– Penktadienio vakarais LRT siūlo gerai praleisti laiką su projektu „Mano daina“. Būsite šio muzikinio šou vedėja. Gal vis dėlto mieliau taptumėte jo dalyve?

– Kartą jau esu dalyvavusi šiame projekte, jei neklystu, pačioje pirmoje laidoje. Čia nėra jokios komisijos ir niekas nieko nevertina. Tiesiog toks lengvo formato pokalbių, dainų ir muzikos vakaras. Kadangi dalyve jau buvau, todėl renkuosi antrąjį variantą ir su nekantrumu laukiu dienos, kada galėsiu užimti vedėjos poziciją.

– Žiūrovų laidoje laukia nemažai naujienų: keisis šou scenos atlikėjų sudėtis, debiutuos rubrika su žiūrovų dainomis ir istorijomis.

– Kiekvieną penktadienio vakarą scenoje gyvai skambės keturių laidos dalyvių – garsių Lietuvos žmonių – išrinktos dainos, susijusios su jų gyvenimus pakeitusiais įvykiais. Dalyviai stebės vieni kitų reakcijas ir bandys atspėti, kas kurią dainą pasirinko. Linksmai diskutuodami ir slėpdami savo reakcijas, garsūs žmonės padarys viską, kad iki laidos pabaigos nebūtų išaiškinta jų paslaptis. Be to, tarp pasirodymų laidos žiūrovai dar išgirs ir intriguojančių istorijų.

Šį sezoną žvaigždžių pasiūlytų dainų interpretacijas su gyvo garso grupe atliks Česlovas Gabalis, Rūta Loop, grupės „Jauti“ vokalistas Džiugas Širvys. Laidos sezonui įsibėgėjus, prie jų prisijungs ir kitų atlikėjų.

– Minėjote, kad dainos bus ne bet kokios, o susijusios su tų žmonių gyvenimus pakeitusiais įvykiais. Gal yra tokia daina, kuri kažką pakoregavo ir jūsų pačios gyvenimo kelyje?

– Tokių dainų turėjau net keletą. Apie vieną iš jų pasakojau, kai dalyvavau pirmos laidos „Mano daina“ filmavime. Pamenu, vyksta kažkoks atlikėjų konkursas Šiauliuose. Esu paruošusi vieną Freddie Mercury dainą. Kažkodėl visi kiti dalyviai – su kanklėmis ir tautiniais kostiumais, o aš viena tokia „rokava“. Nors ir buvo keistas jausmas, kuris lydėjo mane tame konkurse, esu be galo dėkinga tai dainai už naujas pažintis, pasiūlymus, galimybes. Būtent dėl jos mane kažkas pastebėjo, pakvietė dainuoti kitur.

Antroji daina – tai Antano Miškinio kūrinys „Nuogas ruduo“. Ją atlikau kitoje LRT muzikinėje laidoje „Gražiausios poetų dainos“. Praėjus metams, visai netyčia pamačiau, kad „YouTube“ kanale šią dainą peržiūrėjo daugiau nei 0,5 mln. žmonių. Tačiau tai dar ne viskas. Tam tikra prasme šis kūrinys mane inspiravo sukurti visiškai naują koncertinę programą.

Asmeninio archyvo nuotr. 

– Turite omenyje pirmąją savo solinę programą, kuri vadinsis „Muzika, pakeitusi Lietuvą“? Kada prasideda gastrolės?

Galbūt mus traukia ta gyvenimo įvairovė?! Gal mes, aktoriai, tikrai esame kažkokie adrenalino fanatikai?

– Netrukus. Keliausime po Lietuvą drauge su talentingu pianistu Feliksu Zakrevskiu. Projekte „Mano daina“ skambančios dainos pakeitė konkrečių žmonių gyvenimus, o mano soliniuose koncertuose atliekamos lietuviškos dainos keitė visos Lietuvos muzikinį gyvenimą. Tai programa ir apie kompozitorius, ir apie poetus, ir apie dainų atlikėjus, taip pat – jų kūrybos inspiratorius, kultūrinį, politinį ir muzikinį skirtingo meto Lietuvos foną. Visi mano atliekami kūriniai bus puikiai klausytojams žinomi arba nepelnytai pamiršti.

– Suintrigavote. Gal galite paminėti keletą dainų, kad skaitytojai, kurie dar iki galo neprarijo kabliuko su jauku, susidomėtų ir ateitų jūsų paklausyti?

