Interjerų kūrėja Virginija Sabaliauskienė tik įkopusi į penktą dešimtį pradėjo studijuoti interjero dizainą ir su didžiausiu malonumu mėgaujasi nauju darbu. Kadaise ji stojo į taikomąją matematiką.

Architektūros atsisakė

V.Sabaliauskienė, energinga 48-erių moteris, keturių vaikų mama, prieš dešimtmetį išsikraustė į sostinę, bet širdyje – tikra kaunietė. Moters pavardė neseniai pradėta linksniuoti geriausių mūsų šalies interjerų kūrėjų gretose. Ji vos prieš kelerius metus Vilniaus dailės akademijoje įgijo interjero dizainerės diplomą ir nesiskundžia užsakymų stygiumi – kuria tiek gyvenamuosius, tiek visuomeninius interjerus.

Ar dizainas buvo daugelį metų užslėpta aistra? Virginija, baigusi dabartinę Kauno „Saulės“ gimnaziją, įstojo į taikomąją matematiką. Mokykloje ši disciplina buvo sustiprinta, tad mokslas aukštojoje buvo vieni juokai.

„Kaip ir kiekvienam žmogui, baigusiam mokyklą, žinoti, ko iš tikrųjų nori, yra labai sudėtinga, o galimybių daug. Bent aš tikrai nebuvau įsitikinusi, kad visą gyvenimą dirbsiu pagal pasirinktą specialybę“, – prisiminė pašnekovė. Pasak jos, 1982 m. informacinės technologijos buvo ant bangos, tai viena iš priežasčių, kodėl ji pasirinko šią sritį.

„Buvo šovusi mintis studijuoti architektūrą. Tačiau tai reiškė, kad po mokyklos būtų reikėję ketverius metus mokytis vakarinėje dailės mokykloje, nes neturėjau jokių piešimo pagrindų. Be to, viena dailininkė namuose jau buvo – sesuo, nesinorėjo nuvilti tėvų“, – atviravo pašnekovė. Kita vertus, tuo metu ji nebuvo tikra, kad tikrai norėtų būti architektė.

Baigusi taikomąją matematiką, V.Sabaliauskienė buvo paskirta dėstyti informatiką politechnikume. Darbas jai patiko, bet čia ji užtruko vos metus, nes susilaukė antrojo sūnaus ir išėjo ilgesnių – dviejų mažamečių vaikų auginimo atostogų.

Mokėsi savo namuose

Kai Virginijos vyras sukūrė privatų verslą ir jam prireikė pagalbos, žmona stojo į jo darbuotojų gretas. Tačiau ne tuščiomis. Būdama 34-erių, ji dvejus metus studijavo verslo administravimą, įgijo magistrės laipsnį. Įgytas žinias ji pritaikydavo darbovietėje. „Buvo smagu ir labai gera“, – prisiminė dabartinė interjerų kūrėja.

Jau tada ji turėjo galimybę pasireikšti ir interjero apipavidalinimo srityje – parinkti spalvas vyro biuro patalpoms, išdėstyti baldus. Teko prisiliesti prie aplinkos kūrimo rekonstruojant savo pačių namą.

„Susidraugavome su architekte. Ji maloniai pasakojo, kaip viskas daroma, kaip ji renka spalvas ir kitką. Galima sakyti, ji buvo mano pirmoji mokytoja formuojant aplinką“, – psakojo pašnekovė.

Vėliau Virginijai teko gražinti biuro patalpas persikėlus gyventi į Vilnių. Profesionalių interjero dizainerių šeimos galva sąmoningai nesamdė. „Tu viską moki ir padaryk“, – žmonos talentą įžvelgė sutuoktinis. Taip V.Sabaliauskienė sėmėsi patirties dailindama vienas patalpas palėpėje, kiek vėliau – kitas. „Jei prieš tai būčiau pasimokiusi reikalingų dalykų, rezultatai galbūt būtų buvę geresni“, – svarstė ji.

Interjero dizaino studijas, įsitikinusi ji, išprovokavo likimas. Mat nusprendus parduoti nuosavą verslą, teko paklusti kitam vadovui, darbas moteriai nebebuvo ta vieta, kurioje buvo galima judėti į priekį. Tad Virginija nusprendė išeiti ir veikti kažką kita.

Draugės tiko į dukras

„Išėjusi iš darbo du mėnesius praleidau Juodkrantėje, bendravau su draugais dailininkais. Vyko pleneras, tapėme Negyvosiose kopose. Pagyrimai, kad man gerai sekasi piešti, buvo paskutinis postūmis pabandyti eiti mokytis menų“, – šypsojosi pašnekovė.

