Prieš išrandant fotografiją, žmonių atvaizdus įamžindavo nebent dailininkai. Kai kam ir šiandien imponuoja senovės turtuolių interjerai, nusagstyti tapytais dvarų ar rūmų šeimininkų portretais.

Kičas priimtinesnis nei menas

Pastaruosius pusantro šimto metų save ir artimuosius užfiksuojame nuotraukose. Portretai išliko ir dailėje. Žmones vaizduojančių meno kūrinių tikslas – ne imituoti fotoaparato darbą, o dailei būdingomis išraiškos priemonėmis perteikti ne tik žmogaus išorę, bet ir vidų.

Vis dar madingi ir užsakomieji portretai. Dailininkui mokama už tai, kad konkretų žmogų jis nutapytų kiek įmanoma panašesnį.

Kaunietis dailininkas Pranas Griušys, geriausio metų kūrinio konkursuose skinantis publikos simpatijas, yra nutapęs ne vieną darbą pagal užsakovų pageidavimus. Vėliau paveikslai papuošia juose nutapytų žmonių namų sienas.

Drobė ir aliejiniai dažai – ilgaamžės medžiagos. Portretas sukurtas kito žmogaus akimis ir rankomis – vienetinis nepakartojamas kūrinys. Tai, ko gero, ir paakina žmones įgyti savo paties arba artimo žmogaus nutapytą atvaizdą.

"Gal kartais šiek tiek mažiau to panašumo, tačiau tapytas daiktas ne tas pats, kas nuotrauka. Jau vien dažų kvapas kiek reiškia", – pridūrė dailininkas. Mene nedidelė klaida, neatitikimas yra vertybė, o ne trūkumas.

Tačiau daugeliui užsakovų, pasak P.Griušio, priimtina klasikinė portreto samprata, kai žmogaus veidas vaizduojamas realistiškai.

"Netgi priimtinas kičinis portreto traktavimas. Laisvės dailininkui paliekama nedaug. Kiekvienam dailininkui tapyti portretą pagal užsakymą, vykdyti užsakovo norus yra šiokia tokia prievarta. Gražiau sakant, tenka eiti į kompromisą su savimi", – prisipažino P.Griušys. Jam labai retai pasitaiko galimybė tapyti portretą tokį, kokio norėtų pats, kad galėtų perteikti ne vien asmens, kurio portretą kuria, bruožus, bet ir išreikšti kokias nors problemas.

Dailininkui dažnai tenka iš užsakovų išgirsti: "Man meno nereikia, padarykit, kad būtų šiek tiek gražesnis, nei yra iš tikrųjų."

Vis tik nutapyti herojai atrodo šiek tiek vyresni. "Gal tiesiog žmogaus bruožai tapant tampa ryškesni, brūkštelėji per stipriai – ir metais pasendini. Taip turbūt nutinka visiems dailininkams. Po kelerių metų nutapytieji ir tampa tokie, kokie būna pavaizduoti paveiksle", – pastebėjo tapytojas.

Kaina – nuo tūkstančio litų

Prieš kelerius metus, per ekonominį pakilimą ir statybų bumą, užsakomųjų portretų poreikis ypač buvo jaučiamas.

"Žmonės jau buvo apsirūpinę visais daiktais ir, matyt, nebeturėdami ką dovanoti, pradėjo užsakinėti portretus", – svarstė pašnekovas.

Per mėnesį P.Griušys nutapydavo bent vieną tokį darbą. "Tekdavo dažniau padirbėti, net piktas pradėjau darytis, nes nebegalėjau dirbti tai, ką noriu pats", – pridūrė dailininkas. Kita vertus, menininkas galėdavo prisidurti prie gaunamų pajamų. Antai dabar vien už šildymą studijoje reikia mokėti iki 600 litų per mėnesį.

Už portreto nutapymą dailininkas ima ne mažiau nei tūkstantį litų. Kaina svyruoja priklausomai nuo drobės dydžio ir paveikslo pobūdžio. Pavyzdžiui, jei figūra – su rankomis, išskirtinėje aplinkoje, kainuoja brangiau, nei būtų vaizduojamas vien žmogaus veidas ir pečiai neutraliame fone. Juo daugiau paveiksle atributikos, juo kaina aukštesnė. Tradiciškai klientai renkasi drobę, kurios ilgoji kraštinė yra maždaug metro ilgio.

