Kurtsharai labai ištikimi šeimininkams, lengvai dresuojami, energingi ir kartu ramūs šunys, žinomi nuo XVII a.
Kai Taškė pastebi kieme balandį, kurį, matyt, laiko antimi, prigula ant visų keturių kojų ir lyg tigrė sėlina prie paukščio. Tai įprastas reginys, nes Taškė vokiečių trumpaplaukis paukštšunis kurtsharas. Tikrasis vardas yra Tritaškė, nes jos rudai širmame su šlakais kailyje yra trys ryškios didelės rudos apvalios dėmės. Pas mus apsilankanti kolegė Rūta Staliliūnaitė kiekvieną kartą stebisi, kad tokį kilmingą šunį su veislės dokumentais vadiname taip paprastai Taške, juokėsi aktorius Viktoras Valašinas, vadovaujantis Kauno menininkų namams.
V.Valašinas su žmona aktore Nijole Lepeškaite Taškę nusipirko Aleksoto turguje prieš porą metų. Tai buvo mažytė jautri kalytė, kuri keistai reaguodavo į pakeltą šeimininko balsą pradėdavo ne tik drebėti, bet ir plėšyti bute sienų tapetus. Tad dabar šeimininkai į Taškę kreipiasi tik ramiu balsu, o šuns dirglumo pėdsakus panaikino pakeitė sudraskytus tapetus. Dvejų metų kurtsharė puikiausiai supranta, kas jai sakoma, o jei nesupranta, pakreipia galvą ir žiūri į akis. Suprask prašau pakartoti.
Taškė po butą laksto lengvai lyg gazelė. Ši jos elegantiška bėgimo maniera ypač išryškėja gamtoje, kai šeimininkai pasiima ją su savimi į sodybą prie Druskininkų. Ten V.Valašinas augintinei buvo įrengęs erdvų voljerą. Tačiau, pasirodo, be reikalo Taškė laigo po sodybos teritoriją tol, kol vos bepaeina, tačiau niekuomet neišbėga už jos ribų. Beje, į sodybą ji važiuoja automobiliu, atskirta specialia pertvara nuo keleivių dėl pernelyg didelio šuns lipšnumo.
Aktorių bute Kaune Taškės mėgiamiausia poilsio vietelė fotelis prie stalo, ant kurio stovi kompiuteris. Mat čia daugiausia laiko praleidžia abu kurtsharės šeimininkai, kuriuos ji labai myli, tačiau gaujos vadu pripažįsta tik Viktorą. Matyt labiausiai dėl to, kad jis kiekvieną rytą keliasi dėl Taškės šeštą valandą ryto ir jau pusę septynių abu važiuoja atokiau nuo miesto, į negyvenamas plynes, kur šuo gali iki valiai lakstyti be antsnukio ir pavadėlio. Grįžta abu į namus pavargę, bet laimingi ir, žinoma, išalkę.
Man patinka, kad Taškė šiame agresijos kupiname pasaulyje niekada nepraranda geros nuotaikos, lieka jautri ir nuoširdi. Kai važiuojame automobiliu, ji savo elgesiu veikia mane raminančiai lyg valerijonas tupėdama ant užpakalinės sėdynės, mėgsta padėti galvą man ant peties, o letenas ant rankų. Kartais tai trukdo man vairuoti, bet dar dažniau gelbsti nuo neigiamos reakcijos, kurią sukelia eismo kultūros stoka mūsų keliuose, tikino Viktoras.
Kai šeimininkai kraunasi kelioninius krepšius, Taškė žino, kad jos laukia išvyka į sodybą, kur šuo jaučiasi labai laimingas, galėdamas mėgautis laisvės teikiamais malonumais. Pats didžiausias plaukioti ežere ir, pastebėjus vandens paukštį, mėginti jį pavyti. Deja, šeimininkas maudynių metu nepaleidžia Taškės nuo labai ilgo pavadėlio, nes bijo, kad medžioklės azarto pagauta kurstharė gali nusivyti grobį taip toli, kad neberas kelio į ją mylinčius namus.
Naujausi komentarai