Šiandien pirmenybė atiduodama mūrui, tačiau lietuviškos statybos tradicijos per amžius skleidėsi mediniuose namuose. Dar yra meistrų, kurie namus renčia pasitelkdami senųjų dailidžių įdirbį.

Elektriniais įrankiais nesižavi

Dailidės amatas aprėpia gana daug. Dailide gali vadintis žmogus, dirbantis kone visuose medinės statybos baruose, įskaitant baldų ar laivų gamybą. Kadaise tikriausiai dailidės buvo tiesiog medienos dailintojai, dabar dailidės profesija skirstoma į siauresnes specializacijas. Be to, statant medinį namą tenka draugauti ir su metalu bei kitomis medžiagomis, nespjaunama į šiuolaikinius elektrinius ar benzininius įrankius.

"Seniau tas, kuris tašydavo rąstus kas dieną, buvo įgudęs ir darė tai labai greitai. Dabar vyrai su "varnomis" tiek nepadaro, kiek seniau padarydavo su kirviais. Dabar dirba tai su vienu instrumentu, tai su kitu, ir nė su vienu nebemoka normaliai dirbti. Rezultatas panašus, bet tai iliuzija, kad šiandien padarome kažką greičiau", – šypsojosi medžio restauratoriumi prisistatantis Audronis Skurvydas, šio amato ėmęsis gan neseniai. Ilgą laiką jis dirbo intelektualinį darbą.

Jis neabejoja, kad jei susirungtų ano meto meistrai su šiandieniais, valdančiais tik elektrinį pjūklą, pirmieji neabejotinai laimėtų.

Mokėsi dirbdami šalia

Medis A.Skurvydą traukė nuo vaikystės – labiau nei žaislai rūpėjo kirvukai ir kiti medžio apdirbimo įrankiai. Vyras neabejoja, kad tai lėmė ir genetika, nes senelis buvo klumpdirbys. "Niekas drožybos nemokė, bet jei reikia, galiu nors ir skulptūrą pagaminti", – sakė pašnekovas, kilęs iš Tauragės.

Jo pastebėjimu, daug kam patinka medis, o kai prireikia pasigaląsti kirvį, noras jį apdirbti praeina. A.Skurvydas tvirtina, kad dailidei privalu mokėti viską – taip pat ir instrumentus pačiam pasiruošti. Vis dėlto ir ši, neįdomioji, darbo dalis turi būti įdomi. Dailidės darbas reikalauja kantrybės ir atkaklumo. "Galbūt todėl tarp dailidžių-restauratorių yra nemažai žemaičių", – svarstė pašnekovas, atstovaujantis užsispyrusiems žemaičiams.

Jam restauruojant senus medinius pastatus tenka daryti taip, kaip tai darė senolis meistras. Kartais tenka atidengti autentiką pašalinant tai, kas buvo padaryta vėliau.

A.Skurvydo teigimu, senovėje kaimiška statyba buvo paprastesnė nei bažnyčių ar dvarų. "Kaimuose pasiimdavo vieną rimtą meistrą, o visi kiti statybininkai – vietiniai vyrai. Nesudėtingus darbus darė vieni, sudėtingesnius – meistrai. Meistras buvo tarsi architektas, jis žinojo tradicinės architektūros mazgus, vadovaudavo likusiesiems, vadovavo visai statybai", – istorinėmis žiniomis dalijosi restauratorius.

Meistrystės vyrai išmokdavo dirbdami šalia meistro. "Kai pamatydavo, kad rankos auga iš teisingos vietos, meistras paimdavo sau talkininką – mokinį", – pridūrė jis.

Ne tik pinigingi, bet ir protingi

Kitas dailidė restauratorius iš Kelmės r. Laimonas Bartkus apgailestavo, kad tradicinę dailidystę išstūmė šiuolaikinės statybos. "Po truputį bandome atrasti vietos senajai dailidystei. Daug senųjų medienos jungimų yra užmiršti, juos pakeičia metalinės detalės. Tai greita, paprasta. Ar kokybė nukenčia, manau, parodys laikas. Metalinės detalės su medžiu nelabai dera dėl drėgmės kondensavimosi. Tarkim, po 50 metų turėtų paaiškėti, kad senųjų dailidžių sprendiniai yra geresni nei šiuolaikinių", – šypsojosi žemaitis.

