Pereiti į pagrindinį turinį

Norite atskirti gerą medų – pažvelkite į bitininko akis

2020-08-08 19:00

Paklaustas, ar vaikystėje skaitė garsiojo gyvenimo filosofo Mikės Pūkuotuko nuotykius, bitininkas Ramūnas Žemaitis nusišypso: "O kaipgi be to?!" Vadovaujantis šio garsaus bičių žinovo logika, būna gerų ir prastų bičių. O prastos bitės turi nešti prastą medų.

Ramūnas Žemaitis su sūnumi Ramūnas Žemaitis su sūnumi Ramūnas Žemaitis su sūnumi Ramūnas Žemaitis su sūnumi Ramūnas Žemaitis su sūnumi Ramūnas Žemaitis su sūnumi Ramūnas Žemaitis su sūnumi Ramūnas Žemaitis su sūnumi Ramūnas Žemaitis su sūnumi Ramūnas Žemaitis su sūnumi Ramūnas Žemaitis su sūnumi Ramūnas Žemaitis su sūnumi

– Jūsų bitutės gyvena ypatingoje vietoje – Žuvinto biosferos rezervato aplinkoje. Ką atsakytumėte šiam Labai Mažo Protelio Meškiukui – kokios tos jūsų bitės? Prastos ar geros? Ir koks tuomet jūsų medus – prastas ar geras?

– Bent jau pas mane (juokiasi) visos bitės yra geros ir neša labai gerą medų. Juk su jomis draugauju nuo pačios vaikystės. Kai buvau vaikas, su tėvais gyvenau Marijampolėje, o bitutes seneliai laikė Varnupiuose, prie Žuvinto. Ten aviliai dar likę iki šių dienų. Tėtis pasakojo, kad mano senelis pirmąjį avilį, pasikinkęs arklį, vežimu parsivežė 1957-aisiais. Ir pastatė jį Paduvinio kaime, visai šalia Varnupių. Taigi iš pradžių pradėjo bitininkauti senelis, o paskui – ir iš armijos grįžęs mano tėtis. Aš jau esu trečiosios kartos atstovas.

– Žinau, kad jūsų sūnus Jokūbas gamina dailias bičių vaško žvakes. Kiek jam metų?

– Vienuolika. Ir jis jau visai rimtai domisi bitininkyste. Kaip ir mano sūnėnas. Džiaugiuosi, kad auga ir ketvirtoji bitininkų karta. Pamiršau paminėti, kad Žemaičių bityne turime išsaugoję dar senelio rankomis darytų avilių. Juose ir šiandien laikome bites. Aišku, medaus kokybė, skonis nuo avilio nepriklauso, bet mums vis tiek smagu, kad saugome senosios kartos tradicijas. Senelis jų turėjo dešimt. Tėvelis avilių skaičių padidino gal iki 40, na, o dabar Žemaičių šeimos bityne jau 130 avilių.

– Bitininkai siūlo įvairių rūšių medaus – liepų, dobilų, lipčiaus ir kt. Visuomet knietėjo sužinoti, kaip bitutės jį rūšiuoja?

– Bitininkui būtų paprasčiau prekiauti vienos rūšies medumi. Betgi kiekvienas medus pasižymi skirtingomis skoninėmis ir gydomosiomis savybėmis. Todėl patariu išbandyti visokį medų. Aš jį rūšiuoju pagal augalus ir pagal laiką. Yra mūsų bityne vadinamieji stacionarūs aviliai, kurių medaus nesurūšiuosi. Iš jų surenkamas ir išsukamas mišrus – pavasarinis ar vasarinis – medus. Bet kita pusė bičių ir avilių yra mobilieji. Tam tikru metu aš juos vežioju vis į kitas vietas. Pavyzdžiui, kai birželio mėnesį žydi miško avietės (labai medingas augalas), tai vežu bites ir avilius į tas miško kirtavietes, kur jos auga. Palieku ten porai savaičių su tuščiais koriais, o paskui parsivežu su pilnais. Pagal nerašytas bitininkų taisykles, jei maždaug 50 proc. medaus yra surinkta iš vienos rūšies augalų, tarkim, laukinių aviečių, tai tokį medų jau galima vadinti aviečių medumi.

Pagal nerašytas bitininkų taisykles, jei maždaug 50 proc. medaus yra surinkta iš vienos rūšies augalų, tarkim, laukinių aviečių, tai tokį medų jau galima vadinti aviečių medumi.

– Tai taip ir vyksta tas medaus rūšiavimas?