Kaip tik tada ji sužinojo, kad Vilniaus dailės akademijoje galima pasirinkti nenuoseklias studijas, kitaip tariant, mokytis pageidaujamų disciplinų. Tiesa, mokslas buvo mokamas. „Negaliu pasakyti, kad pirmus metus buvo labai lengva, tai buvo visai kas kita, ką iki tol dariau. Papildomai vaikščiojau į piešimo pamokas, iš pradžių buvo labai sunku“, – neslėpė pašnekovė. Tuomet jai buvo per 40 metų.

Studijuoti teko su įvairaus amžiaus žmonėmis, bet dominavo merginos, tinkančios jai į dukras. Bendravimo problemų studijuojant nebuvo, o su kai kuriomis iš jų Virginija ne tik iki šiol draugauja, bet ir kartu dirba vienoje komandoje.

Baigus pirmą kursą, Virginijai mokslai tapo lengvesni. Išlaikiusi reikalingų dalykų skirtumus, ji perėjo į įprastines studijas. Studentės suole Virginija praleido ketverius metus. Tuo metu jokioje darbovietėje ji nedirbo, su pasimėgavimu atsidavė mokslams.

„Kadangi buvome pardavę verslą, turėjau galimybę mokytis ir nedirbti“, – prisipažino moteris. Anksčiau ji buvo ragavusi mokslų ir darbo vienu metu, todėl tarsi projekto sudėliotos dienotvarkės nenorėjo.

„Šį kartą buvo kitaip. Turėjau laiko pasižiūrėti ir į stogus, fotografuoti šešėlius, piešti bažnyčioje. Tai buvo nuostabus laikas“, – paskutiniuosius mokslus prisiminė interjerų kūrėja.

Gilinasi į inžinerines sritis

Dar besimokydama ji turėjo galimybę sukurti keletą interjerų. Trijų sūnų ir dukters mama vyriausiąsias atžalas išleido į savus butus, kuriuos pati apipavidalino. Sumažėjus šeimai, Sabaliauskai iš namo persikraustė į butą Vilniaus centre – mama vėl turėjo kur pasireikšti. Po to dar teko aprūpinti vyrą jaukumu naujame biure.

Matydami šiuos interjerus šeimos draugai atkreipė dėmesį į Virginijos talentą, todėl moteris ėmė sulaukti užsakymų. Vieno iš butų interjeras buvo apdovanotas simboline auksine palete Metų interjero konkurse, kito – pateko į geriausių Metų interjero gyvenamųjų erdvių dešimtuką.

Geras darbas, autorės įsitikinimu, yra geriausia reklama. Be to, ji supranta, kad sėkmė neateina akimirksniu. „Nemanau, kad jau sulaukiau sėkmės. Labai noriu daug išmokti, kad galėčiau dirbti taip, kaip man norisi“, – siekius atskleidė moteris, jau apie 4–5 metus dirbanti kaip profesionali interjero dizainerė.

Interjero kūrimas, atkreipė dėmesį V.Sabaliauskienė, tai ne vien eskizų piešimas ir spalvų parinkimas. Norint sukurti gerą interjerą, reikia žinoti ir išmanyti kur kas daugiau. Jai pačiai praverčia anksčiau dirbti darbai.

Antai Virginija apgalvotai subūrė statybininkų komandą, kurie darbus atlieka gerai, kaip reikia jai. Dizainerė dalyvauja naujų produktų pristatymuose, susipažįsta su naujomis medžiagomis, jų pritaikymo galimybėmis.

„Tikrai nėra taip, kad suvedi spalvas, pakabini paveiksliuką. Yra labai daug inžinerinio, techninio darbo. Nemažai darbų vykdytojų nesidomi, kas yra naujo, kaip yra kuriama. Turi surinkti jiems visą medžiagą, pateikti brėžinius“, – atskleidė pašnekovė.

Nemielą darbą siūlo keisti

Pasak Virginijos, projektas prasideda nuo funkcinio patalpų išdėstymo. Tada projektuojama elektra, apšvietimas, ventiliacija, garso aparatūra, signalizacija. Reikia parinkti ir vietą, ir aukštį, nes kai bus atlikta estetinė apdaila – keisti jų vietą gali būti vėlu, arba teks daryti pataisymus.

Aukštojoje mokykloje, be kitų įgytų žinių, moteriai labai pravertė darbas su specialiomis kompiuterinėmis projektavimo programomis.

V.Sabaliauskienė nė trupučio nesigaili pokyčių savo profesinėje veikloje. „Kiekvienas žmogus turi savyje ne vienos srities gebėjimą, reikia nebijoti pomėgį paversti pagrindiniu darbu“, – drąsino interjerų kūrėja.

Jos įsitikinimu, darbas turi būti mėgstamas ir skatinantis tobulėti. Jei taip nėra, galbūt laikas jį keisti? Pati Virginija dar žada mokytis ir gilintis į su jos darbu susijusias sritis.