Iššūkiai neišgąsdino

Pora nė kiek nesigaili gyvenimą sostinės šurmulyje išmainiusi į netoli miško esančią sodų bendriją. Čia, gamtos apsuptyje, Ona ir Adomas sūpuoja pirmagimį Aistį ir džiaugiasi idiliška kasdienybe.

Ramesnėmis akimirkomis O. Dzedulionė mėgsta stebėti į lesyklą atskrendančius paukščius. Kartais prie poros namų galima išvysti ir iš netoliese esančio geomorfologinio draustinio atklystančias stirnas ar šernus. Po namų kiemą patenkinti laigo šeimos augintiniai: kalytė Preila ir du katinai – Kastytis ir Bambyza. Sutuoktiniai dažnai pasidžiaugia, kad prieš kelerius metus nepabijojo iššūkių ir sugebėjo apleistame sodo namelyje įžvelgti galimybių, nors aplinkiniai ir atkalbinėjo nuo sprendimo jį įsigyti.

Iki tol Dzedulioniai gyveno vieno kambario bute Vilniaus Karoliniškių rajone. „Su trimis savo augintiniais čia jau sunkiai tilpome, tad ėmėme ieškoti didesnio būsto. Žiūrinėjome įvairių butų skelbimus, tačiau visi variantai atrodė gana slogūs, – prisimena O. Dzedulionė. – Vieną dieną visai atsitiktinai pamatėme skelbimą apie parduodamą sodo namelį su sklypu. Į jį atkreipėme dėmesį tik todėl, kad Adomo tėvai šioje sodų bendrijoje taip pat turi sodą, tad apylinkės mano vyrui jau buvo puikiai pažįstamos. Spontaniškai pagalvojome – o kodėl gi nenuvažiavus namelio apžiūrėti?“

Nuvykę į sodų bendriją, pašnekovai pamatė, kad namas smarkiai apleistas, o jo kiemas užžėlęs kone neįžengiamai. Vis dėlto sklypas porai patiko.

„Matėme, kad, įsigijus namą su kiemu, teks įdėti labai daug darbo. Aplinkiniai puolė atkalbinėti ir įrodinėjo, kad tai būtų pernelyg drastiškas žingsnis. Tad truputį išsigandome ir nusprendėme porą mėnesių palūkėti. Pagalvojome – jei per tą laiką sklypą nupirks kas nors kitas, vadinasi, mums jo turėti nelemta, – pasakoja O. Dzedulionė. – Laikas bėgo, namo niekas neįsigijo, o mes vis pasvajodavome, kaip nerealu būtų gyventi nuosavame sklype šalia miško. Nusprendėme paklausyti širdies balso ir rizikuoti. Juk kas blogiausio gali atsitikti? Visada galima išsikraustyti kur nors kitur.“

Norint turėti savo sklypą privalu mėgti tvarkytis lauke, pjauti žolę, grėbti, sodinti. Kitaip viskas greitai taps kančia.

Sode plytėjo džiunglės

Dzedulionių 2017 m. įsigytas sodo namelis buvo pastatytas prieš kelis dešimtmečius. Iš pradžių jis buvo skirtas apsistoti tik vasaromis. Tačiau paskutinysis namelio savininkas jau bandė jį pritaikyti gyventi ir žiemą. Buvo pradėtas tvarkyti pirmas jo aukštas, įvesta kokybiškesnė elektra, pradėti apšiltinimo darbai. Antrasis namo aukštas liko kiauromis sienomis ir senu apsamanojusiu stogu.

Namo savininkui mirus, nutrūko ir atnaujinimo darbai, tad naujiesiems šeimininkams teko iššūkis juos pratęsti. Gegužės mėnesį įsigiję namą, Adomas ir Ona jau tų metų birželį paliko butą ir atsikraustė į sodų bendriją.

„Pirmuosius porą metų patys tvarkėme ir gražinome pirmąjį namo aukštą, kamšėme skyles sienose ir darėme viską, kad jame būtų galima leisti ne tik vasaras, bet ir žiemas. Įsikėlę manėme, kad pirmąją žiemą sutiksime sugrįžę į butą, tačiau atšalus orams, supratome, kad norime likti čia, – atskleidžia O. Dzedulionė. – Žiemomis antrojo namo aukšto naudoti negalėjome, nes jis buvo visiškai kiauras. Tad žiemai jį užbarikaduodavome putplasčiu. Taip ir pražiemojome pirmuosius dvejus metus.“

Metamorfozė: apleistą sodo namelį O. ir A. Dzedulioniai per penkerius metus pakeitė neatpažįstamai.

Pirmąjį namo aukštą pavertus gyvenamu, pasigražinti atėjo eilė ir būstą supančiam kiemui ir sodui. Sutuoktiniams įsigijus 6 a sklypą, jis buvo visiškai apleistas. Čia plytėjo neįžengiamos džiunglės, piktžolės siekė pažastis.

