Kino teatre "Romuva" pradedamas rodyti režisieriaus Jokūbo Viliaus Tūro filmas "Sapnuoju, kad einu". Kauniečių laukia tik keli šio unikalaus filmo seansai – kino festivaliuose "Kino pavasaris", "Scanorama" ši juosta buvo rodoma sausakimšose salėse.

Tai kelio filmas apie pėsčiomis įveiktus 4500 kilometrų – nuo Vilniaus iki Santjago de Kompostelos Ispanijoje. Per visą piligriminę kelionę režisierius eidamas filmavo. Kirtęs Lenkiją, Vokietiją, Čekiją, Šveicariją, pasiekęs Prancūziją J.V.Tūras įsiliejo į Šv. Jokūbo kelią, kuriuo nuo XIII a. piligrimai traukdavo pagerbti šv.Jokūbo palaikų, palaidotų Santjago de Kompostelos katedroje.

Filmas nominuotas net trims "Sidabrinėms gervėms 2013", tarp jų – geriausio režisieriaus ir geriausio scenarijaus nominacijose.

– Papasakokite apie savo piligriminę kelionę nuo Vilniaus iki Santjago de Kompostelos Ispanijoje, kuri sugulė į filmą "Sapnuoju, kad einu", kas šiai kelionei įkvėpė, koks buvo šio filmo tikslas, kaip jį sukūrėte?

– Čia galėčiau kalbėti be galo, bet atsakysiu trumpai. Nepasiduoti apėmusiai begalinei nevilčiai ir išeiti į pirmą kelionę mane privertė stebuklingai prasimušęs vitališkumas. Į antrąją kelionę būti vedliu mane pakvietė mergina, kuri sugrįžus tapo mano žmona. Jeigu nebūtų abiejų pirmųjų kelionių, tikrai nebūčiau ėjęs į šią didžiąją nuo Lietuvos. Kiekviena kelionė inspiravo kitą. Iš pradžių nesiruošiau filmuoti, kurti filmo, nes nemaniau, kad įmanoma pusę metų neštis ant kupros papildomą svorį, kamerą, stovą, laikmenas ir t. t. Bet pradėjau aiškintis, tyrinėti, sverti kiekvieną daiktą ir patikėjau, kad tai įmanoma... Be to, profesorius Alfonsas Motuzas, sužinojęs, kad esu režisierius, tiesiog liepė man žūtbūt užfiksuoti šią kelionę.

– Kelionė 4500 km pėsčiomis – juk jai reikėjo pasiruošti tiek fiziškai, tiek psichologiškai ir dvasiškai. Kaip jai pasirengėte, ar joje išvengėte duobių, ar nepasigailėjote pasiryžęs nelengvai kelionei, juk, prisimenant Rytų išmintį, visa tai galima patirti ir tarp keturių kambario sienų, nė kojos neiškėlus iš namų.

– Apie tikrų kelionių ir kelionių mintyse, sapnuose, prie knygų, prie kompiuterio ar TV ekrano skirtumus labai daug mąsčiau ir kalbėjausi su daugeliu draugų. Bendraujant su vienu bičiuliu dėl to net kilo ginčas. Tuomet aš jo juokais paklausiau, kodėl jis, menkiausiai progai pasitaikius, visiems giriasi ir rodo savo akmenuką nuo Egipto piramidžių, o pats teigia, kad šiais laikais, kai viską gali rasti internete, nėra prasmės kur nors kelti koją... Todėl aš su šia Rytų išmintimi ne visai sutinku. Manau, viskas paprasčiau. Ir atsakymas labai paprastas – nepabuvęs kalnuose, jūroje, niekaip jų nepažinsi ir, net keliaujant kas kartą tuo pačiu keliu, jis bus visiškai kitoks. Du kartus į tą pačią upę neįbrisi. Žinau, kad kiekvieną kartą upė bus visiškai kitokia.

– Beje, namuose palikote žmoną su maža dukrele...

– Su besilaukiančia žmona, jos tėvais, mano mama ir broliu aptarinėjome mano kelionę pusę metų. Visa giminė su žmona priešaky, supratę ir įvertinę mano kelionės prasmę ir svarbą, palaimino mane ir mano idėją. Ėjau kiekvieną dieną susirašinėdamas su žmona. Tomis akimirkomis, kai bijodavau pasiklysti, su kūdikiu ant rankų ji sėsdavo prie kompiuterio ir pagal mano žinutes radusi, kur aš esu, pažiūrėjusi kompiuterio žemėlapiuose nurodydavo man teisingą kryptį.

– Koks kelionės etapas buvo sunkiausias, įdomiausias, lengviausias?

– Sunkiausia eiti buvo žiemą. Įdomiausia – palei Ronos upę Prancūzijoje, pavasarį, bundant gamtai. Lengviausia eiti buvo jau ankstesnėse kelionėse Ispanijoje eitu keliu.

– Grįžęs tikriausiai turėjote daugybę medžiagos, kaip atsirinkote, ar pats ir montavote?

– Iš pradžių atsirinkau pats, po to pradėjau ieškoti montažo režisieriaus. Susipažinę su medžiagos gausa ir minimaliu atlygiu keli žmonės atsisakė. Todėl esu dėkingas Pauliui Zavadskiui, kuris neišsigando ir sutiko su manimi leistis į šią KINO kelionę.

– Ką veikiate dabar: sapnuojate naują kelionę, gal greitai vėl išeisite?

– Labai nuoširdžiai atsakysiu, kad neplanavau nė vienos iš buvusių trijų kelionių. Į pirmą susiruošiau per du mėnesius. Į antrą – per tris. Į trečią – per pusmetį. Po pirmos kelionės buvau visiškai tikras, kad daugiau TEN neisiu. Viskas Dievo rankose. Ir mūsų norai, ir galimybės, ir kelionės. Kad ir kokios jos būtų – ar virtualios prie kompiuterio, ar kelyje tarp automobilių neįgaliojo vežimėlyje...