Antrų tokių namų nėra – jų šeimininkė grafikė ir dizainerė Jūratė Rekevičiūtė tuo tikra. Buto sienas ir visas įmanomas kerteles per metų metus užkariavo jos darbai, sielai brangūs daiktai. Niūrūs sovietmečio interjero liudininkai – kartoninės grindys, durys, sieninės spintos, vamzdžiai ir net unitazas – užmaskuoti spalvingais dažais. Menui šiuose namuose visada atsiranda vietos.

Darbavosi tėvams išvykus

Kaunietė menininkė J.Rekevičiūtė nė neskaičiavo, prieš kiek metų jos fantazija ėmė lietis skurdžiame sovietiniame interjere, trijų kambarių bute. Tai vyko lopinėlis po lopinėlio, sluoksnis po sluoksnio. Kapitalinio remonto šie namai taip ir nematė.

"Anie laikai unikalūs tuo, kad nebuvo nei pinigų, nei pasirinkimo. Tačiau ir tada norėjosi gyventi gražiai, turėti originalių daiktų", – pasakojo dailininkė. Ji drąsiai ryškiomis spalvomis ėmė marginti grindis, sieninius baldus, duris, staktas, vamzdžius, unitazą, vonią, įvairius kitus pernelyg pilkus daiktus. Kad greičiau džiūtų, dažė ne aliejiniais dažais, o emaliniais.

"Tėvai? Aišku, nesidžiaugė", – prisiminė tėvų reakciją, šiems išvydus meną ant grindų ir kitų buto detalių. Kai tėvų nebūdavo namie, ji teptuku ištapydavo vis naują plotelį.
Menininkė prisimena ne tik savo pačios svajonę gyventi išskirtinai. Anuomet daugelis žmonių buvo išradingi, mokėjo iš nieko kažką pasigaminti.

"Gal ir reikalinga ekonominė krizė, kad žmonės įvertintų savo galimybes. Tapo įprasta viską pirkti, tai, kas sena, išmesti. Nebeliko mąstymo, fantazijos", – svarstė dizainerė.

Chaose – griežta tvarka

Grafikės bute galima pamatyti įvairiausių baldų: ir antikvarinių vertybių, ir sovietinių masinės gamybos štampų, ir pačios dailininkės projektuotų natūralaus medžio spintelių. Gausybė daiktų į namus keliavo įvairiais laikotarpiais ir iš įvairių vietų. Eklektika rodo menininkės susižavėjimo etapus vienu ar kitu stiliumi.

Dabar J.Rekevičiūtei norisi ypač modernių dalykų – šias užgaidas ji galės tenkinti naujuose namuose Vilniuje, į kuriuos netrukus ketina persikraustyti visam laikui. Tačiau senųjų buto baldų išmesti neketina. "Kiekvienam daiktui bandysime rasti vietą. Juk tai prisiminimai, paveldas, istorija", – prisiekė dailininkė.

Naujieji namai sostinėje, pasak jos, kol kas švarūs. "Žmonės klausia, ar aš kuriu interjerą. Man nesuprantama, kai ateina dizaineris ir viską sudėlioja. Aš su kiekvienu daiktu turiu susidraugauti, rasti jam vietą. Dėl to kraustytis man baisu", – prisipažino menininkė.

Trijų kambarių bute, vadinamojoje "chrusčiovkėje", nėra nė vienos laisvos sienos ar kampo, tik lubos dar neišnaudotos.

Chaoso įvaizdis, šeimininkės tikinimu, apgaulingas. Geriau įsižiūrėjus, namuose yra sava tvarka, viskas tvarkingai išrikiuota, nieko negalima perdėti į kitą vietą.

J.Rekevičiūtės sukaupti daiktai kitam žmogui gali atrodyti nevertingi. Menininkei jie neįkainojami, nes primena išgyventus etapus, įvykius, draugus.

Erdves surijo dirbtuvės

Norą daiktus kurti pačiai diktuoja dizainerės gyvenimo būdas ir mąstymas. Jei ji neranda, ko nori, pasigamina pati. Kad ir į kurį daiktą ar kertę pažvelgtum, matyti šmaikšti menininkės fantazija. Antai kreivai pasviręs šviestuvas, tradicinio vertintojo akimis, vargiai tokiu vadintųsi. Po plokščiu pagrindu ant laidų pakartos keturios paprastos lempos, neturinčios jokio uždangalo – dailininkės fantazijos vaisius.

"Kai esi kitoks, kai mąstai netradiciškai, rasti tinkamą daiktą labai sunku. Man reikia daikto, sukurto specialiai man", – neslėpė grafikė. Ji nėra mačiusi  namų, kuriuose norėtų gyventi. Šiuo metu menininkė sako turinti aiškią viziją, kaip nori gyventi – naujieji namai Vilniuje yra būtent tokie.

Daugiabutis namas, kuriame užaugo ir subrendo dailininkė, anuomet buvo skirtas Kauno hidroelektrinę stačiusiems darbininkams. Iš pradžių tai buvo bendrabutis. Bute gyveno trys šeimos, vėliau – dvi. Dabar viename kambaryje – grafikos dirbtuvė, kitame – keramikos. Gyvenamasis kambarys, dalį vietos užleidęs juvelyrinių dirbinių barui, šiuo metu priglaudžia ir grafikos darbus: ant lovos džiūsta parodai ruošiami paveikslai.

"Dirbti namie – didžiausia tragedija. Nėra nieko baisiau, kaip užmigti ir atsibusti darbe. Nėra jokio poilsio, nes neatsitrauki nuo darbų, visada norisi kažką pataisyti, daryti", – atvirai kalbėjo menininkė.

J.Rekevičiūtė džiaugiasi, kad persikėlusi gyventi į Vilnių, kaip ir daugelis žmonių, eis į darbą. Tiesa, dizaineriai neprireiks nei automobilio, nei dviračio, kuris šiuo metu spraudžiasi jos buto ankštame koridoriuje. Dailininkės dirbtuvės įsikurs atskirame pastate, iki kurio reikės paėjėti per kiemą.