Kūrinį sulipdo iš gabaliukų

Kuriant užsakomuosius portretus daugeliu atvejų nuotraukos būna vienintelis vizualinis šaltinis, kuriuo galima vadovautis. Mat šis darbas būna staigmena tam, kurio portretas yra kuriamas, todėl jis pats kūrybos procese nedalyvauja.

P.Griušys prašo atnešti nuotraukų, kuriose šis žmogus matyti ne tik iš priekio, bet ir iš profilio, kad galėtų įsivaizduoti, kaip šis žmogus atrodo natūroje.

"Yra daug niuansų, kurie svarbūs tapant portretą. Kadangi nepažįsti žmogaus, tai sunkiau. O dar kiekvienas nori būti gražus... Išgauti užsakovo pageidaujamą rezultatą nėra lengva. Pasitaiko, kad, įteikus netradicinę dovaną ir padarius siurprizą, užsakovas ateina su paveikslo herojumi ir portretas kiek pakoreguojamas jau matant žmogų gyvai", – pasakojo dailininkas.

Kai kurie užsakovai ypač stengiasi dėl rezultato. Vienas vyras pristatė dailininkui ne tik nuotraukų, bet ir drabužių, papuošalų, kuriais turėjo būti "aprengta" paslapčia tapoma dama.

Užsakovų nurodymu, paveikslus tenka ir pataisyti, ir pakeisti. Pasitaiko ir ypač įnoringų klientų. Kartą vienai moteriai nepatiko paveiksle jos pečius apgaubusi skraistė, tad dailininkui teko "perrengti" kitu drabužiu. Galiausiai moteris paveikslo taip ir neatsiėmė.

"Aš stengiuosi, kiek įmanoma, pasiekti, kad tapoma persona būtų panaši į save ir papildomai pasiūlau kažką savo, bet ne visada tai priimama", – pastarąjį atvejį pakomentavo P.Griušys.

Gražius žmones tapyti sunku

Norint kuo taikliau pavaizduoti žmogų, bene geriausia, kai jis pats pozuoja dailininkui. "Persimeti su juo keliais žodžiais, matai, koks jis yra atsipalaidavęs. Visai kitaip, nei gavęs fotografiją. O jei nuotrauka oficiali – žmogus susikaustęs", – dėstė dailininkas.

Vis tik užsakovų, kurie būtų tapomi vien iš natūros, bemaž nebūna. Visų pirma, nėra lengva suderinti modeliui ir tapytojui tinkamą laiką, juolab kad dailininkai dažniausiai dirba prie dienos šviesos.

Patį portretą, pasak P.Griušio, galima nutapyti per vieną seansą, tai yra keletą valandų. Likusią paveikslo dalį galima nutapyti ir be modelio.

Kartais dailininkui tenka perteikti veido bruožus žmogaus, kurio jau seniai nebėra tarp gyvųjų. Antai gavęs miniatiūrinę senovinę nespalvotą nuotrauką, kurioje pavaizduotas vyras ant žirgo, P.Griušys, prisipažino dar nebaigęs susidoroti su užduotimi. Dailininkas paprašė dar vienos nuotraukos, kur geriau matyti žmogaus veidas, ir mėgina pasiekti, kad užsakovo giminaitis ant žirgo būtų panašus į save.

Kartais, neslepia P.Griušys, geriau ir greičiau nutapyti peizažą nei užsakomąjį portretą. Dar sunkiau, jei žmogus gražus, labai taisyklingų veido bruožų, neturi kažko, kas tik jam charakteringa.

Dailininko Jūračio Zalenso portretas buvo toks darbas, kurį P.Griušiui tapant portretuojamasis nedarė jokių pastabų. "Turėjau idėją, man buvo reikalingas aktorius tam tikram vaidmeniui atlikti. Norėjau, kad žmogaus būtų daug, o J.Zalensas toks stambus, idealiai tiko. Paprašiau, ir jis sutiko pozuoti", – rodydamas jam pačiam patinkantį darbą pasakojo P.Griušys.

Kokią sieną vėliau papuošia jo darbai, dailininkas dažniausiai taip ir nepamato. Tačiau, prieš pradėdamas tapyti, užsakovų paklausia, kurioje kambario vietoje kabės paveikslas. Priklausomai nuo to, iš kurios pusės kris šviesa, darbas kuriamas blizgus arba matinis. Interjero apipavidalinimo stilius dailininkui ne itin rūpi – priderinti paveikslą prie aplinkos galima parinkus atitinkamus rėmus.