Aktorius D. Vaitiekūnas: apie slogias mintis ir tai, kas jį priverčia šypsotis

– Ar mes, lietuviai, esame blogų minčių apnikta tauta?

– O taip! Baisiausia, kad tos blogos mintys – dažniausiai apie save. Esame savęs plakėjai ir kentėtojai. Net ir mūsų nacionalinis simbolis – rūpintojėlis, vieną iš Kristaus kančios epizodų išreiškiantis religinis atvaizdas. Ne tiek jau daug šioje šalyje buvo džiaugsmo, tačiau vyresnioji karta išgyveno itin daug: patyrė karo, pokario kataklizmus – mes, jaunesnioji karta, to niekada nesuprasime. Kančia tarsi užkodavusi lietuvių mentalitetą. Mes ją priimame kaip savastį, kurią reikia nešti tarsi vėliavą, gerbti, branginti, išsaugoti. Žinoma, čia prasideda interpretacijos laukas, bet aš manau, kad simbolių mums jau reikia naujų – ne tų, kurie taurina kančią, o tokių, kurie įkvepia.

– Ar dažnai sutinkate bambeklių, paniurėlių? Kaip elgiatės?

– Tenka sutikti. Elgiuosi pagal kiekvieną sutiktą skirtingai. Jei įmanoma, stengiuosi sukti į šalį nuo tokių žmonių, kurie užsidarę savo negatyviame lauke. Deja, tokių yra ir tarp jaunimo. Tik reikia atskirti, ar čia tas bambėjimas dėl bambėjimo, ar išties kažkas nemalonaus nutiko. Juk kartais reikia ir išsibambėti, išsikeikti ir save išventiliuoti.

Anksčiau mesdavau sportą, o dabar norisi mesti viską, kas trukdo sportuoti.

– Ką darote, kai jus patį apninka slogios mintys, kaip nuo jų bėgate?

– Nebėgu – reikia sau leisti pabūti su jomis. Didžioji bėda atsitinka tada, kai žmonės sako: "Ai, nieko man nėra, viskas gerai!", "Tik nekalbėkim apie problemas, viskas praeis ir viskas bus gerai!" Tai klaida. Negana to, socialiniai tinklai pilni švytinčių šypsenų ir pagražintos tikrovės nuotraukų. Bet prisipažinkime: gyvenimas nėra tik apie laimę ir sėkmę. Gyvename ne pasakoje, atsitinka visokių dalykų – ir tos negatyvios mintys yra natūrali gyvenimo dalis. Esu statistinis Lietuvos žmogus iš provincijos, kuris buvo mokomas nerodyti pykčio, emocijų. Buvome klaidingai mokomi, kad yra geri ir blogi jausmai. Manau, visi jausmai reikalingi. Juos reikia išgyventi.

– Kas jus paskatina nusišypsoti?

– Dabar – šuo Nikas. Nuo vakar jis tapo mano, o prieš tai globojau. Jis pamestinukas, rastas Kaune, Žaliakalnyje. Jį radę žmonės atvežė į benamių gyvūnų prieglaudą "Penkta koja". Aš ten lankydavausi pavedžioti šuniukų, taip ir pasiėmiau laikinai pagloboti. Nikui penkeri, mes vienmečiai (juokiasi).

D. Damadoto nuotr.

– Kas, be šuns, dar kelia nuotaiką ir suteikia energijos?

– Bendras darbas, kai gera dirbti, kolegos, su kuriais jauti ryšį. Ir, žinoma, sportas. Mano santykis su sportu iki dvidešimt kelerių buvo sudėtingas. Visada norėjau sportuoti, bet tai baigdavosi tuo, kad nusipirkdavau sporto klubo abonementą, palankydavau kelis užsiėmimus ir daugiau negrįždavau. Tam reikėjo subręsti, užmegzti pozityvų santykį su sportu: atsižvelgti į savo kūną, žinoti, kokius krūvius jis gali pakelti, sportuoti tai, kas patinka. Anksčiau mesdavau sportą, o dabar norisi mesti viską, kas trukdo sportuoti. Jau dvejus metus sportuoju reguliariai.