Kiek Lietuvoje yra tradicinių dailidžių, jis neprognozuoja. Amatininkai yra gana uždari. "Kartą Lietuvos liaudies buities muziejuje buvome sukviesti dalyvauti seminare, taigi kai kuriuos iš mūsų iškrapštė iš savo urvelių, pakraščių, tada vieni kitus pamatėme. Tiesioginiame darbe dailidžių keliai retai susitinka. Tikriausiai užsakovai, galėtų pasakyti, ar daug yra mūsų išlikusių", – svarstė vyras. Tiesa, norinčiųjų restauruoti senus namus mažai – daugelis linkę statyti naujus.

L.Bartkus sau užsibrėžęs statyti taip, kaip buvo statoma senovėje. "Tokių namų jau reikia protingiems užsakovams – verslininkams. Būna keista, kai susiduri su valstybinėmis institucijomis, muziejais, kurie turėtų tradicijas saugoti, bet nenori apie tai nė girdėti. Sakyčiau, kad privatininkai labiau palaiko amatus ir savotiškai užsiima muziejininkyste", – pastebėjo restauratorius.

Nelygumai – interjero dalis

Tradiciškai statančių dailidžių darbas nebūtinai įvertinamas ir finansiškai. "Norėčiau, kad statyba pagal senąsias tradicijas kainuotų brangiau, nes įdedama daug daugiau darbo. Vis dėlto mūsų darbų kaina lyginama su šiuolaikiškai statančių dailidžių darbu, nors jie daro paprasčiau pasitelkdami šiuolaikines priemones. Taigi pagal įdėtą darbą uždirbame mažiau", – įvertino pašnekovas. Vis dėlto jis džiaugiasi galimybe puoselėti protėvių tradicijas.

Pasak L.Bartkaus, kartu su atėjusia etno-, ekomada juntamas senosios dailidystės atgimimas. "Ne taip seniai perėjau vien prie tradicinio amato. Kiek patys sugebėsime jį išpopuliarinti, tiek jis ir bus gyvas", – mano jis.

Tradicinę dailidystę jis atskleidžia statant rąstinius pastatus. Dažniausiai jis stato gyvenamuosius namus, pirtis, svirnus. Meistras džiaugiasi, kad idealiai apvalūs, apipjauti gamykliniai rąstai išėjo iš mados. Dabar rankomis tašyti arba pjautiniai rąstai dažniausiai paliekami neuždengti kaip interjero detalė, net jei jie neatrodo tobuli.

"Liaudiškuose statiniuose galima matyti, kad medžiai yra nelygūs, kreivi. Medis su medžiu suleidžiamas išnaudojant kreivumus, mediena neišmetama. Sienos piešinys išeina gyvas, įdomus. Tie, kuriems reikia idealiai lygių sienų – ne mano klientai", –  juokėsi dailidė ir pridūrė, kad liaudies statyboje yra savotiškai kitaip lygu.

Direktorius negali netašyti

Senosios amatininkystės pradžiamokslį L.Bartkus išėjo ne kokioje nors profesinėje mokykloje. "Kai buvau šeštoje klasėje, tėvai kėlėsi gyventi į kitą vietą ir persivežė tvartą. Jie pasisamdė meistrą tvartui surinkti, o aš trindavausi šalia jo. Žiūriu, vieną kampą užbraižau, kitą. Tai buvo pirmoji mano mokykla", – prisiminė vyras.

Užaugęs jis įgijo aukštąjį išsilavinimą, ėjo vadovaujamąsias pareigas. "Kartą reikėjo pastatyti senovinį namą. Kaime suradau seną meistrą, pririnkau iš darbo biržos darbininkų ir pradėjome statybą. Tačiau meistras atsisakė dirbti su tašyti nemokančiais vyrais. Seniau visi vyrai mokėjo tai daryti, bet ne dabar. Kito meistro neberadau, teko pačiam eiti už meistrą", – savo amatininkystės pradžią prisiminė kelmiškis. L.Bartkus turi įmonę, pavaldinių, tačiau yra įsitikinęs, kad ir pačiam reikia tiesiogiai dirbti su medžiu, kad "rankos neatšaltų nuo rąsto".

Dailidė nebijo perduoti žinių ir patirties kitiems. "Tie, kurie dirba pas mane, išmoksta statyti taip, kaip reikia. Žinoma, žmonės dažnai keičiasi – padirba ir emigruoja į užsienį. Bet tikrai bus tokių, kurie po manęs liks statyti senoviškai, jei tik norės. Tereikia tokiems žmonėms įkvėpti dailidystės dvasią. Techniškai išmokti nesunku, bet reikia ir idėjiškai suprasti, ką darai", – paaiškino L.Bartkus.