Pirmuosius metus naujieji šeimininkai į sodą nelabai ir keldavo koją, pirmiau rūpėjo apsitvarkyti namo vidų. Sodui tvarkyti pašnekovai pasamdė profesionalus, nes kieme netgi buvo susidariusi pelkė, kurią reikėjo nusausinti. Vėliau buvo sutvarkyti ir antrasis namo aukštas, rūsys.

Prieš metus Dzedulioniai su profesionalų pagalba renovavo visą būstą, jį apšiltino ir dabar gali džiaugtis gyvenimu šiltame, ergonomiškame name. Renovavus būstą, pagaliau pasijautė ir visas namo dydis.

„Mūsų namas nėra labai mažas, per abu aukštus ir rūsį susidaro apie 100 kv. m. Būstas turi pusiau kalvoje esantį rūsį, tad žvelgiant iš priekio, atrodo, kad jis – triaukštis. Kai atsikraustėme, rūsio langai buvo išdužę, jame veisėsi žiurkės. Kurį laiką juo naudotis išvis negalėjome. Na, o šiandien visi trys namo aukštai yra sutvarkyti, apšiltinti ir jaukūs“, – šypsosi O. Dzedulionė.

Gamtos ritmu

Viena priežasčių, kuo sutuoktinius patraukė šis sklypas su sodo namu, buvo tai, kad jis arti gamtos. Dauguma namų šioje sodų bendrijoje stovi vienas prie kito, tačiau Dzedulionių būstas yra kraštinis. Tad už šeimos namų lango prasideda geomorfologiniam draustiniui priklausantys miškai.

Pora džiaugiasi gamtos teikiama ramybe, kartais netoliese matomais laukiniais gyvūnais ir pasikeitusiu gyvenimo ritmu. Jis – visai kitoks nei gyvenant miesto šurmulyje. Nors darbų savame sklype netrūksta, jie tampa puikia meditacija.

„Atsikrausčius iš buto buvo keista suvokti, kad mums priklauso ne tik namo vidus, bet ir visas kiemas. Nuostabus jausmas, kai supranti, kad jį gali tvarkytis pagal savo norus ir neprivalai prie nieko derintis, – džiaugiasi Ona. – Žinoma, norint susitvarkyti savo kiemą ir sodą, reikėjo įdėti nemažai darbo. Kartais žvelgiant į senas fotografijas net sunku patikėti, kad čia tvyrojo toks chaosas. Kiemas buvo labai apleistas, o mes su vyru dienomis išvažiuodavome į Vilnių dirbti. Tad laiko kiemui galėdavome skirti tik vakarais ir sekmadieniais. Net ir sodą pagaliau išgražinus, darbų jame vis tiek netrūksta. Norint turėti savo sklypą, privalu mėgti tvarkytis lauke, pjauti žolę, grėbti, sodinti. Kitaip viskas greitai taps kančia. Laimei, mums tai patinka. Aplinkos gražinimas tampa tikra meditacija, galva išsivalo nuo minčių.“

O. Dzedulionė juokiasi, kad gyvenimas gamtoje ją ir vyrą išmokė daug naujų dalykų. Paskatino ir hobius, kurių kitu atveju pora gal ir nebūtų atradusi.

„Augau mieste, tad su sodo ir daržo darbais nebuvo tekę susidurti. Persikrausčius į namą prie miško, mane labai pradėjo dominti augalai ir gėlės. Susidomėjau vaiskrūmiais ir dekoratyviniais augalais – ne tik tais, kuriuos sodinome savo sklype, bet ir tais, kuriuos atradome paliktus senųjų šeimininkų. Norėjome juos atpažinti ir išsiaiškinti, kokios priežiūros šiems augalams reikia. Tokie atradimai kėlė didžiulį džiaugsmą. Pamėgau eiti pasivaikščioti į šalia esantį mišką, pievą ir susipažinti su ten augančiais augalais, gyvenančiais vabalais, – pasakoja pašnekovė. – Vis dėlto didžiausia aistra tapo stebėti paukščius. Kieme įsirengėme didelę lesyklą, kurią pro langą stebiu su žiūronais, mintyse kolekcionuoju atskrendančius paukščius, juos fotografuoju. Mano vyras susidomėjo projektavimu. Kol vyko didžioji viso namo renovacija, jis kieme, vietoj šiltnamio, mums buvo suprojektavęs mažą namuliuką. Pusę metų gyvenome jame, pusę – nuomojomės būstą mieste, laukdami darbų galo. Namuką pastatė statybininkai, tačiau vyras jį suprojektavo ir pats atliko nemažai darbų. Visa tai Adomui buvo visiškai nauja veikla, kurią jis puikiai įvaldė.“

Komfortas: šiltame, ergonomiškame name yra viskas, ko gali prireikti patogiam šeimos gyvenimui.

