Vienas garsiausių Lietuvos kino režisierių Almantas Grikevičius, sukvietęs draugus į 75-ąjį gimtadienį, prisipažino iki šiol kiekvieną naktį sapnuoja filmus.

Pamatus padėjo vaikystėje

Pirmadienio vakarą Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje rinkosi A.Grikevičiaus draugai ir gerbėjai. Garsusis režisierius pakvietė visus kartu paminėti jo 75-ojo gimtadienio. Prašė tik vieno – nenešti dovanų ir gėlių, tiesiog ateiti. Bičiulių prisirinko nemažai. Dalis – vis dėlto su gėlėmis, visi rikiavosi į eilę pasveikinti jubiliato.

Pokalbį su gerbėjais A.Grikevičiui padėjo vesti kitas garsus režisierius Algimantas Puipa, jis prisipažino, kad jam tai – didelė garbė. "Kai A.Grikevičius šventė 70-ąjį gimtadienį, jis pasikvietė Saulių Macaitį. Todėl dabar, kai tokio masto režisierius pasikviečia pasikalbėti apie kai kuriuos dalykus, apžvelgti gyvenimo, tai didžiulis įvertinimas", – džiaugsmo neslėpė jis.

Besiruošdamas renginiui A.Puipa pasistengė plačiau pasidomėti A.Grikevičiaus gyvenimu. "Sužinojau du naujus dalykus. Vienas, kad Almantas vaikystėje gyveno Šančiuose, Hipodromo gatvėje. Kitas, kad beveik visi jo stipriausi filmai, sukurti karine tematika, kilo dar iš vaikystės. Tai buvo man naujiena", – prisipažino A.Puipa.

Prisiminimais dalydamasis A.Grikevičius susirinkusiems svečiams vaizdžiai pasakojo, kaip vaikystėje gyveno šalia kariuomenės barakų. "Buvo 1940-ieji. Beveik nuogi jauni kareiviai vežimėliais veždavo lavonus į kapus ir juos tiesiog išversdavo šunų džiaugsmui, nes temperatūra žiemą būdavo žemesnė nei 30 laipsnių ir žemės būdavo neįmanoma kasti. Kai atėjo vokiečiai, kasė rusus iš kapų lauk ir kasdavo savus, paskui – atvirkščiai", – filmus pranokstančius gyvenimo vaizdus piešė jis ir prisipažino, kad nors ir visko buvo, visą gyvenimą tiek jis, tiek jo bičiuliai išliko idealistai.

"Mes skaitydavome labai daug knygų, vaidindavome vieni kitiems, fantazuodavome ir visi likome optimistai – tikėjome, kad kas nors vis tiek bus", – kalbėjo A.Grikevičius.

Gailisi neužfiksuotų kadrų

Gimtadienio šventėje susitikę režisieriai daugiausia kalbėjo apie sapnus, jų sąsajas su filmais. A.Grikevičius, filmų nebekuriantis septynerius metus, iki šiol kasnakt sapnuoja naujus scenarijus. "Nieko negaliu padaryti, tiesiog kinas yra manyje", – šypsodamasis atsiduso režisierius.

Viena didžiausių A.Grikevičiaus ambicijų buvo planas sukurti filmą apie Herkų Mantą. Nors nemažai medžiagos buvo baigta, filmas žiūrovų vis dėlto nepasiekė. "Kaip sakydavo Vytautas Žalakevičius, didžiausios netektys – ne tai, ką turėjome ir praradome, o tai, ko neturėjome, nors galėjome turėti", – apgailestavo A.Grikevičius ir prisiminė matytus, bet taip ir neįamžintus kadrus.

Vienas jų buvo kone paties Dievo dovanotas, kai filmuojant sceną apie prūsus vidury šviesios dienos dangų perskrodė žaibas. Tai buvo taip netikėta, kad operatorius tiesiog nespėjo to užfiksuoti – viskas liko atmintyje. Būdavo atvejų, kai kilusią idėją sustabdydavo kur kas žemiškesni dalykai. Nors filmui pavyko rasti didžiulį būrį riterių, pastatyti dekoracijų pilį, nepavyko išpirkti riteriams batų, pagamintų Telšiuose. "O kokie gi riteriai, su šarvais, bet be batų", – šyptelėjo režisierius.

Įteikė auksinę gervę

Vakare A.Grikevičiui bičiuliai įteikė auksinės gervės statulėlę. "Įkvėpkime šiam vakarui linksmumo. Nusprendėme, kad reikia įteikti gerves tiems, kurie liko neįvertinti komercinių veikėjų, dalijančių apdovanojimus į kairę ir į dešinę. Turėsime jų tiek, kiek reikės, bet šįvakar labiausiai jos nusipelnęs – A.Grikevičius", – dovaną besijuokiančiam režisieriui įteikė garsus lietuvių kino operatorius Donatas Pečiūra.