Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos Klimatologijos skyriaus vedėja daktarė Audronė Galvonaitė nespėja kiloti telefono ragelio ir atsakinėti į klausimus apie orus. Ji – klimatologė iki kaulų smegenų: net nukeliavusi į išsvajotąją Australiją apsilankė šios šalies klimatologijos skyriuje.

– Visus kamuojantis klausimas: ar ateinanti žiema bus labai šalta ir gili, ar – priešingai?

– Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos mokslininkai jau atsisakė ilgalaikių prognozių. Kintant klimatui tai labai sudėtinga. Tą patį mėnesį ilgalaikės prognozės tikslinamos kelis kartus ir dažnai būna priešingos. Rusai prognozavo ilgą bobų vasarą, po to nusprendė, kad jos nebus, po to – kad bus, bet su pertrūkiais. Sudėtinga kalbėti ir apie žiemą.

Jei pas mus vyraus jūrinės, Atlanto oro masės, žiema gali būti snieginga ir vidutiniškai šalta. Jei įsivyraus Sibiro anticiklonas, bus šalta.

– Bet jau praėjusi žiema buvo itin šalta ir snieguota.

– Taip, dvi vienodos žiemos būna labai retai. Bet gamtoje neįmanoma visko įvertinti, nes kažkur gali išsiveržti vulkanas, kažkas – užsidegti, sprogti ar išsiveržti į atmosferą. Tai iškreipia procesus, kurie lemia oro kaitą.

– Ar tiesa, kad klimatas šyla? O gal tai – spiralinis poveikis? Galbūt prieš šimtmečius taip pat buvo, dabar kartojasi, po to vėl keisis?

– Taip, išties būna, kad viskas grįžta į vėžes. Vis dėlto klimatas nuolat šiltėja. Ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje.

– Garsiai šaukiama, kad tirpsta ledynai. Tačiau oponentai teigia, kad nutylima, jog kitose vietose jie didėja.

– Grenlandijos, Arkties vandenyno ledynai išties tirpsta. Yra vietų, kur jie atsitraukia per porą metų, tirpsta ir amžinojo įšalo zona. Atsiranda problemų dėl naftos gręžinių, miestų statinių. Veržiasi metano dujos, o tai dar labiau didina šiltnamio efektą.

– Kilimandžaro ledynai ištirpo ne dėl visuotinio atšilimo, o dėl to, kad kalno papėdėje buvo iškirsti medžiai?

– Negi manote, kad miškų kirtimas neprisideda prie klimato kaitos? Smarkiai. O dėl atšilusio klimato tirpsta ledynai. Viskas tarpusavyje susiję.

– Turbūt skaitėte garsią Michaelio Crichtono knygą "Baimės būsena". Jis oponuoja Alo Gore'o knygai "Nepatogi tiesa" tikindamas, kad klimato kaita – didelė sąmokslo teorija.

– Skaičiau. Bet turiu temperatūros kreivę nuo 1778 m. Vidutinė metinė temperatūra kyla. Norint sustabdyti klimato šilimą buvo sukurtas rimtas projektas, į atmosferą bandant purkšti jūros druskos vandenį. Nesąmonė! Buvo svarstoma, kaip dykumoje dirbtiniu būdu sukelti lietų – rimtai mąstoma valandai padegti visose JAV valstijose dalį miškų. Ir tokiems dalykams skiriami dideli pinigai!

Idėjai, kaip sustabdyti globalinį atšilimą, skiriami milijonai. Kiti bando susikrauti iš idėjų politinį kapitalą. Dar kiti neatliktus namų darbus, neūkiškumą priskiria klimato kaitai.

Tiesa ta, kad gamta jau nesugeba išlaikyti pusiausvyros. Gal ji pasveiks, o gal ne. Ir galbūt išties ateis pasaulio pabaiga.

– Jūs tikite, kad 2012-aisiais bus pasaulio pabaiga?