– Va taip… Kitus avilius vežu į liepyną, kur daug liepų. Ar žinojote, kad liepų medus labai kvapnus, aromatingas. Sukant tokį medų nuo liepų aromato net svaigsta galva. Kai ateina ruduo, avilius vežu į viržynus arba grikių laukus. Esu vežęs avilių ir į ekologišką braškyną, kad bitės apdulkintų augalus, padidintų derliaus kiekį, o mums prineštų braškių medaus. Tame braškyne man buvo nutikusi labai smagi istorija. Atvažiavau ten ką tik nusipirkęs naują mašiną. Atlikau visus darbus ir jau vyksiu namo. Įsėdau į mašiną, o bitės paskui mane šast ir susispietė ant mašinos lango stiklo. Tarsi toks pirmas krikštas gavosi. Ėmiau galvoti, kaip čia jas atgal į namus suvaryti. Pamačiau motinėlę (ji stambesnė, ilgesnė už visas kitas bites, o svarbiausia – negelia). Paėmiau ją plikais pirštais ir nunešiau į avilį. Tai pamatę žvalgai tuoj davė komandą likusioms. Taip jiems iš paskos – mano nuostabai – ir visas bičių spiečius atgal į avilį sugužėjo.

– Šįmet bitės turėjo pririnkti daug liepų medaus – pati savo rankomis skyniau kuo gražiausius liepų žiedus ir džiovinau juos arbatai.

– Anaiptol. Liepos gausiai žydėjo, atrodė, kad bus daug medaus. Bet… iš tiesų išlijo tą nektarą. Bitės net neskrido jo rinkti. Viena kitai perdavė žinią savo kalba – specialiu šokiu – kad situacija su liepžiedžiais prasta.

– Sykį užsitraukiau vieno bitininko nemalonę neapdairiai lepteldama, kad visas medus yra vienodas. Bet paskui jis man įrodė, kad atskirų rūšių medus skiriasi ir spalva, ir skoniu, ir gydomosiomis savybėmis. Sakykite, nuo ko visa tai priklauso?

– Iš esmės tai priklauso nuo šaltinių, – t.y. iš kur suneštas medus. O jų gali būti begalė. Būtent dėl to ir medaus rūšių yra labai daug. Įdomu, kad net metai iš metų laikant bites toje pačioje vietoje medus gali skirtis. Juk toje pačioje aplinkoje kasmet gali dominuoti vis kiti augalai – štai kodėl ir medaus skoninės savybės natūraliai bus kitokios.

Kai bitininkas sąžiningas, visada tarp jo ir pirkėjo atsiranda nuoširdus santykis.

– Labai norėčiau išmokti atskirti gerą medų nuo blogo. Sakykite, gal yra kokie buitiniai testukai ar slaptos bitininkų gudrybės?

– Sakoma, kad pirmiausia reikia bitininkui į akis žiūrėti. Jos – žmogaus sielos veidrodis. Parodys, jei meluoja. Kai bitininkas sąžiningas, visada tarp jo ir pirkėjo atsiranda nuoširdus santykis. Juk labai smagu turėti savo bitininką, kaip ir savo kirpėją. Antra, kai subrendęs (t.y. jau tinkamas valgyti) medus susikristalizuoja, ant jo paviršiaus natūraliai nusipiešia tokie gliukozės kristalai. Nesąžiningu būdu jų niekaip nepadarysi. Tai irgi vienas iš vaizdinių gero medaus kriterijų.

– O jei medus skystas?

– Tuomet žiūrėkite, kad jis būtų ne per skystas. Kartais, vaikydamiesi greito pelno, bitininkai nusižengia savo darbo etikai ir išima dar nesubrendusį (t.y. drėgną) medų. Tai reiškia, kad, kai bitės suneša į avilį žiedų nektarą, jos dar turi jį išgarinti, paversti medumi. Kad išvarytų visą drėgmę iš avilio, iš korių, jos tankiai plaka sparneliais. Šitaip yra brandinamas medus. O kai jis tinkamai paruošiamas, koriai užakiuojami. Bitininkai, aišku, turi specialius prietaisus drėgmei matuoti, kad nepateiktų žmonėms per skysto, nesubrandinto medaus, kuris ilgai bestovėdamas gali surūgti. Jei kilo toks įtarimas, atlikite paprastą testuką: pakabinkite medų šaukštu ir apsukite jį aplinkui. Jei medus neišbėgo – manykite, kad jis subrendęs. O dar galite lašą medaus užsivarvinti ant riešo ir ranką pavertę žiūrėti – varva, ar ne. Jei varva – medus dar nesubrendęs. Kitaip sakant, jame dar likęs per didelis kiekis vandens, kuris sukels rūgimo procesą.