– Nepaminėjote tarp savo tonizatorių dainos… Šio sezono televiziniame projekte "Muzikinė kaukė" stebinate įspūdingais pasirodymais. Klausantis jūsų įkūnytos Editos Piaf, šiurpuliukai kūnu bėgiojo.

– O Jėzau, daina – žinoma! Dainuoti man labai patinka. Niūniuoju nuo ryto iki vakaro. Mane niūniuojantį galima ir parke, ir gatvėje pamatyti. Su vokalu rimtai tenka padirbėti kasdien. Šiuo metu kaip tik prasideda mano ir aktorės Oneidos Konsungos-Vildžiūnienės šiuolaikinio miuziklo "History is Made at Night" koncertai. Be galo daug laiko atima pasiruošimas "Muzikinės kaukės" filmavimams, tačiau tai labai įdomi patirtis – smagu prisimatuoti skirtingus personažus. Nenoriu jų kopijuoti – man svarbu savitai interpretuoti kūrinius. O už komplimentą ačiū.

– Esate paniręs į muziką ir kaip į teatrinės raiškos priemonę. Šių metų pradžioje pasirodė jūsų debiutinis albumas "Geras žmogus", išleistas Vitalijaus Špokaičio sceniniu pseudonimu. Kodėl?

– Muzikinę programą "Geras žmogus" juokaudamas vadinu metodine medžiaga, kaip su savimi sutarti, nesusipykti. Albume – 13 dainų šiuolaikiniam žmogui aktualiomis temomis: nuolatinis laiko trūkumas, per aukšti kitų mums keliami lūkesčiai, savigrauža. Dalį tekstų parašiau remdamasis ne tik savo, bet ir mano artimų žmonių patirtimis. Nenorėdamas, kad mane 100 proc. tapatintų su tuo, ką dainuoju, pasirinkau Vitalijaus Špokaičio pseudonimą – tai mano alter ego. Susisteminęs visas savo patirtis ir dvasines praktikas, ironiškasis dvasinis influenceris Vitalijus sukūrė programą, kuri padeda išgyventi problemas ir žmogui tapti geresniam pačiam sau. Vitalijus Špokaitis surengė ir muzikinį stand-up pasirodymą "Kai pamiršti pirmąją meilę". Smagu buvo, turėjome apie ką pakalbėti (juokiasi).

Asmeninio archyvo nuotr.

– Grįžkime prie D.Vaitiekūno. Kaip prasideda jūsų diena? Kokį save išvystate veidrodyje?

– Aš miegu antresolėje, taigi nusileidęs pirmiausia išvystu šunį, kuris tingi keltis, atsiverčia ant nugaros, raivosi ir su manimi sveikinasi. Antras vaizdas – stiklinė vandens, kurią kas rytą išgeriu. Trečias – jau aš pats veidrodyje. Visų pirma įvertinu barzdos ilgį: reikia skustis ar ne. Prieš veidrodį nesišypsau ir nieko neburiu. Man atrodo, kad populiarioji psichologija daro mums meškos paslaugą sakydama: "Mąstyk pozityviai", "Šypsokis savo dienai". Taip primityviai interpretuojant, kuriamas bėgimo nuo savęs momentas. Reikia išmokti nesišypsoti, kai nėra dėl ko, ir šypsotis, kai yra linksma.

Naujieji man – arba darbas, arba šventė su draugais. Šiemet – darbas, kaip ir dešimt metų iki šiol.

– O kaip reikia pamiršti nuoskaudas, įžeidimus?

