano vyro gatvėje, kai jis ėjo vaidinti į teatrą. Kęstutis įsivedė benamį šunelį į teatrą ir paliko jį prie savo batų laukti, kada baigsis spektaklis. Cezaris kelias valandas gulėjo šalia aktoriaus apavo ir niekam neleido prie jo prisiartinti. Po spektaklio abu parėjo į namus, - prisiminė A.Genienė.
Kai šis šunelis kažkur dingo, netrukus atsirado kitas, kurį atidavė K.Geniui jo kolega Algimantas Voščikas. Deja, ir šis šunelis neilgai gyveno - žuvo, patekęs po troleibuso ratais.
Išskyrė tik mirtis
Šunys kažkokiu būdu suprasdavo, kad abu Geniai neabejingi gyvūnams. Tad į jų namus ateidavo net ir kaimynų šunys. Vienas jų, Džiufas, labai prisirišo prie aktoriaus. Ši šuns simpatija baigėsi tuo, kad Džiufas paliko savo šeimininkų namus ir atsikraustė pas Genius. Kai buvęs šuns šeimininkas sunkiai susirgo, Džiufas vis bėgdavo jo aplankyti, tačiau visuomet grįždavo pas Genius. Gal todėl, kad ir naujasis Džiufo šeimininkas Kęstutis Genys susirgo. Kai aktorius numirė, Džiufas paliko jo namus.
Kartą ponia Aleksandra pro savo automobilio langą pamatė, kaip troleibusas partrenkė nedidelį baltą šunelį. Žmonės pakėlė jį ir paguldė po vieno daugiabučio namo balkonu. Kadangi buvo lapkričio mėnuo, negalėjau palikti šalti sužaloto gyvūno - baltaplaukį šunelį parsivežiau į namus ir spontaniškai pavadinau jį Baltušiu. Paskui, kai jis išgijo, turėjau gardaus juoko pranešusi bendradarbėms, kad Baltušis parsivedė juodaplaukę gražuolę. Šunelis iš tiesų vieną šaltą žiemos vakarą parėjo į namus kartu su bename juodo plauko kalyte. Priglaudėme ir ją, - prisiminė A.Genienė.
Katės - dėkingi padarai
Kai po nepriklausomybės paskelbimo dalis rusų išvažiavo iš Lietuvos, čia liko nemaža jų šunų, kurie valkataudavo miesto gatvėse. Vienas tokių šunų pateko į Genių akiratį. Tai buvo gražus didelis mokytas šuo, kurį dėl išsimokslinimo naujieji šeimininkai pavadino Lordu. Šiam šuniui Geniai rado naujus šeimininkus be didesnio vargo.
Sunkiau surasti globėjus kačiukams, kurie kažkokiais būdais vis atsirasdavo ir tebeatsiranda Genių namo kieme. Vienu metu man teko šerti net 17 kačių ir kačiukų. Dabar prie namo gyvena penkios katės. Kadangi šalia yra apleistų, neprižiūrimų sklypų, tai šios katės - tikras išganymas, nes jos gina namus nuo graužikų. Kartą pakėliau mūsų sklype prie namo gulėjusią lentą ir aiktelėjau - po ja pamačiau keliolika pelių ir žiurkių, tvarkingai suguldytų į eilę. Supratau, kad tai sočių, bet nepraradusių medžioklės instinkto kačių padėka už jų maitinimą, - aiškino ponia Aleksandra.
Išliko jautri iki šių dienų
K.Genio našlė prisipažino, kad nuo mažens tempdavo į namus visus benamius gyvūnėlius, kurie pasitaikydavo jos kelyje. Liko tokia pat jautri beglobiams gyvūnams ir dabar. Nesuprantu, kaip galima mylėti tik savo gyvūną, o kitą, priartėjusį prie jo, spardyti, - stebėjosi ponia Aleksandra, ne kartą mačiusi tokius vaizdus.
A.Genienę liūdina ir kaimiečių pragmatiškas požiūris į naminius gyvūnus. Ji matė Lietuvos veterinarijos akademijoje, kaip kaimiečiai atvedė iš sunkvežimio karvę ir paliko gyvulį operuoti, prieš tai net neatsisveikinę su juo, nepaglostę. Jautrų požiūrį į gyvūną Aleksandra Genienė atsinešė, matyt, iš vaikystės, kai girdėdavo savo tetą šnekant tvarte su ten laikomais gyvulėliais.
Ponia Aleksandra garsėja jautrumu ne tik gyvūnams. Ji prisipažino, kad penkerius metus po vyro mirties negalėjo susitaikyti su šia netektimi ir iki šiol girdi pirmuosius Kęstučio žodžius, kuriuos jis ištarė prieš daugybę metų Žemaičių gatvėje sutiktai dešimtokei: Ar galėčiau, panele, palydėti Jus namo?
Naujausi komentarai