– Kartais žmonės, naudodami medų netaisyklingai, sunaikina gerąsias jo savybes. Patarkite, kaip elgtis su šiuo vertingu bitučių produktu, kad taip nenutiktų?

– Didžiausias patarimas – medų dėkite šaukšteliu tiesiai į burną. Jei geriate karštą arbatą, tai iš pradžių įsidėkite į burną medaus, o tik paskui užgerkite jį arbata. Taip išsaugosite visus vitaminus ir kitas vertingas medžiagas, kuriomis pasižymi medus.

– Kartais pagalvoju, kad bitininkai, turėdami tokį sveikatos lobį – medų, – turbūt visiškai neserga?

– Nežinau, kaip kiti, bet mes visi vartojame medų ir kitus bičių produktus. Tad, ačiū Dievui, nesergame. Dažniausiai žmonės daro klaidą ir medų prisimena tik tada, kai jau liga surietė. Tačiau tiek medų, tiek kitus bičių produktus reikėtų vartoti profilaktiškai, kad nereikėtų sirgti.

– Kada bitininkams pats darbymetis?

– Rugpjūtį. Tai bitininkams pats sūriausias metas. O tas sūrumas atsiranda iš to, kad vasaros pabaigoje prakaitas tiesiogine prasme liejasi upeliais. Nuo darbų. Klysta tie, kas mano, kad bitininkystė – tik graži romantika ar pasivaikščiojimas po pievas su baltu kostiumu. Iš tiesų tai labai sunkus fizinis darbas. O sunkiausia tampa vasaros pabaigoje, kai reikia išsukti paskutinį medų ir bites paruošti žiemai. Kai jos neberanda gamtoje žiedų, pasidaro piktos it kokios širšės (juokiasi). O čia dar prisistato bitininkas ir gviešiasi atimti iš jų avilių paskutinį medų. Kaipgi paskui nebūsi įsiutęs?!

– Kaip suprasti: gviešiasi atimti paskutinį medų?

– Pavasarį, vasarą bitės yra kur kas sukalbamesnės ir švelnesnės. Kol randa gamtoje maisto – joms ramu. Kartais per medunešį nė nekreipia į tave dėmesio. O rudeniop, kai maisto nedaug, jos darosi kur kas įtaresnės ir piktesnės. Juk aviliuose iš daugybės rėmų (jų būna virš 20) bitininkas turi palikti žiemojimui gal tik kokius 7–8 (priklausomai nuo kiekvienos bičių šeimos stiprumo). Tai ir įgėlimų rudeniop daugiau pasitaiko…Bet bitininkui tie cvakt – įprasta kasdienybė. Kad ir kaip švelniai jam norėtųsi elgtis su bitėmis – būna, kad ir prispaudžia kokią netyčia, o tada gauna dūrį dovanų. Aš visada sakau tiems, kurie nori pradėti bitininkauti, kad iš pradžių reikia išlaikyti rudens testą, – t.y. pasavanoriauti kokiame bityne rudenį, kai bitės nėra labai sukalbamos. Mano sūnėnas jį išlaikė!

– Tai dabar prisipažinkite – ar Žemaičių bitynas su 120 avilių Žuvinto biosferos rezervato aplinkoje yra daugiau jūsų verslas ar pomėgis?

– Na, paprastai iš daugumos vyriškų pomėgių būna tik vienos išlaidos... O čia toks pomėgis, kuris dar duoda ir pelno (juokiasi). Vis dėlto sunkiausia dalis yra netgi ne tas fizinis darbas. Jei atvirai, bitininkas turi būti savotišku pranašu, kad atitinkamai koreguotų savo veiksmus ir darbus. Ir tik tuomet, kai bitininkas padarys viską, ką reikia ir kada reikia, jis galės tikėtis gero medaus derliaus. Jei, aišku, nepakiš kojos blogi orai...

– Kartais žmonės piktinasi, kad bitininkai maitina bites cukrumi, nuo ko labai nukenčia medaus kokybė. Ar tai tiesa?

– Pradėkime nuo to, kad ne visas medus tinkamas bičių žiemojimui, o maitintis kažkuo per žiemą joms reikia. Bitės kur kas geriau ištveria žiemą, kai bitininkas jas pamaitina kažkuo kitu, pvz., kokios nors kitos rūšies medumi ar netgi cukraus sirupu. Būkite ramūs: bičių pamaitinimas cukraus sirupu žiemai neturi nieko bendro su to medaus kokybe. Bitės paprastai maitinamos jau išėmus iš avilių visą medų, o tą cukraus sirupą jos sunaudoja iki pavasario, dar nė neprasidėjus medunešiui. Žodžiu, buitiškai šnekant, tas cukraus sirupas, kurio jūs taip baiminatės, į medų, skirtą žmonėms, nė nepatenka.