– Jei kalbėtume apie senesnius kūrinius, aš atlieku Pauliaus Širvio „Pasakų miestą“, Vytauto Kernagio „Naktelę“, Marcelijaus Martinaičio „Severiutės raudą“, Antano Miškinio „Nuogą rudenį“. Kas be ko, tuose koncertuose bus ir šiuolaikinių kūrinių, ir ištraukų iš lietuviškų miuziklų. Visas mano dainas lydės pasakojimai, kodėl viena ar kita daina tokia reikšminga Lietuvai arba kokių ypatingų įvykių tuo metu vyko. Tarkime, prieš dainuodama dainą iš muzikinio filmo „Velnio nuotaka“, pastatyto pagal Kazio Borutos apysaką „Baltaragio malūnas“, pasakosiu žiūrovams, kur buvo filmuotas angelų rojus. Įsivaizduokite – pačiuose Kaukazo kalnuose! Arba po kokius pelkynus turėjo braidžioti šiame filme vaidinę aktoriai ir pan.

Asmeninio archyvo nuotr. 

– Autoriniuose koncertuose pastebime sparčiai populiarėjantį žanrą, kur muzika pinasi su pokalbių šou elementais. Solistui reikia pasmailinti liežuvį arba išmokti nemažai teksto. Gal išduotumėte paslaptį, kaip aktoriai lavina savo atmintį?

– Teatre – vienaip, renginiuose – kitaip, filmuose – trečiaip, o serialuose – dar visai kitaip. Nors visur esmė lieka ta pati – tekstą reikia išmokti, kitaip tariant, iškalti. Man asmeniškai lengviausia ruoštis vaidmeniui teatre. Per ilgą repeticijų laikotarpį tas tekstas kažkaip natūraliai susisieja su veiksmu, kurį atlieki.

Serialuose viskas vyksta žaibišku greičiu. Galbūt ten suveikia trumpoji atmintis: greitai įsiminei, susakei ir kitą dieną viską pamiršai, nes nebereikia. Muzikiniuose projektuose? Praktiškai visur turi išmokti tekstą. Ypač kai yra dainų, kurias, tarkime, „Holivudo žvaigždėse“, dainuoju kita kalba – anglų ar prancūzų. Nors žinau, apie ką dainuoju ir ką kiekvienas žodis reiškia, bet vis tiek dainos tekstą mokausi mintinai, atidirbinėju tarimą. Kito būdo nėra. Šitą klausimą esu uždavusi ir savo kolegoms aktoriams. Atsakymas visų vienas – reikia mokytis, kartotis. Kartojimas vyksta visur – namuose, gatvėje, automobilyje, ir aplinkiniams dažnai pasirodo labai juokingas. Nežinau, ką galvoja žmonės, matydami tave kažką pusbalsiu bambantį sau panosėje. Maža to, kartojami tekstai dažnai būna labai emocionalūs, tad gali iš niekur nieko gatvėje sušukti, sustoti ir įsistebeilyti tiesiai priešais save labai nustebęs. Neseniai teatre įsišnekėjome su vienu dekoratoriumi, kuris prisipažino, kad darbo pradžioje mes visi jam atrodėme labai keisti. Eini, sako, užkulisiuose, o ten visi kalba. Kai paklausi, ką sako, prašo nekreipti dėmesio.

– Muzikiniame projekte „Kaukės“ dalyvavote kaip pipiras ir prisipažinote esanti aštrumėlio mėgėja. Gal pakalbėkime apie visokius aštrumynus: tiek gomurio, tiek ir pojūčių.

– Tikrai labai mėgstu valgyti aštriai. Aštriausia, ką per gyvenimą esu ragavusi, buvo Indijoje. Gatvėje pamatėme vietinius prekiaujant tešloje virtais pipirais. Atrodė kaip paprasčiausios paprikos. Pradėjau valgyti nuo viršaus link kotelio, kur daugiausia sėklyčių, ir brrr... Galiausiai maniau, kad mano gerklė, skrandis, žodžiu, viskas viduje, tuoj užsidegs. Esant 40 laipsnių karščiui ore, tas beprotiškas karštis viduje atrodė žudantis. Bandžiau jį kažkaip užgesinti – niekas negelbėjo. Ką tik dariau, net liežuvį iškišusi laksčiau, – viskas veltui. Tačiau net tokia žiauri patirtis manęs neatgrasė nuo aštrumų.

Lygiai tas pats, manau, yra su scena. Man rodos, kad scenos žmonėms patinka aštrūs pojūčiai. Tarkime, man pačiai. Baigėsi kažkoks projektas. Tu iš visos širdies jį gimdei, išgyvenai, išnerimavai ir nusprendei kurį laiką pagyventi ramiai. Tačiau skambina iš LRT ir siūlo tapti muzikinio projekto „Mano daina“ vedėja. Aš, aišku, neatsisakau (juokiasi), nors ir koncertinis turas ant nosies, ir nervų ląstelių, žinau, sugadinsiu ne vieną milijoną. Galbūt mus traukia ta gyvenimo įvairovė?! Gal mes, aktoriai, tikrai esame kažkokie adrenalino fanatikai? Nors dabar ant amerikietiškų kalnelių tikrai neičiau. Nė už ką.