– Dirbdamas mano darbą sužinotumėte, kad pasaulio pabaiga ateina kasdien, – juokiasi. – Žmogus pamatė vaivorykštę, jam nežinoma gamtos reiškinį, ar net kiniškus žibintus ore, – jau pasaulio pabaiga.

– Tačiau klimato atšilimas yra palankus spekuliacijoms pasaulio pabaiga.

– Taip, tuo labai spekuliuojama. Ypač daug spekuliacijų, susijusių su saule, ledynmečiu. Bet net sudėtingiausia, galingiausia technika kol kas negali apskaičiuoti ir įvertinti visų faktorių.

– Kai vasarą Lietuvoje siautė škvalas ir kai kurie žmonės manė, kad tai – Dievo ar velnio rūstybė, jūs patarėte kreiptis į psichologą.

– Taip. Pati du kartus patyriau siaubingą viesulą ir žinau, kaip po to baisu eiti į mišką. Man psichologo neprireikė, nes susitvarkau su savimi ir pažįstu gamtos reiškinius.

Kartą ekspedicijoje Labanoro girios pakraštyje prie Aiseto ežero naktį mūsų stovyklą užklupo viesulas. Nubudome nuo spengiančios tylos, o po to – tarsi greta praskrietų reaktyvinis lėktuvas. Žinau, kas tai, bet nežinau, iš kur tas viesulas atūžė. Tuomet ieškojau duobės ar griovio. Laimė, viesulas tik nutraukė aukštos įtampos laidus ir dviejų kilometrų ruože išvertė medžius.

1981 m. gegužės 29 d. mačiau Širvintų viesulą. Stovėjau prie Širvintų ribos. Švietė saulė. O aš stebėjau, kaip skraidė traktoriai ir autobusai.

– Turbūt erzina, kai sako, kad lietuvių sinoptikai nieko neišmano?

– Padedame ir patariame, kiek įmanoma. Mūsų mokykla gera, o pasaulyje yra vienintelė – meteorologijos mokykla. Didelę įtaką turi technika, o geriausią turi NASA – ten techninei bazei skiriami milijardai. Tačiau ar Amerikoje, kuri tai turi, visada laiku pakyla erdvėlaiviai?

– Kur pirmiausia dirstelėjate prieš išeidama į kiemą?

– Ir į dangų, į sinoptinius žemėlapius, į kosmoso nuotraukas. Man puiki knyga – debesys.

– Tikite senolių patarimais?

– Kas nuolat stebi dangų, gali šiek tiek prognozuoti gamtos reiškinius. O pas mus prognozės apskritai mėgstamos: Lietuvoje visi – krepšinio ir meteorologijos specialistai.

– Taigi prietarais netikite?

– Į ženklus atkreipiu dėmesį. Ir žinau: jei mane sustabdo, vadinasi, taip reikia. Kartą viena moteris mane, einančią pro praduotuvės duris, pastūmė ir išlėkė pirma. Po akimirkos jai ant galvos užkrito ir mirtinai sužalojo varveklis.

Tikiu likimu. Jei juo netikėčiau, nedirbčiau savo darbo. Buvo labai daug netikėtų įvykių, atsitiktinių pasimatymų... Ir pasiūlymo dirbti, netikėtai susitikus ant laiptų.

– Bene garsiausia Lietuvos klimatologė kailinius perka pavasarį ar žiemą?

– Kai yra galimybė. Bet batus žiemai dažnai išsirenku pavasarį.

– Pirkdama kailinius, į kovotojų už gyvūnų teises nuomonę nereaguojate?

– (Juokiasi.) Aš nesakiau, kad perku natūralius. Tačiau kartais jie perlenkia. Jei taip į viską reaguotume, turėtume nevalgyti nei gyvulinio, nei augalinio maisto, nes viskas yra gyva.

– Lietus turbūt niekada neužklumpa jūsų nepasiruošusios?

– Žinoma, pasitaiko! Kadangi esu meteorologė, niekada iš rankų nepaleidžiu skėčio.