– O jei pasitaiko koks nesąžiningas bitininkas, kuris cukraus sirupu maitina biteles ir vasarą, kad turėtų daugiau medaus?

– Na nežinau... To medaus bitės ir taip iki soties prineša. Tik spėk jį išsukti, paruošti ir parduoti. Bet už kitus galvos dėti negaliu.

– Ar tiesa, kad kuo senesnis medus, tuo daugiau vertingų savybių jis prikaupia?

– Na, apie vyną taip kalbama. O apie medų? Hmm... Manęs žmonės visuomet prašo šviežio medaus. Bet iš senovės žinoma, kad medus – ilgo galiojimo produktas. Gal ir yra racijos šiame posakyje. Aišku, jo vertė, gerumas priklauso ir nuo taisyklingų laikymo sąlygų. Medui patinka kuo tamsiau ir kuo vėsiau.

– O ar galima jį laikyti plastikiniame inde? Kažkur skaičiau, kad medui labiausiai tinka sandarus molinis arba stiklinis indas.

– Nežinau... Jei atvirai, aš pilstau ir į stiklinius, ir į plastikinius. O ką reiškia sandariame moliniame? Gal senovėje, kai dar neturėjome tokios taros (su visais maistiniais ženklais), taip ir buvo. Man geriau naujas plastikinis indelis nei koks nors prastai išplautas nuo raugintų agurkų ir dar su surūdijusiu dangteliu.

– Kad ir kaip gaila, bet ne visi gali vartoti medų. Ką parekomenduotumėte alergiškiems žmonėms?

– Atrasti savo medų. Užtai visada siūlau neapsiriboti vienu medumi, o įsigyti jo visokio. Jei nesate alergiški – kad organizmas gautų ir vienokių, ir kitokių vertingų medžiagų. Alergiškiems žmonėms rekomenduoju pamėginti monoflorinį medų (surinktą iš vienos rūšies augalų). Tarkim, pirmai pradžiai išbandykite baltųjų, rausvųjų dobilų medų. Jame yra mažiau dažančių medžiagų, todėl jis tinkamas vartoti alergiškiems žmonėms ir mažiems vaikams, kurie paprastai jautriausi maistui. Poliflorinis medus (surinktas iš skirtingų rūšių augalų) gali alergizuoti, nes visuomet yra tikimybė, kad jame pasitaikys kokia žolelė, netinkanti alergiškam žmogui.


Testas: TAIP ar NE?

Medų sveikiausia naudoti šaltą.

TAIP. Blogai, jei gydydamiesi peršalimą, medumi skaninsime karštą arbatą, neva taip stiprindami sveikatą. Aukštoje temperatūroje medus praranda naudingąsias savybes ir tampa net žalingu. Medų į arbatą dėkite jai atvėsus bent iki 40 laipsnių Celsijaus. Dar geriau – gerdami karštą arbatą, medų šaukšteliu skanaukite atskirai. Medumi galite pagardinti jau pravėsusią košę, varškę ar baltą sūrį, šviežią agurką. Svarbiausia atminti, kad juo reikia saldinti nekarštus produktus.

Medaus spalva priklauso nuo augalų, iš kurių bitės rinko medų.

TAIP. Medaus spalva iš esmės priklauso nuo kietųjų medžiagų, esančių jame, – geležies, vario, mangano ir kitų makro- ir mikroelementų, o taip pat ir dažančių medžiagų – karotinoidų, flavonoidų, chlorofilų ir kt. Kuo daugiau meduje makro- ir mikroelementų, dažančių medžiagų, tuo jis tamsesnis. Yra ir bespalvio medaus, kuris susikristalizavęs tampa baltas. Žiedų medus (pvz., liepų, sodų pienių) visada bus šviesesnės spalvos. O tamsus medus dažniausiai bus lipčiaus. (Lipčius yra toks lipnus skystis, kurį bitės renka nuo medžių lapų.)

Ar galima žiemą nusipirkti gero skysto medaus?