Sūnui – laiminga vaikystė

Renovavus namą ir jame vėl apsigyvenus, pora susilaukė pirmagimio Aisčio. Jam greitai bus metukai. Laimingi tėvai džiaugiasi, kad sūnus turi galimybę augti gamtos apsuptyje.

„Gyvenant mieste mamoms tenka pasukti galvą, kur išeiti pasivaikščioti su mažyliu, kad oras būtų kuo mažiau užterštas, aplink neburgztų automobiliai. Mes tik išeiname į kiemą, ir mūsų jau laukia didžiulis miškas. Jame ir anksčiau daug vaikščiodavau su šunyte Preila, o gimus Aisčiui, savo takų ir lankytinų vietų žemėlapį dar labiau praplėčiau. Kartais su sūnumi prie namų esančiame miške vaikštau valandų valandas ir nesutinku nė vieno žmogaus – taip ramu ir tylu“, – atskleidžia pašnekovė.

Laiminga mama nekantriai laukia pavasario, kai Aistis pradės vaikščioti. „Jau svajoju, kaip kartu eisime į mišką, pievas, aš jam pasakosiu apie augalus, kartu stebėsime vabaliukus. Jau dabar jam patinka su manimi grožėtis į lesyklą atskrendančiais paukščiais. Pamatęs zylutę, genį ar kitą paukštelį, jis visada juokiasi. Manau, kad supanti gamta yra išties laimingos vaikystės garantas. Tiesa, aplink daug vaikų nėra, tad draugų sūnui ieškosime darželyje“, – planuoja mama.

O. Dzedulionė juokiasi, kad namus supanti gamta labai patinka ir trims šeimos augintiniams: baltai šunytei Preilai ir katinams – sniego baltumo Kastyčiui ir dryžuotai Bambyzai. Prieš tai ši trijulė gyveno bute, vyresnio amžiaus katinai nė karto nebuvo lankęsi lauke. Tad šeimininkai šiek tiek jaudinosi, kaip jie priims pokyčius.

„Gyvenant nuosavame name, durys natūraliai būna dažniau varstomos, plačiau atidaromos. Tad bijojome, kad augintiniai pabėgs, išsigąs. Tačiau viskas išėjo labai natūraliai – iš pradžių katinai pabūdavo balkone, vėliau išdrįso peržengti durų slenkstį, o galiausiai – ir palakstyti po kiemą. Ko nors išsigandę murkliai slepiasi kieme esančiose savo slėptuvėse, iš kurių neiškrapštysi. Tad dėl jų saugumo esame ramūs. Žiemomis į lauką jie išeina trumpam, o vasaromis visą dieną leidžia gryname ore. Tačiau iš mūsų sklypo jie niekur neina, puikiai žino savo teritorijos ribas. Pažvelgęs pro langą augintinius visada pamatysi – ar  žolytę kramsnojančius, ar snaudžiančius ant terasos. Kartais jiems net pavyzdžiu tokio tobulo katiniško gyvenimo, – šypsosi pašnekovė. – Na, o tam, kad katinai negaudytų į lesyklą atskrendančių paukščiukų, jiems parūpinome skambaliukus ant kaklų.“

Svarbiausia – klausytis širdies

O. ir A. Dzedulioniai šiandien be galo džiaugiasi savo sprendimu įsigyti daug darbo ir jėgų pareikalavusį apleistą sodo namelį. Poros nuomone, visiems dažniau reikėtų klausyti širdies balso, nes būtent jis parodo tikruosius mūsų troškimus.

Savo atradimais ir jaukia kasdienybe buvusiame sodo namelyje Ona dalijasi socialinio tinklo „Instagram“ paskyroje „Tarp pušų ir obelų“. Pašnekovė tikisi apie gyvenimą gamtoje svajojančius sekėjus paskatinti siekti svajonių ir nebijoti iššūkių.

„Prieš penkerius metus daug kas mus atkalbinėjo nuo tokio žingsnio, prašė nekvailioti. Mes nepaklausėme ir šiandien jaučiamės susikūrę tikrus svajonių namus. Kitokio gyvenimo jau nebeįsivaizduojame, – tikina O. Dzedulionė. – Svajojantiems apie panašų gyvenimo būdą patarčiau pirmiausia pagalvoti, ar tikrai esate tam pasiruošę. Kasdienybė gamtoje yra kitokia nei mieste, ji reikalauja kur kas daugiau darbo, laiko ir energijos. Sodo ir daržo darbai žmogui turi nuoširdžiai patikti. Jei dvejojate, galima netgi tokį gyvenimo būdą pabandyti ir, tarkime, vasarą praleisti išsinuomotoje ar draugams priklausančioje kaimo sodyboje. Na, o jei jaučiate, kad tai yra jūsų kelias, nebijokite jo pasirinkti ir siekti savo svajonės gyventi arčiau gamtos. Bent jau mums tai išties pasiteisino.“