Jei norisi nerūpestingai griūti ant sėdmaišio, pro langą žvelgti į viduramžių mūrus, klausytis akmeniniu grindiniu kaukšinčių moteriškų aukštakulnių, nebūtina ieškoti būsto Senamiestyje.

Įsikūrė rekordiškai greitai

"Norime sukurti žmonėms aplinką, kuri jiems primintų namus", – tą pačią frazę kartoja ne itin seniai Kauno seniausiose erdvėse įsikūrusių maitinimo įstaigų savininkai. Maža to, interjerų kūrybą jie patikėjo ne garsiems architektams, o pasikliovė savo pačių skoniu ir išmone.

Kadaise verslininkai patys vaikštinėjo po Kauną ir dairėsi vietų, kur būtų galima jaukiai praleisti vakarą ar savaitgalio popietę. Pasigedę jaukių vietų, ryžosi patys sukurti tai, ko ieškojo.

Šiltųjų Europos kraštų dvelksmą pradėjo skleisti Vilniaus gatvėje prieš kelis mėnesius atsidariusi įstaiga lietuviams neįprastu pavadinimu – taverna "Buon Giorno". Taverna vadinama nedidelė Italijos ir jos gretimų šalių smuklė.

Vienas įstaigos savininkų Egidijus Trumpa interjero autorystę skiria sau ir savo antrajai pusei Meilei Gretai. "Visą remontą padarėme per tris savaites", – ne tik estetiniu rezultatu, bet ir tempais mėgino nustebinti pašnekovas. Jis neigė, kad mintys parsivežtos iš tikrųjų tavernų.

"Dvi savaites buvome Italijoje, bet neradome nieko, kas mums patiktų. Ten tokios įstaigos įrengtos arba labai prabangiai, arba labai paprastai. Pas mus ir vieno, ir kito žmonės baidosi. Ieškojome aukso vidurio", – paaiškino E.Trumpa.

Jo paties atradimas – tapyba ant sienų. Pasamdytas dailininkas su kaupu išpildė užsakovo lūkesčius. Tavernos šeimininkas negailėjo pagyrimų ir lietuviams baldininkams. Užsakyti sėdmaišiai, stalai, kėdės, kiti baldai ne tik atitiko kokybę, bet ir buvo pagaminti nė kiek nevėluojant.

Tavernoje galima pasėdėti taip, kaip norisi: įgriuvus ant sėdmaišio, dalykiškai prisėdus prie stalo, romantiškai palinkus minkštasuolyje ar pasilipus prie aukšto tarsi baras stalo.

"Tikslas buvo sukurti tokią aplinką, kurioje žmonėms būtų malonu pabendrauti. Patys esame kauniečiai, daug metų kavines vertinome kaip vartotojai. Vietų, kur būtų jauku pasėdėti, mūsų nuomone, Kaune stigo", – tavernos kūrimo idėją prisiminė pašnekovas.

Tiesa, ši įstaiga orientuojasi ne į gausų ir įvairų maitinimą, o į bendravimą, klientai veikiau masinami jaukia erdve bei gėrimų ir užkandžių įvairove. "Dėl to ir pavadinome taverna, kad nebūtume įsipareigoję maitinti klientus", – pridūrė vyras.

Pasak jo, daug interjero sprendimų padiktavo pati patalpa. Kūryba prasidėjo nuo palangių – norėjosi jas panaudoti sėdėti. Taip atsirado specialiomis granulėmis užpildyti maišai, po to – visa kita.

Mintyse – moteriški drabužiai

Kiek anksčiau kauniečiams Vilniaus gatvėje prisistačiusi kavinė "Pas Stanley", jei ir kas ir pamirštų pavadinimą, galėtų drąsiai vadintis spalvingąja. Ji niekada nebūtų atvėrusi durų, jei ne atsitiktinumas. Bent jau taip sako jos savininkas, Danijoje gimęs ir augęs, 23 metus Norvegijoje gyvenęs ir jau šešerius Kauną laikantis savo namais Stanley Klemmensenas.