NE. Reikėtų vengti žiemą pirkti skysto medaus, nes jis dažniausiai būna iš užsienio arba perkaitintas. Paprastai žiemos metu jau visas geras lietuviškas medus būna sukietėjęs ir susikristalizavęs. Kristalizacija – viena iš natūralių medaus savybių. Kita vertus, per kiek laiko medus susikristalizuoja – tai jau kita tema. Lemia daug faktorių: iš kokių augalų jis suneštas, kokia lauko temperatūra, drėgnumas ir kt. Ilgiausiai natūraliai išlieka nesusikristalizavęs lipčiaus medus. Bet žiemą ir tokio negali būti. Jei radote prekybos centre – turbūt bus koks atšildytas, kaitintas aukštesnėje, nei leistina temperatūroje. Bitininkai sako, kad ant pašildyto medaus negali susidaryti baltas vynuoginio cukraus (gliukozės) paviršius.

Ar tiesa, kad medus, surinktas iš skirtingų rūšių augalų, pasižymi ir skirtingomis gydomosiomis savybėmis?

TAIP. Rapsų medus, turintis truputį kartoką skonį, stiprina kepenų veiklą, mažina padidėjusį skrandžio rūgštingumą. Liepų medus veikia raminamai, gydo nuo kosulio, gripo, nudegimų. Malonaus skonio dobilų medus gelbsti nuo fizinio ir protinio išsekimo, gerina virškinimą, kepenų veiklą. Lipčiaus medus veikia raminamai, tinka žaizdoms, inkstams ir šlapimtakiams gydyti. Kartokas kiaulpienių medus gydo nuo skausmo, kvėpavimo takų uždegimo, mažina skrandžio rūgštingumą. Kaštonų medus gerina virškinimo traktą, gydo inkstų ligas.

Ar tiesa, kad bitės savo bitininkų negelia?

NE. Bitės gelia skaudžiai ir bitininkus. Tačiau šie vabzdžiai pasižymi labai gera uosle. Jie užuodžia žmogaus skleidžiamus feromonus. Todėl jei žmogus bijo bičių, prakaituoja, jaudinasi ir skleidžia bitėms nepriimtiną kvapą, jos į tokį labiau reaguoja ir gali pulti.

Ar tiesa, kad užpuolus bitėms reikia mosikuoti rankomis ir bėgti?

NE. Kai žmogus išsigąsta, jis elgiasi dirgliai ir daro staigius judesius. O bitės judančius objektus pastebi kur kas greičiau. Štai kodėl sakoma, kad užpuolus bitėms negalima maskatuoti rankomis ir bėgti nuo jų.

Kokių naudingų medžiagų yra meduje?

Mokslinėje literatūroje teigiama, kad meduje yra daugiau nei 300 įvairių medžiagų: vitaminų, mineralinių medžiagų ir mikroelementų. Juk ne be reikalo medus buvo naudojamas gydymo tikslais senovės egiptiečių ir graikų. Tuomet cheminių vaistų dar nė kvapo nebuvo. Meduje randama apie apie 19 proc. vandens, daug angliavandenių, iš kurių daugiausiai – fruktozės ir gliukozės (po 33 ir 40 proc). Taip pat meduje yra 1,5–5 proc. sacharozės, 5–10 proc. maltozės, kitų cukrų, mineralinių medžiagų (geležies, kalio, kalcio, magnio, natrio) vitaminų (B1, B2, B3, PP, niacino, pantoteno rūgšties), nedideli kiekiai fermentų, fitoncidų, hormonų, eterinių aliejų ir medžiagų, turinčių aromatinių, antioksidacinių bei baktericidinių savybių.

Kuo naudingi kiti bičių produktai

Žiedadulkės ir bičių duonelė reguliuoja žarnyno veiklą, stiprina imunitetą, gerina galvos smegenų veiklą, skatina sveikų audinių regeneraciją, pagerina lėtinių uždegiminių ligų veiklą, stiprina nervų sistemą ir kt. Vartokite bičių duonelę ar žiedadulkes po 10–15 g per dieną. Jei sergate, kiekį galite padvigubinti. Tik nepamirškite kas 1–3 mėnesius daryti pertraukų.

Bičių pienelis – labai koncentruotas visavertis biologiškai aktyvus maisto produktas. Bičių pienelyje yra B grupės vitaminų, taip pat vitaminų C, A, D, PP, E, pantoteno ir folio rūgščių, taip pat mikroelementų (geležies, sieros, magnio, kalcio, aukso, chromo, silicio, nikelio, sidabro, cinko, kobalto ir kt.).

Bičių pienelis vartojamas ne tik maistui, bet ir profilaktiškai. Jo patartina valgyti po sunkių operacijų, norint atgauti jėgas, sergant skrandžio, žarnyno, kepenų ir tulžies pūslės ligomis, esant padidėjusiam kraujospūdžiui.

60–90

tiek gramų medaus per dieną gali suvalgyti suaugęs žmogus.

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra
Visi komentarai (0)

Daugiau naujienų