Tėvų pareiga

Pagal Rytų horoskopą ateinantys metai – Triušio. Galbūt šiomis dienomis Gretos veislyne tikras šių gyvūnėlių pirkimo bumas? Moteris šypsosi ir sako, kad ją žmonės ir taip žino, o garsas apie jos nykštukinius triušiukus sklinda iš lūpų į lūpas. Be to, jai nepriimtina nuostata, kad gyvūnas gali būti dovana.

„Norėčiau perspėti visus tėvelius, kad nei šuniukas, nei kačiukas, anei triušis negali būti dovana vaikui. Todėl, kai man skambina ir sako, kad reikia dovanos po egle ar Velykoms, visuomet užverdu, o kiek atvėsusi klausiu, ar tėvai pasiskaitė apie triušių auginimą, ar patys pasiruošė prisiimti atsakomybę už gyvūnėlį. Ne paslaptis, kad daug tokių dovanų, praėjus keliems mėnesiams po Kalėdų ar kitų švenčių, atsiduria skelbimų portaluose“, – liūdnai konstatuoja triušiukų augintoja.

Magija: „Nykštukų veislės balto hermelino Miko akys – nuostabiai žydros. Vien dėl jų daugelis žmonių jį išsyk įsimyli“, – tikina „Mažųjų triušiukų“ veislyno savininkė./G. Avižinaitės asmeninio archyvo nuotr.

Pagrindiniai atsisakymo motyvai – naktimis neduoda miegoti, graužia laidus, nėra kam prižiūrėti ir pan. Greta prisipažįsta, kad būna atvejų, kai pamačiusi, jog tėvai nepasiruošę auginti triušiuko, jo net neparduoda.

„Kad ir kokio amžiaus būtų vaikas – šešerių ar šešiolikos metų, jis nenuveš gyvūno pas veterinarą, nenupirks jam ėdalo. Tai tėvų pareiga!“ – primena G. Avižinaitė.

Nuo mylėtojos iki veisėjos

Meilė gyvūnams Gretą lydėjo jau nuo vaikystės. Kadangi gyveno nuosavame name, vietos buvo daug, tai tempdavo ten visus paklydėlius, kuriuos tik rasdavo aplinkui, – nuo benamių kačiukų iki šunų. Pamena, kad visuomet namuose būdavo ir bent vienas nykštukinis triušiukas.

Draugai: mažajam Jonui mieliausias – nykštukinis avinukas Džordžas./ G. Avižinaitės asmeninio archyvo nuotr.

Gretai paaugus, tėtis ėmė auginti didžiųjų veislių triušius, skirtus ūkio reikmėms, o dukra visą laiką buvo šalia. „Padėdavau jam tuos triušius šerti, prižiūrėti. Mačiau, kiek tai užima laiko, bet vis tiek man toji veikla buvo prie širdies“, – pasakoja Greta, jau studijų metais užsimaniusi kažką panašaus daryti pati.

Kai užsiminė tėčiui, kad labai norėtų veisti nykštukinius triušiukus, sulaukė palaikymo. Taip vieną šaltą žiemos rytą šeimos tandemas išdardėjo į Lenkiją parsivežti pirmųjų triušių. „2023-iųjų vasarį bus šešeri metai, kai užsiimu šia veikla“, – suskaičiuoja nykštukinių triušių augintoja.

Iš pradžių teko prigaminti daug namelių naujiems Avižinų ūkio gyventojams, paskui – kaupti žinias apie triušiukus, jų auginimą, šėrimą, ligas.

„Visas žinias iš pradžių perėmiau iš tėčio. Paskui atsirado ir kolegų, didžiuosiuose Lietuvos miestuose prasidėjo pirmosios parodos. Taip po truputį savo veiklą įsukau iki oficialaus veislyno. Šiuo metu priklausau Lietuvos veislinių triušių augintojų asociacijai“, – didžiuojasi pašnekovė, iš pradžių į parodas vykusi tik stebėti kitų, o dabar su savo augintiniais dalyvaujanti užsienio parodose ir negrįžtanti iš jų be puikių įvertinimų.