Asmeninio archyvo nuotr. 

– Daug aštrių pojūčių patiriate ir kelionėse, kurias su savo vyru aktoriumi Džiugu Siaurusaičiu labai mėgstate. Pasidalykite, kuri iš jų paliko aštriausią įspūdį?

– Galbūt Aliaska, kur įgijau fobiją meškoms. Realiai ten žmonės to ir važiuoja – pamatyti meškų. Užtai vaikščiodamas turi nuolat garsiai kalbėti arba skambinti varpeliu, kad meška tave girdėtų. Nemaloniausias dalykas – susidurti su ja netikėtai. Arba netyčia atsidurti tarp žaidžiančių meškiukų, kaip sykį atsitiko vienai bėgikei. Kodėl prieš vykdama į Aliaską taip įsibauginau? Mat perskaičiau vieną straipsnį su labai baisia antrašte „Septynios meškų atakos per septynias dienas!“ Tai nereiškia, kad visus tuos žmones jos sudraskė. Gal apstumdė ar aplamdė – bet man ir to užteko. Nežinau, ar ta paniška meškų baimė turi kokį nors mokslišką pavadinimą, bet nuo kelionės laikų aš ją turiu. Maža to, nuvykus į Aliaską visur matyti įspėjamieji ženklai ir instrukcijos, ką daryti, jei tave užpultų meška. Kur eisi, turi nuolat nešiotis pipirinių dujų, o vietiniai nė žingsnio iš namų negali žengti be revolverio, nors šauti į mešką griežtai draudžiama – tektų atsakyti aplinkosaugininkams. Žodžiu, jei atsidūrei Aliaskoje, turi viską daryti taip, kad meška nepalaikytų tavęs lengvu grobiu. Mes gyvenome visiškoje laukinėje gamtoje. Nebuvo jokių viešbučių. Miestelio populiacija – gal 80 žmonių. Visą maistą laikėme specialiame konteineryje, miegojome palapinėje. Štai tokie ekstremalūs pojūčiai. Žinojome, į ką veliamės, bet kad taip bijosiu meškų – nesitikėjau!

– Minėjote, kad teko pabuvoti ir Afrikoje, ir neturistinėje Indonezijoje, bet Indija suintrigavo labiausiai?

– Be galo mėgstu keliones. Kai lankėmės Balyje, netyčia matėme vietines vestuves. Procesija judėjo tiesiog gatve. Stojome, aš griebiau kamerą, pradėjau filmuoti ir tą pačią akimirką prieš mano akis nulėkė anties galva, jos krauju buvo pašlakstytas kažkoks altorėlis, o paukštis be galvos dar ilgai blaškėsi po gatvę. Pasirodo, Indonezijoje dar iki šiol aukojamos gyvūnų aukos įvairioms dievybėms.

Keliaudami po Indiją patyrėme dar kitokių pojūčių. Grįžus iš ten man atrodė, kad jau niekas gyvenime nebebaisu. Apie švarą, patalynės higieną net nekalbu. Nuolat savo kuprinėje rasdavau visokių milžiniškų skraidančių tarakonų arba prausiantis staiga dingdavo vanduo ir reikėdavo bėgti muiluota galva į jūrą maudytis, o man pavymui lėkdavo koks šimtas vietinių vaikigalių ir kažką linksmai šūkaliodavo, badydami į mane pirštais.

– Tai kodėl ir vėl slapčia svajojate apie Indiją?

– Todėl, kad būtent po tokių patirtinių kelionių daug ką supranti. Pirmiausia, reikia į bet kokią šalį važiuoti atvira širdimi, priimti viską, ką patirsi, su dėkingumu, o ne išdidžiu purkštavimu. Būtent tokios patirtys labiausiai augina, brandina žmogų. Pamatai, koks margas pasaulis, ir kokie mes visi skirtingi, tačiau sykiu ir panašūs. Juk visi esame žmonės.

Asmeninio archyvo nuotr.

– Kur nuvykti linkėtumėte sau Naujaisiais metais?

– Bet kur. Nors ir į kaimyninę Latviją. Jei rytoj būtų bent menkiausia galimybė kažkur važiuoti, skristi, išsyk dumčiau. Tikrai neieškočiau, kur ekstremaliau ar toliau. Netrukus prasidės koncertinis turas po Lietuvą. Gal spėsiu ne tik padainuoti, bet ir aplankyti mažų miestelių vietines įžymybes – gamtos takus, kultūros paveldą. Noriu iš visur, kur tik nukeliausiu, sugerti visus įmanomus įspūdžius. Jeigu tik turėčiau užtektinai laiko ir finansų, keliaučiau po pasaulį ir nieko daugiau nenorėčiau.