– Sunku, kai kurių – net neįmanoma. O stengtis pamiršti reikia jas perdirbant. Visų pirma reikia išanalizuoti situaciją ir palikti ją patirties fone. Antra – reikia rasti būdų tą patirtį išsakyti žmogui, sukėlusiam nuoskaudą. O kai nepadeda pirmi du būdai, galima imtis trečio – sukurti nuoskaudos paleidimo ritualą: sugalvoti veiksmą, kuris tai simbolizuotų. Mano alter ego V.Špokaitis, pavyzdžiui, įmetė į gėlių vazoną raktą nuo vieno žmogaus durų. Paliko tame vazone daug daugiau – ir to žmogaus sukeltą nuoskaudą. Labai svarbu atlikti kažkokį veiksmą: užrašyti, pasakyti, padainuoti, sukurti kažką. Žinoma, man lengviau, nes aš – kūrybos žmogus, galiu savo patirtį sudėti į tekstus, dainas.

Asmeninio archyvo nuotr.

– Ar jūs esate geros sveikatos ir kiek ji priklauso nuo jūsų emocinės savijautos?

– Aš esu geros sveikatos, bet šiuo momentu, kai kalbinat mane, gydausi įtrūkusią sausgyslę. Manau, kad sveikata ir emocinė būklė yra labai susijusios. Mane veikia blogos emocijos, lėtinis nuovargis, didelis stresas – organizmas iškart siunčia ženklus. O emocinė būklė – žinau tai kaip sportuojantis, šokantis, dainuojantis, kuriantis žmogus – labai susijusi su entuziazmu ir azartiškumu.

– Kuri iš metų pabaigos švenčių – Kalėdos ar Naujieji – suteiks daugiau poilsio?

– Aš daug dirbantis žmogus. Kalėdos man atostogos, laikas pabūti su savimi. Mano tėvai taip pat tokio laiko nori – jau rezervavo namelį Lietuvos pajūryje. Aš su geriausiu draugu ir šuniu taip pat keliausiu prie jūros, į Nidą. O Naujieji man – arba darbas, arba šventė su draugais. Šiemet – darbas, kaip ir dešimt metų iki šiol. Tik pernai ir užpernai turėjau galimybę pašvęsti su draugais.

– Ko Naujųjų metų proga palinkėtumėte sau ir mums?

– Neapsikrauti kitų problemomis, nes ir savų užtenka.

Sena tradicija

Senuose pagoniškuose papročių aprašuose randama, kad pagal lietuviškąjį Artūro kalendorių Naujieji metai buvo švenčiami gruodžio 26-osios vakarą, o gruodžio 31-oji buvo vadinama Blogų minčių atsikratymo diena – mat įžengiant į Naujuosius metus visą blogį reikia palikti, kad jis nesektų iš paskos. Buvo paprotys tempti blukį. Tai vyriškas ritualas: radę kelmą, šešetas vyrų užmesdavo ant jo virves, užverždavo mazgą ir vilkdavo per visą kaimą. Kiekviena sodybos šeimyna išėjusi mesdavo ant jo blogas mintis, nesėkmes, rūpesčius. "Kad ligos dingtų", "Kad bėda atstotų" – visa bloga energija atiduodama blukiui, o jis ištempiamas už kaimo ribų ir sudeginamas. Tada prasideda linksmybės: lankomasi, vaišinamasi, linkima visokio gėrio.

Jonas Vaicekauskas. "Į šviesų rytojų!" Blukis. Medis, metalas, stiklas. Giedriaus Baranausko nuotr.

Beldžiasi į vokus (kalėdinė daina)

Dominyko Vaitiekūno muzika, Vaido Kublinsko tekstas

Ta daina apie tai, kad per šventes visko pilna, bet jausmas toks, kad kažko trūksta. Dažniausiai – meilės. Ir būna taip tuščia tuščia...

Beldžiasi į vokus pilnus akių – kalėdinės lemputės vidury rugsėjo

Laukiam, aišku, laukiam – nebėr tokių, kuriems patiktų žvarbt nuo vėjo,

Rudenio drėgmės draugijoj tie vokai tartum rankos svyra.

Laukiam, aišku, laukiam, kol užgyja dangus ir nebelyja.

Beldžiasi į vokus pilnus akių, kalėdinės lemputės vidury rygsėjo,

Laukiam, aišku, laukiam – nebėr tokių, kuriems patiktų žvarbt nuo vėjo.

Ką, ką dabar?