Išgėręs, kaip pats juokauja, cisterną degtinės, dabar negeriantis ir nerūkantis, besilankantis bažnyčioje ir graužiantis save dėl retų skambučių mamai. Apie tai – pokalbis su teatro ir kino aktoriumi Giedriumi Savicku.

– Po to, kai nusifilmavote filme „Valentinas vienas“, po scenos su guminiu falu... Ar jums svarbus įvaizdis, ar rūpinatės, ką žmonės galvoja apie jus?

– Įvaizdis man nėra svarbu. Yra žmonių, kurių nuomonė man svarbi, – tai mama, draugai. Bet gyvenime kuriu įvaizdį viduje, kad būčiau sąžiningas prieš save. Stengiuosi kiekvieną sekmadienį eiti į bažnyčią.

– Kaip praleidote Valentino dieną?

– Italijoje, su spektakliu. Kelionė į Italiją yra malonu. Trečią kartą vykome į miestelį netoli Florencijos su spektakliu „Dugnas“.

– Dugnas ir meilės diena...

– Na, taip... Bet ten irgi yra meilės. Svarbiausia meilė – žmogui. Meilė sau pačiam irgi gerai.

– Esate sakęs, kad žudytis iš meilės – kažkas nesuvokiamo.

– Šiais laikais taip atrodo. Kvailina – jis ką, kitos negalėjo susirasti? Bet kai nusižudė Romeo ir Džuljeta, visi sakė: kaip gražu. Nepateisinu savižudybės, bet gal tam žmogui nutiko tai, ko kitas visą gyvenimą nepatirs?

– Kiek žmonių mylite?

– Neskaičiuoju. Kartais manai, kad myli, bet kai imi galvoti, ką iš tiesų reiškia mylėti, apima jausmas, kad iš tiesų net nežinai, kas yra ta meilė. Daug žmonių gerbiu. Myliu muziką, knygas. Labai myliu šeimą. Bet jei skaičiuočiau, kiek žmonių myliu, kiek turiu draugų feisbuke, būtų bėda.

– Feisbuku nesinaudojate? Nesate šiuolaikinis?

– Nesinaudoju. Bet esu šiuolaikinis vien todėl, kad gyvenu šiais laikais.

– Kokią knyga dabar guli ant jūsų stalo?

– Kai buvau Italijoje, skaičiau „Knygą apie San Mikelę“, nes ten minima daug šventų vietų. Tarp jų – ir tos, kurias aplankiau, – Neapolis, Roma. Vakar „Katalikų pasaulio“ knygyne nusipirkau įdomią knygą „Interviu su egzorcistu“. Dabar galvoju, kaip atpažinti žmones, kuriuose tūno velnias. Kartais matai tokių aplink save. Ir suku galvą, kaip tyliai išvaryti iš jų velnią jiems nežinant (šypsosi).

– Esate tikintis žmogus?

– Aš tikiu. Tai labai asmeniška erdvė. Galiu tik pasakyti, kad reikia skirti tikėjimą nuo religijos. Man įdomios visos religijos. Ir islamas, kurį apkalba, neva jis skatina žudyti. Kryžiaus karai irgi buvo žudynės. Bet žudo ne religija, žudo žmogus, kuris manipuliuoja religija.

– Ar nėra apmaudu, kad teatre turite daug rimtų vaidmenų, o jus atpažinti pradėjo iš paviršutiniškų – seriale „Moterys meluoja geriau“ ir ypač po scenos su guminiu falu komerciniame filme „Valentinas vienas“?

– Nepadarysiu perversmo, nesu kultūros Che Guevara. Tūkstančius metų tikroji kultūra – teatras, dailė – nebuvo populiaresnė už komercinę. Bet rimtosios kultūros išliekamoji vertė daug didesnė. Klausimas, tu nori dabar ar po to?

– O jūs kaip norite: dabar ar po to?

– Aš nenoriu ko nors daryti vien todėl, kad apie mane kalbėtų. Stengiuosi netrukdyti žmonėms gyventi. Labiausiai norėčiau tyrinėti vandenyno gilumas arba būti vaikų darželio auklėtojas. Nedirbu tam, kad mane pažintų. Na, taip, kinas...

– ... kuria populiarumą ir leidžia uždirbti.

– Taip, kinas yra pinigai. Bet negali sakyti, kad komercinis kinas – tai pigiena, o štai teatras... Teatre irgi būna daug š..., net kai kalbama apie rimtus dalykus. Kartais žmogus sėdi scenoje ir masturbuojasi. Rimtai.

– Žmogus dabar nenori galvoti. Jam patogiau praryti jau sukramtytą produktą.

– Taip, dabar už mus visi galvoja. Išmanusis telefonas, kompiuteris, automobilis. Bet mes negauname daugiau laiko gyventi. Išmanusis telefonas atima dar daugiau laiko, o protingesni netampame. Knyga jau tapo atgyvena. Netrukus tokia taps ir televizija, nes yra internetas. Keista, kai žmogus sako, kad televizija yra blogis, bet naudojasi internetu. Tai gali būti lygiai toks pat blogis – keisti vieną po kito kanalus ar interneto puslapius.

Aš, jei turiu laiko, žiūriu televizorių. Vakar per MEZZO kanalą žiūrėjau nuostabią prancūzų operą, taip pat dokumentinį filmą apie Gorkį. Labai įdomu. Mes patys pasirenkame.

