Savo nacionalinio veido nerandanti Lietuvos architektūra galbūt galėtų semtis kitų šalių patirties? Antai Norvegija – jai ilgą laiką įtaką darė vakarietiškos mados, bet galiausiai ji nusprendė grįžti prie savo vertybių.
Pasitinka jaukūs vaizdai
Šiauriniame Europos pakraštyje, tarp fiordų, uolų, kalnų ir miškų įsiterpusi Norvegija – šiandien pavydėtinos gyvenimo kokybės kraštas. Tačiau šios šalies architektūra – be pompastikos ir blizgučių, neišsišokanti iš aplinkos ir drastiškai nedemonstruojanti piniginės storio.
Daugelyje gyvenamųjų namų vyrauja mediena, akmuo. Tradicines trobeles primenančius namus puošia juos supanti aplinka. Kad ir šalies sostinėje Osle, kalnų šlaituose ir fiordų pakrantėse įsikūrusios jaukios sodybos atrodo tarsi nedidelė gyvenvietė.
Uolėtas ir kalnuotas reljefas, gamta diktuoja sprendimus, kurie žavi ne tik forma ar konstrukcijomis, bet ir tuo, kaip pritampama aplinkoje.
Lyginant su Vakarų Europos menu ir kultūra, Norvegija šimtus metų buvo nutolusi ir provinciali. Kadaise šalis buvo skurdi, retai apgyvendinta, neišvažiuojama, be to, šimtus metų valdoma svetimšalių – iš pradžių danų, vėliau – švedų. Svarstoma, kad galbūt todėl čia nedaug monumentalių pastatų, o architektūroje gajos liaudies tradicijos.
Artumas gamtai ir paveldėtų vertybių puoselėjimas tarsi Norvegijos architektų kelrodis, kurie jau prieš šimtmetį mėgino formuoti ne nusižiūrėtą, o nacionalinę architektūrą.
Turi unikalaus paveldo
Mediena norvegams buvo prieinama visur ir kiekvienam. Pasistatyti šiltą būstą nereikėjo didelių pastangų. Tačiau statydintis akmeninį namą, kai dar nebuvo technikos, buvo prabanga. Be to, gyventi akmeniniame name šalta ir nepatogu. Todėl akmenys naudoti nebent tvirtovėms, šventovėms, žvejų, medžiotojų trobelėms statyti. Liaudies meistrai tobulėjo statydami rąstinius namus. Aukštas medžio meistrystės lygis taip pat matomas ir vikingų laivuose.
Tiesa, Norvegijoje pėdsaką yra palikusi ir samių kultūra. Ši Skandinavijos klajoklių tauta statė velėna arba kailiais dengtas trobeles ant medinio karkaso. Daugelis samių prisitaikė prie šiuolaikinio gyvenimo būdo, tačiau tik pastaraisiais dešimtmečiais susirūpinta šios unikalios kultūros išsaugojimu.
Norvegijoje iki šių dienų yra išlikę keli šimtai pasaulietiškų medinių pastatų, siekiančių viduramžius. Norvegų sodybose buvo statomos grupės rąstinių namų, kuriuos jungė dengtos galerijos. Stogai želdinti velėna, kuri žiemą šildo, vasarą – vėsina.
Dar galima pasigrožėti tradicinėmis, Šiaurės Europos kraštams būdingomis medinėmis bažnyčiomis, kelios dešimtys išliko Norvegijoje ir pripažintos UNESCO paveldu. Daugelis jų statytos iki 1350 metų. Tai įrodymas, kokios aukštos kokybės, kokios unikalios konstrukcijos šie mediniai pastatai, nesuirę ir nesugriuvę 700–800 metų.
Plytos privalomos dėl gaisrų
Akmeninės architektūros tradicijas atnešė anglosaksų misionieriai. Jų dėka buvo pastatyta romaninio stiliaus akmeninių bažnyčių.
Vakariečių įtaka buvo juntama ir XVII–VIII a., kai šalį valdė Danijos valdovai. Į Norvegiją atkeliavo vakarietiškas renesansas ir barokas. Nors statiniams daugiausia buvo naudojama mediena, statiniai kopijavo Europoje tada vyravusius akmeninius namus.
XVII a. medinį Oslą nusiaubus gaisrui, išleistas įsakymas, kuris įpareigojo mieste statyti tik plytinius namus. Suformuotos naujos tiesios gatvės, kilo visiškai naujo stiliaus pastatai. Tai buvo milžiniškas atotrūkis nuo tradicinės architektūros.
XIX a. paplito medžio lentomis apkalti namai. Jos saugojo sienas nuo lietaus, skersvėjų ir kartu atvėrė erdvę įvairesniam fasadų dizainui. Tokių namų pavyzdžių gausu iki šiol. Išplitus laivybai, į Norvegijos medinių namų architektūrą atkeliavo ir europietiški stiliai bei mados.
1814 m. nutrūko Norvegijos sąjunga su Danija, tačiau danų ir vokiečių įtaka architektūrai išliko gana stipri. Patys norvegai vyko studijuoti į šias šalis. Naujų valstybinių, administracinių pastatų poreikis sutapo su neoklasicizmo ir ampyro stiliaus atėjimu į Norvegiją.
Šiuo laikotarpiu įsigalėjo ir šveicariško tipo namukai – su įvairių formų stogais, verandomis, kitomis apdailos detalėmis. Norvegų architektai keliavo į Italiją semtis klasikinių žinių, važiuodami pro Alpes dairėsi į medinę architektūrą, nebūdingą Norvegijai, ir savaip taikė naujoves.