Apdovanojimai: šie nykštukai – juodas baltaakuotis ir baltas hermelinas žydromis akimis – jau gali didžiuotis čempionų taurėmis./ G. Avižinaitės asmeninio archyvo nuotr.

Pagal kokius kriterijus vertinami nykštukiniai triušiai? Pasak Gretos, viskas priklauso nuo konkrečios veislės. Žmonių mylimiausi – nykštukiniai avinukai. Parodoje vertinamas jų svoris, snukučio ilgis, apvalumas; kailio grožis, tankumas. Ne paskutinėje vietoje ir karūna, mat avinukai puikuojasi įspūdingomis karūnomis. Jei triušis stačiaausis – matuojamas jo ausyčių ilgumas. Juodų triušiukų kailyje negali būti baltų plaukelių, antraip gyvūnas nebeatitiks veislės standartų ir iš teisėjų negaus taškų.

„Jau, atrodo, viską žinau, bet po eilinės parodos ir vėl suprantu, kad kuo giliau į mišką – tuo daugiau medžių“, – juokiasi „Mažųjų triušiukų“ veislyno savininkė.

Avinukai – populiariausi

Kokių veislių mažųjų triušių augina Greta? Anot veisėjos, populiariausi yra nykštukiniai avinukai, dar žinomi nulėpausių vardu. Antroje vietoje – liūtagalviai, na, o trečioje – nykštukai. Tarp jų taip pat gali būti įvairių kailio spalvų.

Iš nykštukų Greta augina žydraakius hermelinus, juodus baltakuočius. Tai smulkūs, lengvi, dažniausiai baikštūs gyvūnėliai. Pačių mažiausių nykštukų standartas – 1–1,3 kg. Liūtagalvių – 1,6–1,8 kg, o avinukų – 1,8–2 kg. Dažnai žmonės daro klaidą rinkdamiesi augintinį ne pagal jo charakterį, bet būtent pagal dydį.

„Kažkodėl niekas netiki, kai sakau, kad nykštukai – patys baikščiausi ir mažiausiai norintys bendrauti triušiukai“, – šypsosi Greta ir priduria, kad lengviausia auginti nykštukinius avinukus (nulėpausius).

Tandemas: Greta dėkinga savo vyrui Mantvydui, kuris mielai jai padeda sparčiai augančiame nykštukinių triušių ūkyje./ G. Avižinaitės asmeninio archyvo nuotr.

Iš visų trijų nykštukinių triušių veislių jie yra patys didžiausi, bet užtai ir patys ramiausi, draugiškiausi. „Paprastai triušiukus tėvai perka savo vaikams, tad ši veislė labiausiai tinka. Nulėpausiai mielai leidžiasi imami ant rankų, nesikandžioja“, – aiškina veisėja.

Antroje vietoje pagal populiarumą yra triušiai liūtagalviai. Kaip sako pats veislės pavadinimas, šie augintiniai nėra šilkinio charakterio. Jie sunkiau prisileidžia žmones, prie jų reikia mokėti prieiti.

„Jei kas nepatiks – gali net urgzti ir kąsti. Kadangi nuo pat vaikystės auginau būtent liūtagalvius, tai gerai žinau, kad šie triušiai nesileidžia į dideles draugystes“, – juokiasi Greta.

Paklausta, kokių gali būti mažųjų veislių triušių spalvų, Greta susiima už galvos. „Be galo įvairių! Nykštukiniai avinukai gali būti ir šinšilų spalvos, ir mėlyni, ir raudoni. Taip pat – geltoni, juodi, perliniai ar Siamo. Tarp liūtagalvių man gražiausia yra rono – marmurinės spalvos. Nykštukų irgi gali būti visokių – baltų, juodų su sidabrine papilve, raudonų“, – vardija spalvų gamą Greta.

