Po meilės gyvūnams ženklu

Prieš 14 metų į Kauną iš JAV atvykęs gyvūnų globėjas liko ištikimas vaikystės pomėgiui.

Lietuvos gyvūnų globos draugijos (LGGD) būstinėje Kaune ant sienos kabo iškalbingas plakatas. Iš jo žvelgia liūdnas mažas lapiukas, klausiantis: „Ar tavo mama turi kailinius? Maniškė jau prarado.“ Čia pat guli daugybė storų segtuvų su nuotraukomis, iš kurių žvelgia išgelbėti nuo pražūties smulkūs laukiniai gyvūnai. Įrašas po kiekviena rodo, kur ir kada buvo surastas į bėdą patekęs gyvūnas, kaip ilgai gydytas LGGD Smulkių laukinių gyvūnų reabilitacijos klinikoje, kada grąžintas į laisvę.

Mama pakeitė požiūrį

Paimti tokius nelaimėlius, prižiūrėti ir paleisti į laisvę – LGGD pirmininko Beno Noreikio kasdienybė, prie kurios jis įpratęs nuo mažens, kai augo Čikagoje.

 „Mama man leisdavo parsinešti namo bet kokį gyvūną – juos įkurdindavau kieme ar tėčio garaže įrengtuose voljeruose. Ten gyveno įvairūs dekoratyviniai paukščiai, ropliai, iš gyvūnų prieglaudos parnešti keturkojai nelaimėliai. Vieną kartą iš voljero pabėgę triušiukai gerokai apgraužė mamos puoselėtas daržoves ir gėlynus. Po šio įvykio mama pakeitė požiūrį į mano gyvūnus – teko surasti jiems naujus šeimininkus“, – pasakojo Benas, glostydamas savo negrynaveislį vokiečių aviganį Jankį, kurį augina savo bute.

Nedvejodamas atvyko į tėvų šalį

Baigęs vidurinę mokyklą, Benas įstojo į Ilinojaus universitetą, kur studijavo biologiją, bet studijų nebaigė – koją pakišo meilė, ir galvą pametęs jaunuolis išvažiavo į Floridą. Ten prisiminė ir savo antrąją meilę – gyvūnus. Šitaip B.Noreikis įsidarbino gyvūnų prieglaudoje.

 „Būdamas 33 metų kartą perskaičiau JAV lietuvių laikraštyje skelbimą, kuriame buvo pranešta, kad išeivių vaikai gali studijuoti Lietuvoje. Aš nedvejodamas nusipirkau lėktuvo bilietą ir atskridau į nepriklausomybę atgavusią Lietuvą, apie kurią taip daug man pasakojo tėvas. Mano atvykimo data sutapo su paskutinio sovietų kariuomenės kareivio išvykimu iš Lietuvos. Kai ta proga Lietuvoje iškeliamos vėliavos, aš paminiu savo atvykimo į tėvų gimtą šalį metines“, – pasakojo Benas.

Studijuojant Lietuvos veterinarijos akademijoje, ryškus amerikietiškas B.Noreikio kalbos akcentas pamažu nyko, ir ryškėjo jo organizaciniai gebėjimai. Juos būsimasis veterinarijos gydytojas panaudojo profesoriaus Kazimiero Trainio atkurtoje LGGD, gilindamas draugijos ryšius su Anglijos gyvūnų globos draugijos „Nature watch“ Gamtosaugos fondo direktoriumi Johnu Ruane. Vėliau J.Ruane padėjo LGGD rekonstruoti Gyvūnų prieglaudą, įrengti efektyviai veikiantį Smulkių laukinių gyvūnų reabilitacijos skyrių.

Šuo tapo donoru

Kiekvieną, užsukusį į LGGD būstinėje įkurtą Smulkių laukinių gyvūnų reabilitacijos skyrių, pasitinka draugiškai nusiteikęs galingo stoto Jankis – negrynaveislis vokiečių aviganis, stulbinantis savo lipšnumu. Jankio tėvai yra labai pikti šunys, bet Benas įrodė, kad tik nuo šeimininko priklauso, koks šuo užaugs – piktas ar draugiškas.

Įdomu, kad Jankis nesupranta lietuvių kalba sakomų komandų, mat Benas mokė jį angliškai. O tokį vardą šuo gavo todėl, kad yra gimęs liepos 4-ąją – JAV nepriklausomybės paskelbimo dieną. Šis draugiškas Jankis labai mėgsta žaisti, LGGD būstinėje kartais mėgina į savo šuniškus žaidimus įtraukti gražuolį katiną vardu Ofisketas, kurį Benas parsinešė iš Karolio Masilionio vadovaujamos gyvūnų prieglaudos. Visai kitaip Jankis elgiasi lauke, pamatęs svetimą katę – tuomet pabunda šuniškas instinktas.

Jankis įpratęs keliauti automobiliu – Benas ima jį į visas išvykas. O ypač prie vandens telkinių, nes šuo labai mėgsta maudytis. Deja, tokios išvykos – retenybė, nes Benui tenka važiuoti pagal iškvietimus pas nelaimės ištiktus gyvūnus į įvairias Lietuvos vietoves. Tad Jankis dažniausiai tenkinasi maudynėmis vonioje, nors jis, neseniai tapęs kraujo donoru, tikrai nusipelnė malonumo paplaukioti atvirame vandenyje.

Kai Benas, palikęs LGGD būstinę, atvėrė didelio džipo, paženklinto mėlynu kryžiumi, duris, Jankis akimirksniu įšoko į automobilį. Šuo įpratęs prie kasdienių šeimininko kelionių į savo sodą. Čia gyvūnų globėjas dabar prižiūri net 35 gandriukus, kartu su lizdais nukritusius ant žemės per liūtis įvairiose Lietuvos vietovėse. Kol Benas maitins mažuosius nelaimėlius, Jankis smagiai lakstys po sodą, o naktį praleis LGGD būstinėje – čia šuo puikiai atlieka apsaugos darbuotojo pareigas.