Būsimos savo kavinės vietoje jis lankėsi dažnai, kai tai buvo ne itin patraukliai atrodanti interneto kavinė. S.Klemmensenas atsitiktinai šnektelėjo su interneto kavinės savininku, šis netikėtai pasiūlė perimti iš jo interneto paslaugų teikimo verslą.

Periodiškai į Kauną atvykstantis užsienietis pasiūlymą atmetė, nes buvo tvirtai įsitikinęs, kad interneto kavinė neturi ateities. Vis tik pasiūlymas jam nedavė ramybės. Vyras susirado minėtų patalpų savininką ir pradėjo derėtis dėl nuomos. Moteriškų drabužių verslu iki tol vertęsis užsienietis nusprendė pamėginti naują sritį – viešąjį maitinimą. Ilgainiui jis savo ankstesnį verslą pardavė ir visa galva nėrė į kavinės reikalus, pirmiausia – į jos apipavidalinimą.

S.Klemmensen nesamdė nei architektų, nei dizainerių. Jis, daugybę metų gilinęsis į moteriškų drabužių madą, sako, puikiai išmanantis spalvų ir raštų derinius. Kodėl šio įgūdžio nepanaudojus interjerui kurti?

"Atvykęs į Kauną pamačiau, kad visos kavinės ir restoranai labai tamsūs, nespalvingi. Išsyk pamaniau, kad jei turėčiau savo kavinę, ji būtų spalvinga", – prisiminė pašnekovas.

Pradėjus kurti kavinės interjerą, vyrą užkabino amerikiečių dailininko Andy Warholo spalvingi šilkografiniai Marilyn Monroe portretai, tad ir visas interjeras padvelkė praėjusio šimtmečio šešiasdešimtaisiais metais.

"Daug šio dešimtmečio daiktų mes naudojame ir šiandien. A.Warholas puikiai manipuliavo spalvomis ir šiandien mes tai naudojame", – savo pasirinkimą pagrindė kavinės savininkas. Jo įstaigoje ne tik vaizdas gramzdina pusšimčiu metų atgal. Čia suteikta teisė skambėti tik minėto laikotarpio muzikai.

Baro, kavinės, restorano mišinys

Bemaž metus S.Klemmensenas vaizduotėje regėjo, kaip atrodys jo kavinė. Keliaudamas po Europos šalis nepraleisdavo pro akis jo kavinei tinkančių atributų. Štai juodu gobelenu aptrauktas kėdes parsivežė iš Italijos.

Jam įtikę daiktai atkeliavo nebūtinai iš tolimų kraštų – derančių interjero detalių jis rado ir čia pat Lenkijoje, "Ikea" parduotuvėje, taip pat nemažai pirko lietuviškuose prekybos centruose. Neišpeikė ir vietinių gamintojų, pavyzdžiui, mediniai stalai – ukmergiečių gaminti.

Užsieniečiui netrukdo palikti seni sovietiniai ketaus radiatoriai, šie jam gražesni nei šiuolaikiniai – iš skardos.

Naujame versle debiutavęs užsienietis tikras – pusę kavinės sėkmės lemia būtent jos aplinka, tik likusią dalį – maisto kokybė, kaina ir aptarnavimas. Danas pasakojo daug keliavęs ir vis dar keliaujantis po pasaulį, stebintis naujas kavinių tendencijas. Dabartinė maitinimo įstaigų banga – baro, kavinės, restorano mišinys. Į tokią įstaigą gali drąsiai žengti visų kartų atstovai.

"Mums geri klientai ir vaikai, ir studentai, ir pensininkai. Norime, kad šią vietą klientai vadintų antraisiais namais. Aukščiausios klasės klientų man nereikia, jie turi savo vietas. Nepakenčiu arogancijos ir snobizmo", – juokėsi vyras, be tik dirbantis, bet ir gyvenantis Kauno senamiestyje.

Pusantrų metų gyvuojantį interjerą S.Klemensenas galbūt atnaujins po 4–5 metų, o galbūt tokia kavinės koncepcija liks visam laikui. Vyras jau galvoja apie kavinių tinklo kūrimą kituose miestuose.