Tradicijas derino su naujovėmis
XIX a. vystantis pramonei ir į miestus pradėjus plūsti žmonėms, namai kilo lyg ant mielių. Architektūrai įtaką ir toliau darė užsienio srovės. XX a. pradžioje ir į Norvegiją atkeliavo secesijos stilius, giminingas vokiškajam ir austriškajam.
Šaliai atsistojus ant kojų kaip savarankiškai valstybei, stiprėjo noras kurti savas tradicijas, taip pat ir architektūroje. Periodas nuo 1905 m. iki 1925 m. vadinamas nacionaliniu romantizmu. 1911-aisiais Trondheime įkūrus Norvegijos technologijų institutą, jame pradėti rengti architektai ir inžinieriai. Šie stengėsi perprasti Norvegijos klimatą, reljefą ir statybos tradicijas. Tai pažadino nacionalinės architektūros kryptis. Dar 1910-aisiais šviesa, erdvė ir žaluma tapo kertiniais architektūros idealais.
1916 m. paskelbtas konkursas Oslo rotušės projektui. Prireikė 30 metų šiam statiniui užbaigti – architektai Arnsteinas Arnebergas ir Magnusas Poulsenas rotušės viduje tik 1950 m. baigė tapyti milžiniškas freskas. Rotušė, atstovaujanti norvegiškam neorenesansui, laikoma unikalia. Nors ji baigta statyti prieš 60 metų, du kvadratiniai bokštai Oslo horizonte vis dar sulaukia prieštaringų vertinimų.
Funkcionalizmas į Norvegiją atkeliavo panašiu metu, kaip ir likusioje Europoje. Tačiau norvegai naujajai filosofijai taikė ir nacionalines tradicijas: naudojo natūralų akmenį, telkėsi natūralią aplinką.
Pasiekė pasaulinį lygį
Pokario architektas Knutas Knutsenas, ištikimas mediniams namams, aukštino paprastumą ir saiką. Jis jautė, kad namai turi būti santūrūs ir derėti su aplinka, medžiagos – natūralios. Galų gale jo filosofija paplito ir kitur.
Mediena iki šiol yra populiariausia statybinė medžiaga Norvegijoje. Tai paaiškina ir tai, kad ši šalis – mažų namų šalis. Norvegai taip pat garsėja kaip vieni geriausių medinės architektūros konservavimo specialistų, senąsias tradicijas moka pritaikyti modernioje architektūroje. Šiandien daug įdomiausių Norvegijos pastatų yra pastatyti iš medienos.
Ši šalis neišvengė ir stiklinių pastatų eros – ji 1980-ųjų ženklas. Pastaraisiais dešimtmečiais norvegų architektai sulaukė tarptautinio pripažinimo.
Vienas įdomiausių pastarojo laiko statinių – Oslo operos rūmai. Pagal norvegų firmos "Snohetta" sukurtą projektą statinys pradėtas konstruoti 2003 m. ir atidarytas 2008-aisiais. Šis ledkalnį primenantis pastatas pripažintas pasaulinio lygio šiuolaikinės architektūros objektu, pelnė "Mies van der Rohe" ir kitų apdovanojimų.
Architektas Algimantas Kančas, prieš kelerius metus projektavęs Norvegijoje:
Su Norvegijos užsakovais susipažinome projektuodami vadybos ir ekonomikos universiteto ISM pastatą Kaune. Visus darbus derinome, važiavome į Norvegiją apžiūrėti, kaip ten atrodo ISM mokykla. Rekonstravome Norvegijos ambasados pastatą Vilniuje. Vėliau gavome pasiūlymą rekonstruoti viešbučio Norvegijoje interjerą, suprojektavome šioje šalyje keletą gyvenamųjų namų. Pirmiausia sužavėjo santykiai tarp žmonių. Norvegai demokratiški, laisvi, jais galima pasitikėti. Daugelis darbų buvo pradėti susitarus žodžiu, nepasirašius sutarčių. Norvegai, kad ir kokie turtingi būtų, nekelia savęs aukščiau kitų. Jei nežinotum, nė nepagalvotum, kad žmogus valdo viešbučių tinklą ar yra naftos verslo magnatas. Turto demonstravimo, arogancijos nėra ir architektūroje. Ji paprasta, humaniška, aiški. Žinoma, jei kuriami unikalūs darbai, leidžiama reikštis ryškiau. Pavyzdžiui, naujasis Operos teatro pastatas. Jį projektavo firma "Snohetta". Buvome šioje įmonėje, teko matyti teatrą dar statybos stadijos. Ši firma išgarsėjo laimėjusi Aleksandrijos bibliotekos Egipte projektavimo konkursą, nurungusi apie 800 kitų projektuotojų darbų. Norvegijoje pajutome ne tik pasitikėjimą tarp žmonių, bet ir daug didesnį pasitikėjimą profesionalais nei Lietuvoje. Galbūt Lietuvoje yra netgi drąsesnių užsakovų, bet jų labai mažai. Projektuojant Norvegijoje yra gana daug griežtų, tačiau aiškių reikalavimų. Jei sprendimai nestandartiniai, vyksta derybos. Lietuviai iš norvegų pirmiausia galėtų pasimokyti pagarbos gamtai. Jie nieko dirbtinai nekuria, stengiamasi išsaugoti kuo daugiau natūralios gamtos. Galima sakyti, jie gamtą myli realiai, ne formaliai. Antai Olandijos architektūra, kuri geriausia pasaulyje, yra labiau eksperimentinė. Norvegų – ramesnė, aiškesnė, prisitaikanti. Ryškesnių darbų Norvegijoje, žinoma, yra, bet ne tiek daug, kaip Olandijoje. Olandų architektai – žvaigždės, projektuoja visame pasaulyje. Norvegijoje visos architektūros lygis aukštas, visi sprendimai turi būti kokybiški.
Naujausi komentarai