Kai žmonės įsisąmonino, kad siela gyvena ir po mirties, atsirado poreikis minėti vėlių dieną. Šis paprotys atėjęs iš gilios senovės laikų.

Puošybą veikia mados

Vėlinės iki pat šių dienų išliko lietuvio sąmonėje labai svarbia proga. Lapkričio 1-oji minima kaip Visų šventųjų diena.

Šią dieną tikintieji meldžiasi už visus šventuosius. O lapkričio 2-oji laikoma mirusiųjų pagerbimo diena. Tądien artimųjų kapus lanko bei puošia visi šeimos nariai.

Kapaviečių puošyba Vėlinių dieną, kaip ir visa floristika, turi tradicijas, bet yra veikiama ir madų, atplūstančių iš kaimyninių Europos šalių.

Prieš keletą metų buvo paplitusios apvalios kompozicijos, formuojamos iš eglišakių ir chrizantemų. Šiandieninė Vėlinių floristika pasižymi sudėtingesnių formų ieškojimais.

Pastaraisiais metais populiarėja kryžiaus formos kompozicijos arba orientuojamasi į viso kapo dekoratyvinį apipavidalinimą.

Medžiagas diktuoja gamta

Tačiau kokios tradicijos ir mados bebūtų, kai kurie dalykai kinta ne taip stipriai. Tai pasakytina apie medžiagas, iš kurių Lietuvoje komponuojamos Vėlinių puokštės. Jų pasirinkimą sąlyginai lemia mūsų gamtinės sąlygos.

Lapkričio pradžioje augmenijos žaluma yra apnykusi, tad neretai puokščių pagrindui naudojami visžaliai augalai. Labiausiai įprastas eglių ar pušų šakas šiandien jau papildo platesnis visžalių augalų asortimentas.

Tradicines chrizantemas puokštėse taip pat dažnai keičia įvairesnis žydinčių augalų asortimentas. Vis populiaresni tampa džiovinti, o neretai – ir dirbtiniai augalai, kurie ilgiau išsilaiko dekoratyvūs, įvertinant lapkričio mėnesiui būdingas šalnas bei darganas.

Kai nenorima mažo kapo ploto perkrauti didelėmis gėlių puokštėmis, reikėtų rinktis mažesnes, subtilesnes puošmenas, kaip antai dekoratyviniai kryželiai.

Maža puokštė – daug kruopštumo

Tokiai kompozicijai sukurti prireiks keleto šakų, rišamosios medžiagos (tiks sodo siūlai) ir puošybinių elementų – džiovintų augalų, ryškesnių uogų, visžalių augalų lapų ar šakelių.

Augalus prie kryželio galima tvirtinti plona vielute arba karštais klijais. Kuo mažesnė puokštė, tuo didesnio kruopštumo ir subtilesnio skonio ji reikalauja.

Tradicinės apvalios formos kompozicijos formuojamos iš visžalių augalų šakų ir gėlių žiedų į drėgme prigirdytą floristinę kempinę.

Vietoje jos ar kuriant didesnę puokštę iš stambesnių šakų galima naudoti drėgnas durpes, suvyniotas polietileno skiautėje. Turint vienokį ar kitokį pagrindą belieka susmaigstyti augalus ratuku ar kokia kita pasirinkta tvarka. Svarbu neišeiti iš kupolo formos ribų.

Dekoratyvinių vainikėlių gamyba kur kas sudėtingesnė, nes reikia pasigaminti karkasą iš šiaudų ar kitokios nesunkiai surišamos medžiagos, jį aprišti žalumynų šakelėmis ir tik tada dekoruoti augalais ar vėlinių žvakelėmis. Tokiai kompozicijai reikia daugiau žinių, patyrimo ir kantrybės.

Vėlinių tradicijos

Žmogaus gyvenimas neretai tapatinamas su metų laikais: gimsta, užauga, subręsta, pasensta ir miršta. Tad prasminga, kad Vėlinės švenčiamos vėlyvą ir niūrų rudenį.

Dviejų pasaulių, gyvųjų ir mirusiųjų, amžiną ryšį simbolizuoja ugnis. Dėl tokių simbolinių išraiškų deginamos žvakės. Tai lyg dar viena simbolinė prasmė, siekiant mūsų gyvąja dvasia ir žvakių liepsnomis nuraminti mirusią vėlę ir dar kartą jai priminti, kad ji gyva mūsų atmintyje.

Lietuviai savo mirusius artimuosius prisimindavo visus metus, lankydami ir puoselėdami jų kapus, tačiau rudenį, pasibaigus darbams, atlikdavo specialias apeigas protėvių vėlėms pagerbti.

Senuose rašytiniuose šaltiniuose mirusiųjų minėjimo šventė vadinama Ilginėmis. Papročiai susiję su tikėjimu, kad mirusiojo vėlė tą dieną grįžta namo aplankyti savo artimųjų. Pagal senovinius papročius vėlės tą dieną būdavo priimamos ir vaišinamos valgiais bei gėrimais.

Katalikų bažnyčia išstūmė šią pagonišką tradiciją ir pripratino mirusiųjų minėjimo apeigas atlikti bažnyčiose.