Erdvės visiems poreikiams

"Jokių garsių architektų pavardžių", – už akių užbėga pernai vasarą Rotušės aikštėje duris atvėrusio restorano "Sadutė" savininkė Indra Ramanauskienė. Ji, padedama vyro, ėmėsi pagrindinio vaidmens kuriant restorano aplinką. "Dar talkino jauna, energinga moteris, neturinti nei architekto, nei dizainerio diplomo", – pridūrė savininkė.

Trumpam žvilgtelėjus į restorano vidų, pamatysi tik dalelę šeimininkų išmonės. XVI a. pastato pirmajame aukšte ir rūsyje daug išsirangiusių skirtingą nuotaiką skleidžiančių erdvių.

Klientus pasitinka šviesus, prabanga pulsuojantis vadinamasis salonas. Kiek netikėta viduramžiško pastato kambario centre matyti dvi baltas kolonas.

Pasak I.Ramanauskienės, panaikinti stiliumi nederančias kolonas nebuvo galimybės, nes jos laiko viršutinius pastato aukštus, tad teko su jomis susigyventi.

Kiek giliau esančioje ertmėje dar vienas netikėtumas – užuolaidomis pridengtas prancūziškas buduaras, kuriame prie neaukšto stalelio galima sėdėti nusiavus batus. Čia galima švęsti mergvakarį ar dviese mėgautis romantika. Ant paslaptingo kambarėlio sienų nutapyti vyro ir moters portretai, kaip prisipažino savininkė, – jos ir vyro Algirdo atvaizdai.

Nusileidus į restorano rūsį, vaizdas apsiverčia 180 laipsnių. Čia galima prisėsti alaus statinių kaimynystėje, virš medinio stalo kaba sunkiasvoriai metaliniai šviestuvai. Jų autorius, pasak I.Ramanauskienės, jaunas, dar nespėjęs išgarsėti menininkas.

Vyno gurmanams – dar viena salė, pobūvių erdvėje karaliauja antikvariniai baldai ir indai. Ramanauskai, kurdami restorano interjerą, naršė ir tebenaršo sendaikčių turguose Lietuvoje bei užsienyje.

Kūryba dar nebaigta. Ateityje būsianti pati prabangiausia salė vis dar kuriama. Kol kas joje stovi tik antikvarinis raižytas bufetas, kuris, pasak I.Ramanauskienės, galėjo priklausyti Petrui Vileišiui. I.Ramanauskienės žinomis, šis visuomenininkas ir politinis veikėjas yra gyvenęs name, kuriame įsikūrė restoranas.

Nebijojo idėjų skolintis

"Sadutės" aplinką šeimininkai puoselėjo dvejus metus, kiekvienai smulkmenai buvo skiriama daug dėmesio ir laiko. Kur reikėjo profesionalių sprendimų, talkino architektas, bet jo pavardės I.Ramanauskienė neatskleidė. "Vardams pinigų neišleista", – tepasakė pašnekovė.

Viduramžius menantis pastatas ėjo iš rankų į rankas, neturėjo nuolatinės paskirties. Vis dėlto vienas senojo namo išskirtinė detalė itin džiugina šeimininkus. Apvali anga, kuri matyti rūsio skliaute, liudija tai buvus smuklę. Pasak I.Ramanauskienės, tokią versiją pateikė istorikai. Pro minėtą angą galėjo būti keliami maisto produktai. Rūsiuose Ramanauskai rado ir kelis senovinius butelius.

Nors paveldo saugomame pastate saviraiškos laisvė gerokai apribota, šeimininkai įvedė keletą naujovių. Pavyzdžiui, mediniai laiptai – su stalčiais. Tai praktinis sprendimas. Kadangi daiktams laikyti patalpų stinga, laiptų stalčiuose laikomos staltiesės.

"Nežinau, kiek esame išmaišę restoranų Ispanijoje, Prancūzijoje, Italijoje ir iš kur kokią idėją pasiskolinome. Mes kaip japonų turistai – kur ėjome, ten fotografavome", – juokėsi restorano savininkė.