Atsilaiko stipriausi

Anksčiau Greta priimdavo triušius ir iš žmonių, kurie nebenorėdavo jų auginti. Keletą triušių yra radusi paliktų prie namų: juk veislyno adresas viešas. Šiuo metu veisėja prašo žmonių tokių dovanų jai nenešti. „Turiu griežtai laikytis standartų, priimti bet kokių triušių aš negaliu“, – atsiprašo pašnekovė.

Kodėl, norint auginti triušiuką, jo ieškoti reikėtų veislyne? Anot Gretos, čia lygiai tas pats, kas ir su šunimis ar katėmis: „Kad paskui nebūtų krūvos ligų, kai pasirodo, kad pažeista gyvūnėlio psichika, prasta genetika.“ Triušiukų pirkti Greta vyksta į Vokietiją, Čekiją, Slovakiją, Lenkiją ir visuomet renkasi tik patikimus jų augintojus.

Paprašyta išvardyti triušiukų ligas, veisėja mini dažnai pasitaikančius kvėpavimo takų, žarnyno negalavimus. „Ypač reikia būti greitiems, kai sunegaluoja triušio skrandukas. Gali nepraeiti nė valanda, kaip jūsų augintinis atsidurs Morkų rojuje… – aiškina ji. – Dažnai žmonės iš tos perteklinės meilės savo augintinius peršeria, o paskui skambina man ir klausia, ką daryti.“

Bėda, kad Lietuvoje labai mažai veterinarų specializuojasi gydyti triušių ligas. Gal, turint tai omeny, Gretai kilo noras pačiai studijuoti veterinariją? Buvo laikas, kai jų šeimos draugai nė neabejojo, kad mergaitė bus gyvūnėlių gydytoja. Vis dėlto ji pasinaudojo vieno pažįstamo veterinaro patarimu, kuris sakė, kad pas jį niekas neateina, kai būna gerai.

„Visiems atrodo, kad veterinaro darbas – mielas. Vis dėlto, kas žino, kiek jiems kainuoja nervų pasakyti verkiančiai šeimai, kad šito šunelio ar triušelio jau nebegalima išgelbėti – jį reikia migdyti?!“ – svarsto Greta.

G. Avižinaitės asmeninio archyvo nuotr.

„Dažnai žmonėms atrodo, kad mano darbas tik rožėmis klotas – pūkuoti triušeliai, gražios nuotraukos su jais socialiniuose tinkluose. Tačiau niekas nežino, kokias emocijas išgyvenu, kai mano veislyną užpuola ligos. Tarkim, perki triušiuką Vokietijoje, o iš to streso po ilgos kelionės jam sustreikuoja skrandukas — neišgyvena. Žmogus turi vieną augintinį, aš – virš 40. Patikėkite, visus sužiūrėti labai sunku. Jei vienas triušiukas pasigauna kokį virusą, per naktį jis gali išplisti jau keliems. Atsilaiko tik stipriausi“, – aiškina savo darbo specifiką G. Avižinaitė.

Paprastai triušiukus tėvai perka savo vaikams, tad ši veislė labiausiai tinka. Nulėpausiai mielai leidžiasi imami ant rankų, nesikandžioja.

Atmintinė norintiems įsigyti

Ką reikia žinoti, norint namuose auginti nykštukinį triušiuką? „Visų pirma, kad jis yra graužikas. Ir kad būtent taip – uostinėdamas, grauždamas, paragaudamas – jis tyrinėja aplinką. Kartais paskanauja ir grindjuosčių ar laidų“, – juokiasi Greta.

Be to, šis gyvūnas negali gyventi vien narvelyje. Jį būtinai reikia išleisti palakstyti. Dar vienas klaidingas įsivaizdavimas – kad triušis yra rankinis gyvūnas. Nebūtinai jis leisis nešiojamas. Tai priklauso nuo veislės ir triušio charakterio.