– LRT projektas „Mano daina“ vadinamas muzikiniu pokalbių šou. Ar ne panašų formatą esate pasirinkę ir juodu su aktoriumi Jokūbu Bareikiu savo koncertinėse programose, kur ne tik dainuojate, bet ir dalijatės pikantiškomis žvaigždžių istorijomis?

– Esu be galo laiminga, galėdama kurti drauge su Jokūbu Bareikiu. Neseniai išleidome bendrą šventinį singlą „Rasim kelią į namus“, kuris buvo nufilmuotas įspūdingo grožio Šv. Kotrynos bažnyčioje, Vilniuje. Abu esame dainuojantys aktoriai. Todėl natūraliai mūsų koncertuose atsiranda ir istorijų pasakojimų, nes aktorius visada nori bendrauti su publika. Manau, abu puikiai išnaudojame savo aktorystės dovaną, į savo koncertines programas „Holivudo žvaigždės“, „Kalėdų žvaigždės“ įtraukdami kuo daugiau teatro elementų. Iš paskutinių kalėdinių pasirodymų supratome, kad žmonės juos traktavo kaip muzikines komedijas. Tikrai to neplanavome: tiesiog pabandėme į Kalėdas pažvelgti kitaip (šypsosi).

– Ar yra buvusių tokių kuriozinių situacijų, kai, vesdama renginį, dainuodama koncerte ar vaidindama teatre, prieš akis pamatėte baltą lapą?

– Renginių vedimas daugiausia yra improvizacija, todėl ten to balto lapo, kai akimirkai dingsta atmintis, negali būti. Jei labai atsakingas, protokolinis renginys, jo vedėjas iš tiesų rankose laiko baltą lapą su tekstu, kurį bet kada gali pasiskaityti. Jei televizija – būna sufleris. Šiaip kiekvieno renginio vedimas man yra kaip džiazas, kur gauni temą ir gali improvizuoti.

Jeigu tik turėčiau užtektinai laiko ir finansų, keliaučiau po pasaulį ir nieko daugiau nenorėčiau.

Baltų lapų gal dažniau pasitaiko teatro scenoje. Ypač monospektakliuose. Pamenu, buvo toks spektaklis „I love you, Marija“. Sakiau monologą ir staiga...  – nebežinau, ar čia spektaklio pradžia, ar pabaiga, kurioje vietoje aš dabar esu. Jokio veiksmo aplinkui nevyksta, muzika neskamba, žodžiu, jokių užuominų, iš kurių man galėtų kilti kažkokių asociacijų. Ta akimirka man truko visą amžinybę. Vėliau, pažiūrėjusi filmuotą medžiagą, nusiraminau, nes visa tai atrodė kaip natūrali pauzė. Panašių atvejų pasitaiko ir koncertuose. Įsivaizduokite, daina jau pristatyta ir staiga – vėl tas baltas lapas! Ką turiu dainuoti, nežinau. Kol muzikantai groja įžangą, kažkaip atsipeikėji.

– Ar prieš eidama į sceną – nesvarbu, ar tai būtų spektaklis, TV laida, o gal muzikinis šou, – dar jaučiate baimę. Jei taip, tai kada jaudinatės labiausiai?

– Nėra jokio skirtumo. Aišku, jei spektaklį vaidini kokį 50-ąjį kartą, to jaudulio gerokai mažiau nei per premjeras. Tačiau iš esmės jaudulys lydi visur. Nesvarbu, kad esi aktorius ir scena, atrodytų, tau yra lyg antri namai. Tu visada jaudiniesi, nerimauji, kaip pavyks. Tiesa, kai veiksmas prasideda, jau nebe taip jaudiniesi.

Asmeninio archyvo nuotr. 

– Tai gal galima ruošimąsi lipti į sceną, nesvarbu, kokią, prilyginti ėjimui pas odontologą? Kol sėdi prie kabineto durų, jaudulio pilnos kelnės, bet vos atsisėdi į jo kėdę...

– Paprieštaraučiau (juokiasi). Man ėjimas pas dantų gydytoją yra baisus nuo pirmos iki paskutinės minutės, kol neatitirpsta vaistais užmarintas žandikaulis. Labai bijau eiti pas odontologą. Man čia turbūt viena didžiųjų gyvenimo baimių, be meškų. Tačiau, jei bijočiau scenos kaip dantų gydytojo, turbūt iš viso į ją neičiau: rinkčiausi kažką kitą.

„Mano daina“ – nuo sausio 13 d., penktadieniais, 19.30 val., per LRT televiziją.