Rąstinis namas, jo teigimu, yra gana šiltas. Svarbu, kad tokio namo siena nepraleistų vėjo, kad būtų sudėtas tinkamai ir iš tinkamų rąstų. "Jei gerai apšiltintas pogrindis ir pastogė, šilumos užtenka nešiltinant rąstinių sienų. Kita vertus, pavyzdžiui, Žemaitijoje, kone visi rąstiniai namai būdavo apkalami dailylentėmis, taigi norint rąstus galima apšiltinti ir apkalti lentelėmis", – sufleravo pašnekovas. Rąstų sienoms šiltinti, pasak dailidės, šiandien geriausiai tinka ekovata.

Tiesa, ne viskas, kas buvo kaimiška, pritaikoma šiandien. Štai skiedromis stogai jau retai dengiami. "Nemanau, kad skiedros turi perspektyvų grįžti į gyvenamuosius namus. Tai trumpalaikė medžiaga. Kita vertus, jų trumpalaikiškumas toks pat kaip ir šiuolaikinių skardinių čerpių, kurios, kaip ir skiedros, tarnauja apie 25 metus. Kas gali sau leisti keisti stogą kas tiek laiko, gali rinktis ir skiedras. Vis dėlto nendriniai stogai, man atrodo, yra patys tobuliausi", – dėstė pašnekovas.

Fotografas tapo stogdengiu

Nendriniais stogais medinius, šiaudinius ir molinius namus puošiantis Virginijus Mileška iš Kelmės taip pat neabejoja, kad senųjų amatų tąsa turi perspektyvą. Užsakovų vis daugėja.
"Tai turtingi žmonės arba tie, kurie labai labai nori nendrinio stogo, tai yra molinių ir šiaudinių namų savininkai", – patikslino vyras.

Nendrinis stogas, pasak jo, ne tik apsaugo nuo kritulių, bet sykiu yra šiltinimo, garso izoliacinė medžiaga. Vasarą per tokį stogą patalpa neprikaitinama. Be to, nendrinis stogas – puošmena.
Tvirtinti nendres prie stogo V.Mileška išmoko iš pamario meistrų, nes šiame regione apsirūpinti nendrėmis nebuvo keblumų ir daugelis mokėjo jas panaudoti. Kitur Lietuvoje stogams būdavo naudojami rugių šiaudai. Dabar nendrės išplitusios ne tik po visą Lietuvą, bet ir užsienyje.

"Pjauname nendres iš visokių ežeriukų, pelkių, dalį tenka importuoti iš Ukrainos, Vengrijos, Kinijos", – atskleidė pašnekovas. Nendrės, mokė jis, turi būti pjaunamos žiemą, kai numeta lapus, lieka tik stiebai. Be to, šaltuoju metu galima užlipti ant ledo ir lengvai prieiti prie gamtinės žaliavos, augančios vandens telkinyje.

Pasirodo, imtis naujo amato niekada nevėlu. V.Mileška kadaise sumanė savo namelį užkloti nendrėmis. Pradėjo domėtis, nuvyko pas pamario meistrus ir gerą valandą stebėjo, kaip jie dirba. Grįžęs namo, vyras pasirūpino žaliava ir pats pradėjo gaminti nendrinį stogą. Netrukus iš to pradėjo valgyti duoną – pastaruosius 15 metų tai pagrindinė jo veikla. Iki tol vyras 15 metų dirbo fotografu.

Dailidystei reikia talento

Dailidės – medinių namų statytojai. Lietuvoje dailidės, keliaudami po apylinkes, statė trobesius, daugiausia – gyvenamuosius namus. Žemaitijoje juos vadino meistrais, Suvalkijoje – kirtėjais. Iki lentpjūvių išplitimo sienojai buvo aptašomi kirviu ir plačiaašmeniu skliutu. Kiti dailidės įrankiai: pjūklas, kaltas, grąžtas, svambalas, matas, kampainis. XX a. dailidės turėjo padėjėjų ir mokinių, vadinamų gizeliais, gižais, meistriukais. Kol statydavo trobesius, dailidės gyvendavo pas užsakovą. Surentus pirmąjį namo vainiką, taip pat sukėlus gegnes, darbininkai ant jų pakabindavo iš žolynų nupintą vainiką kartu su mediniais įrankiais: kirviu, pjūklu, kampainiu. Šeimininkas tada ne tik meistrą, bet ir darbininkus vaišindavo skanesniais užkandžiais ir gėrimais.

Šaltinis: Visuotinė lietuvių enciklopedija, Vilnius, 2003.