„Dažnai žmonės, matydami mano nuotraukas su triušiais ant rankų socialiniuose tinkluose, klausia, kaip šie pas mane taip ramiai tupi. Šito aš ir pati nežinau, – juokiasi pašnekovė. – Nuo mažumės buvau ta, pas kurią ant rankų net varlės ramiai tupėdavo. Namiškiai juokaudavo, kad aš kažkaip tuos gyvūnus užhipnotizuoju.“

Mieli: nykštukiniai avinukai – draugiškiausi iš visų Gretos auginamų triušių veislių./ G. Avižinaitės asmeninio archyvo nuotr.

Žmonėms, kurie nori kuo greičiau ant rankų imti savo augintinį, Greta pataria apsišarvuoti kantrybe. Turės praeiti šiek tiek laiko, kol jį prisipratins. Gali būti, kad iš pradžių triušiukas mielai leisis imamas, bet prasidėjus paauglystei (kaip ir žmonėms) to daryti nebenorės. Per jėgą imti triušio ant rankų nevalia, nes ilgainiui tai gali peraugti į agresiją šeimininkui.

Trečias dalykas, į kurį Greta siūlo atsižvelgti prieš perkant augintinį, – atsakomybė kris ne ant vaiko, bet ant suaugusiųjų pečių: už narvelio švarą, augintinio šėrimą, jo gydymą susirgus.

Protingi gyvūnai

Paklausta, ar triušis – protingas gyvūnas, Greta linksi galva. Aišku, jo nereikėtų lyginti su šunimi, bet… Tarkim, triušis puikiai žino, kada jo šeimininkas keliasi. Jei 6 val. – jau kelios minutės prieš šešias gudruolis groja dantukais narvelio grotomis, nes supranta, kad netrukus gaus pusryčius. Atėjus vakarui jis skuba grįžti į narvelį ir laukia vakarienės.

„Mačiau ne vieną vaizdelį internete, kaip triušiai yra išmokomi bėgioti per kliūtis su pavadėliu ar be jo. Vadinasi, juos galima netgi dresuoti. Jie žino, kur namuose padėti mėgstami skanukai – džiovinti obuoliai, tad brūžina spintelę letenėle tol, kol jų gauna“, – juokiasi triušių mylėtoja.

Kartais triušis gali ir supykti. Aiškiausias to signalas – trypimas kojomis. Taip triušis reiškia nepasitenkinimą. Kartais trypimas gali reikšti ir baimę. Dar vienas nepatenkinto triušio požymis – energingas nosies kaišiojimas. Dažniausiai taip ilgaausis nurodo, kad nebenori būti glostomas ar nešiojamas. Jei šitą triušio kalbą ignoruosite, galite sulaukti ir atpildo – įkandimo.

Motyvacija: nykštukas juodas baltakuotis mielai dalyvauja reklaminėje fotosesijoje. Gal už tai gaus skaniukų – džiovintų obuoliukų?/ G. Avižinaitės asmeninio archyvo nuotr.

Ar triušis reaguoja į savo vardą? Labiau ne į vardą, bet į šeimininko balso tonaciją. „Turėjau tokį triušį, kuris paleistas visada pabėgdavo pas kaimynus. Tačiau vos pašaukdavau jį vardu – pabėgėlis kaipmat grįždavo namo“, – pasakoja G. Avižinaitė.

Vienintelis trūkumas auginant šį mielą ir jaukų gyvūną, – jo amžius. Vos spėjai pamilti, prisirišti – jau skeltalūpiui draugui metas iškeliauti į Morkų rojų. Triušiai gyvena 6–8 metus. Aišku, visada pasitaiko ir išimčių. Veisėja žino atvejų, kai pas žmones triušiai išgyveno net trylika metų.

Gretos sūneliui Jonui triušiukai taip pat labai patinka, ji jau dabar sulaukia sūnaus pagalbos. „Aišku, jo pareigos dar mažos, bet gera pradžia – pusė darbo. Sūnus triušiukams ir ėdalo, ir šieno paduoda, ir pagirdyti bando“, – vertina jo nuoširdžias pastangas mama.