– Tokios mintys kyla artėjant Kristaus amžiui? Balandžio 16 d. jums sukaks 33-eji.

– Nieko keisto. Rengiuosi piligrimo kelionei. Birželį noriu pereiti šventojo Jokūbo keliu Ispanijoje. Ar vienas? Tikiuosi, ne.

– Piligrimo kelias – savęs ar atsakymų į klausimus paieškos?

– Jau atradau save ir žinau, ko noriu. Vis dėlto gyvenimas yra kaip uždavinys. Viskas priklauso nuo to, ar spręsi ir kaip spręsi tą uždavinį. Jei teisingai dauginsi, sudėsi, dalysi, pridėsi, sulauksi teisingo atsakymo.

– Norint mokėti teisingai atlikti veiksmus, reikia mokytojo.

– Gyvenimas ir yra mokytojas. Geras mokinys turi mokytis iš klaidų. Kartais jauniems linkiu patirti klaidų. Aš džiaugiuosi net nuopuoliais. Yra tokių, kurie mokosi iš kitų nuopuolių, bet visada labiau įvertinsi, kai pats tai būsi patyręs. Kai žmogus netyčia parkrenta ir susitrenkia, kai kam sukelia juoką. O tu nenori parodyti, kad skauda, todėl irgi juokiesi. Tai vaidyba: vienas juokiasi, nors turėtų užjausti, kitas juokiasi, nors turėtų prisipažinti, kad jam skauda. O norisi tikrumo: jei skauda – tai skauda, jei juokiesi – juokis. Tik nemeluok sau.

– Sakote, žinote, ko norit. Ko?

– Žinau, kad esu žmogus. Aš esu aš, bet kiekvieną dieną galiu būti kitoks, nes būna skirtingų situacijų. Gyvenime nėra griežtų taisyklių.

– Užsiminėte, kad džiaugiatės ir nuopuoliais. Koks didžiausias jūsų nuopuolis? Statinė degtinės ir su tuo susiję dalykai?

– Tai buvo cisterna, ne statinė. Bet kuo toliau, tuo labiau supranti, kad ne tik tokie dalykai yra nuopuolis. Reikia kalbėti apie vidinius dalykus. Savęs nemylėjimas yra nuopolis. Degtinės cisterna nėra nuopolis. Nuopuolis esu aš, mano vidus. Tinginystė, apsileidimas. Nepaskambinti mamai – nuopuolis. Randi šimtus pasiteisinimų ir staiga suvoki, kad prabėgo metai, mama jau sena, o tu vis nerasdavai laiko net paskambinti. Mano tėtis jau miręs.

– Mes dažnai nepasakome ir nepadarome kažko gero ir tai suprantame tik stovėdami prie kapo.

– Tai – skaudžiausias dalykas. Dabar galvoju, kad mamą reikia kur nors vežti, viską dėl jos daryti. Sekmadienį padarysiu jai staigmeną. Ji, deja, ligoninėje.

Kartais šmėkštelėja kaustanti mintis, kad prasėdžiu prie televizoriaus, bet nepaskambinu ar nenuvažiuoju pas savo brangiausią žmogų. Gali eiti ilgą ir sunkų šventojo Jokūbo kelią, bet nenueiti paskutinių metrų.

– Nerūkote, nevartojate alkoholio, sportuojate. Gyvenimas sukasi ratu. Nebaisu, kad blogi įpročiai sugrįš?

– Bus – tai bus. Jei bijosiu, išgersiu. Daug blogiau yra jėgos, valdžios troškimas. Lietuvos valdžia. Valstybė yra kaip šeima, valdžia – kaip tėvai, kurie turi prižiūrėti savo vaikus, kad jie būtų laimingi, sotūs, aprengti. O kaip tie tėvai rūpinasi, jei 30 proc. vaikų pabėgo ir dar bėga? Tokiems tėvams iškart reikia atimti tėvystės teises. O jie dar nosį iškėlę, kad tokie yra – tėvai, kuriuos palieka vaikai. Mūsų valdžia yra asociali.

– O ar nėra nėra asocialu, kai žmonės puikuojasi savo portretais ant dangoraižių? Kad ir jūsų nuotrauka Pietų Korėjoje?

– Tai – ne mano problema. Pergalė buvo spektaklis. O portretą ne aš kabinau. Net liftu man buvo nemalonu kilti, kai mačiau tą plakatą.

– Kokia didžiausia Giedriaus Savicko pergalė? Koks didžiausias malonumas?

– Ramybė. Baseinas. Mama. Draugai. Paprasti dalykai. Kartais laimingas pasijuntu netikėtai – kad ir važiuodamas automobiliu. Būna, kad mes neįvertiname, ką galime. Padarome kažką, ko nesuvokiame, ir tik po to pajuntame laimę. Didelė laimė yra turėti vaikų. Deja, aš jų neturiu.

– Jau radote tą vienintelę?

– Tai galėsiu pasakyti po 60 metų. Tik gyvenimo gale. Jei dar gyvensiu aš, jūs, paskambinkite ir paklauskite, ar tai – vienintelė.

– Jei žinotumėte, kad laukia paskutinis gyvenime vaidmuo, kokį pasirinktumėte?

– Būčiau su didele žila kvepiančia senelio barzda. Dar šviežia galva. Greta ir kituose kambariuose – 24 anūkai, 12 vaikų. O man tiek metų, kad jau nėra ašarų. Visi mane išlydi, o aš tariu: „Na štai, viskas, padariau, o dabar – atsakymas.“