Sunkiosios muzikos orkestras "Musė" su Andriumi Kaniava priešakyje, jau spėjęs apkeliauti visą Lietuvą, šią vasarą žada dar keletą koncertų.

2011-ųjų rudenį, per tarptautinį dainuojamosios poezijos festivalį "Tai –aš", po dešimties metų pertraukos, atsikūrė sunkiosios muzikos orkestras "Musė" su Andriumi Kaniava priešakyje. Kol ruošiasi koncertams, A.Kaniava sutinka papasakoti apie muziką, pokyčius ir kur skrenda "Musė".

– Kas paskatino, praėjus dešimčiai metų, atkurti sunkiosios muzikos orkestrą "Musė"?

– Sunkiosios muzikos orkestro "Musė" atsiradimas, kaip aš juokauju, susijęs su visuotiniu atšilimu ir galbūt su krize, nes, kaip kažkada pasakė vienas protingas žmogus, gal ir nėra taip blogai ta krizė – nors bus proga žmogui atsigręžti į žmogų. Iš savo skaudžios patirties galiu pasakyti, kad prieš tai, kai viskas buvo gerai, būtų buvę tikrai sunku surinkti tų žmonių kolektyvą, nes visi buvo labai užimti. Visi jie grojo penkiose šešiose grupėse, todėl nelabai norėdavo užsikrauti papildomos naštos, nes vis dėlto padaryti kokį nors didesnį projektą buvo tolygu savižudybei (juokiasi). O per krizę, matyt, truputį sumažėjo koncertų, žmonės pasiilgo darbo... Bet čia gerąja prasme. Kažkaip pajutau, kad yra tinkamas momentas, kad yra daug ištroškusių muzikuoti žmonių, su kuriais galima vėl pradėti ką nors daryti.

– Kuo 1998-ųjų "Musė" skiriasi nuo dabartinės?

– Skiriasi iš esmės. Galima sakyti, išliko tik pretenzingas pavadinimas, kuris kažkada įsitvirtino. Jis mums patinka, ir, liaudiškai tariant, mus veža. O skiriasi viskuo. 1998-aisiais mes grojom gana ryškų, sunkų roką, su pretenzija į tokią apskritai, sakyčiau, protesto muziką. Buvo labai daug riksmo, sunkios gitarų muzikos. Bet šiaip džiaugiuosi tuo laikotarpiu ir esu labai dėkingas žmonėms, kurie tuo metu grojo kartu. O dabar viskas truputį kitaip. Dabar tas protestas gal labiau užslėptas, vidinis. Pučiamieji yra pirmame plane – visa pagarba ir dėmesys jiems. Tuo labiau kad pasikeitė ir mano muzika, ir mano dainos. Pagalvojau, kad tai būtent ir yra tie instrumentai, kurie šiuo metu tinkamiausi.

– Bet vis dėlto vadinatės sunkiosios muzikos orkestras...

– Jau vien kai užgroja pučiamųjų orkestras, lengva muzika to nepavadinsi. Buvo Lietuvos radijo ir televizijos lengvosios muzikos orkestras, tai čia yra tarsi antikodas tam reiškiniui.

– Taigi, prieš ką maištaujate?

– Tas maištavimas, būnant mano amžiaus, aišku, galbūt juokingai skamba. Čia yra ne tiek maištavimas, kiek pozicija. Maištaujantis žmogus dažnai nieko nedaro, tik garsiai rėkia. Aš dabar mažiau rėkiu ir galbūt labiau stengiuosi ką nors daryti. O pozicija labai paprasta – už muzikavimą, už gyvą žodį, gyvą mintį, gyvą muziką, sklindančią nuo scenos. Ir, kaip rodo praktika, žmonėms, kurie ateina klausytis, tai yra labai brangu.

– Nuo atsikūrimo praėjo jau beveik metai. Kas per tą laiką pasikeitė?

– Pagrindinis pasikeitimas per tą laiką yra tai, kad dabar mes grojam keliolika kartų geriau, jau esam labai gražiai susigroję. Tai galima palyginti su krepšiniu. Tarkim, į olimpines žaidynes susirenka krepšininkai. Kiekvienas jų yra puikus sportininkas, bet jiems reikia truputį laiko, kad pradėtų žaisti kaip komanda. Iš pradžių galbūt ne viskas, kas yra sumanyta, pavyksta. Čia lygiai taip pat – susirinko profesionalūs muzikantai, muzikantai iš didžiosios raidės. O šiandien visi jie jau sudaro tokį tikrai labai gražų branduolį, kur vienas kitą girdi ir jaučia. Tai ir yra pats svarbiausias dalykas.

– Liepos 27-ąją koncertuosite Vilniaus mokytojų namų kiemelyje. Kuo šįkart žadate nustebinti publiką?

– Mes patys tikriausiai nustebsim. O jeigu mes nustebsim, tai ir publika bus nustebinta. Tai bus pirmas badymas groti atviroje erdvėje. Iki šiol mes grodavome salėse. Grojome Kauno filharmonijoje. Tuo aš labai didžiuojuosi, nes anksčiau niekada neteko ten koncertuoti. O dabar pabandysime, kaip tie mūsų pučiamieji skambės Mokytojų namų kiemelyje. Man pačiam labai smalsu.