Animacijos Lietuvoje vis dažniau atsiranda reklamoje, įmonių produktų pristatymuose, ji tampa pripažintu menu tarptautiniuose festivaliuose. Darbą ir hobį suderinęs Meinardas Valkevičius svajoja sukurti Lietuvą pristatantį animacinį filmą. Ne komisijoms, o žiūrovams.

Kaip tik šiuo metu Vilniaus kino teatruose karaliauja animacija. Tarptautinis festivalis „Tindirindis“ netrukus kelsis ir į kitus miestus. Ne kartą festivalio konkursinėje programoje laurus pelnęs M.Valkevičius gali pasigirti: esu animatorius, gyvenu iš savo profesijos.

Reklamos užsakovams geriausia jo paties darbo reklama – televizijos eteryje nuolat šmėkščiojantys klipai, kurti didžiosioms Lietuvoje veikiančioms bendrovėms. Ką tik savo uždarąją akcinę bendrovę įkūręs jaunasis animatorius tvirtina tai padaręs dėl vienintelės priežasties: nori surinkti pinigų savo naujai idėjai – filmui apie S.Darių ir S.Girėną jų skrydžio 80-mečiui paminėti. Paramos jis nebesitiki, nes kultūros valdininkams animacija vis dar atrodo menas vaikams. „Vilniaus diena“ su M.Valkevičiumi kalbasi apie darbą, svajones ir realybę.

– Kaip atėjai į animaciją?

– Tėvas vaikystėje nuvedė į automodeliavimo kursus, bet ten vietos nebebuvo. Buvo kitur – animacijos mokykloje. Jai vadovavo dabartinis „Tindirindžio“ organizatorius Valentas Aškinis – jis mokėjo fantastiškai sudominti tuo, ką daro. Susidomėjau iškart, kai tik pamačiau pirmąjį savo kurto personažo judesį. Tada jau žinojau, kad studijuosiu animaciją. Nors Vilniaus dailės akademijoje stojamieji egzaminai buvo net penki, ėjau va bank, neturėdamas jokių akademinio piešimo įgūdžių. Bet įstojau, baigiau. Dirbau vienoje įmonėje animatoriumi gal trejus metus. Čia pasisėmiau komercinės patirties, akademijoje – akademinės. Tas derinys man vėliau labai padėjo.

– Gyveni vien iš savo profesijos. Kaip tai pavyko?

– Užsakymai kurti reklamą iškart neužgriuvo, jų vis daugiau atsirado po pirmųjų darbų. Dabar per metus penkios šešios reklamos pasirodo televizijoje, dar nesuskaičiuojama daugybė – internete. Tad darbo užtenka. Anksčiau imdavausi visko pats, dabar jau dalijuosi juo su draugais. Iš animacijos gyventi galima. Ypač dabar, kai populiarėja ne tik reklamos, bet ir animuoti įmonių pristatymai. Ta mada į Lietuvą sėkmingai ateina.

– Festivalyje „Tindirindis“ dalyvauji kasmet, esi čia pelnęs ne vieną apdovanojimą už studentiškus darbus. Kodėl šiemet filmų nepateikei?

– Tik dabar pradeda atsirasti laiko šalia komercinių dalykų, tad tiesiog nespėjau. Turiu idėją kitiems metams – jau kuriu filmą apie S.Darių ir S.Girėną. Kitąmet legendiniam jų skrydžiui sukanka 80 metų. Filmas bus trumpametražis. Bandysiu pristatyti, ką reiškė tuometėje Lietuvoje būti lietuviu, ką reiškia mažos šalies pripažinimas. Norėjau, kad tai būtų rimtas mano debiutas, kad būtų apie Lietuvą. Tiesa, tai nebus ta lietuviškoji liūdna animacija, po kurios sugenda nuotaika. Priešingai – aš visada siekiu, kad filmas būtų nuotaikingas. Kuriu filmą ne komisijai, kuriu žiūrovams. Tuos simbolius, detales, kurių reikalauja akademijoje, juk galima perteikti ne taip nuobodžiai. Įsivaizduoju, kurti reikia taip, kad filmas būtų įdomus ir afrikiečiams, ir Azijos žiūrovams. O savo filmo apie S.Darių ir S.Girėną projektą pateikiau Kultūros ministerijai, bet jo nepriėmė. Na, nenorite – nereikia. Žinau, kad šiemet apskritai nė vienam animaciniam filmui pinigų neskirta, nors per metus finansuoja bent vieną du filmus. Sunkiausia, aišku, vyresniems animatoriams, turintiems šeimas. Tuomet tenka dirbti animatoriumi kur nors „Maximoje“. Nereikia turbūt aiškinti, kaip tai paveikia meninę kūrybą. Pats įkūriau uždarąją akcinę bendrovę – turėtų atsirasti ir daugiau pajamų filmui. Planuoju ateityje tik prižiūrėti, kad vyktų projektai, o pats užsiimti kūryba.

– Kodėl vis dar gajus stereotipas, kad animacija skirta vaikams?

– Paprasta. Kodėl, pavyzdžiui, kino teatrams kuriami tik filmai vaikams? Juk vaikas neis vienas žiūrėti filmo – su juo eis mama, tėtis, draugai, bus pajamos. Į filmą suaugusiesiems ateis kur kas mažiau publikos. Tam ir yra festivaliai, kur pristatomi patys įvairiausi animacijos žanrai. Dabar dar lengviau – filmų galima rasti internete. Tad požiūris keičiasi.

– Muzikantams užtenka instrumento, rašytojams – ramybės, kompiuterio ar rašiklio, o ko reikia animatoriui?

– Šiais laikais užtenka greitesnio kompiuterio ir keleto priedų. Bet reikia geros komandos. Reikia gero garso režisieriaus, dizainerio, apšvietėjo. Kai visa komanda yra profesionalai, nereikia 500 žmonių, užtenka ir kelių – galima sukurti tikrai kokybišką filmą.

– Sakoma, originalių idėjų nebėra, viskas jau sukurta. Ar tai tiesa?

– Per pastaruosius metus vien pilno metražo animacinių filmų sukurta 188. O prieš 50 metų buvo sukuriama vos 5–10. Dar po kelių dešimčių metų kurti galės kone kiekvienas. Tad dabar geras scenaristas yra Dievas. Idėjų būna puikių, bet turėdamas patirties dažniausiai nusiunčiu nuorodą – pažiūrėk, toks filmas jau buvo. Sukurti ką nors naujo nepaprastai sunku.