Šiuolaikiniai kūdikiai kojas mankština vaikštynėse, o prieš šimtmetį nemažai laiko praleisdavo stovynėse. Pažvelgus į tuomečių kaimo trobų interjerą akivaizdu – buitis nelepino mažųjų gyventojų.

Čiūčiuoti nebuvo kada

Kaip anuomet gyveno žmonės, mokslininkai sprendžia ne tik iš rašytinių šaltinių, meno kūrinių, bet ir kasdienių buities daiktų. Šie liudija, kad žemę dirbančių lietuvių gyvenimas prieš šimtmetį ir dabar skyrėsi kaip diena ir naktis. Mūsų proseneliai nuo pat kūdikystės augo kitaip, vaikai neturėjo gausybės žaislų ir nedykinėjo, nuo mažų dienų žaidimus atstojo darbas.

"Seniau vaikai užaugdavo stovynėse, o dabar vis ant rankų ir ant rankų", – užfiksuotas pasakymas "Lietuvių kalbos žodyne". Šiandien jau beveik nebevartojamas žodis "stovynė" reiškia įtaisą mažiems vaikams pratintis stovėti.

Stovynę dar vadindavo statuku. Tai į kėdę panašus baldas, tačiau vietoj pasėstės – apvali skylė, į kurią buvo statomas kūdikis. Iš jo mažylis pats ištrūkti negalėdavo. Šis iš medžio gamintas senovinis baldas panašus į šiuolaikinę vaikštynę, tik be ratukų. Tiesa, yra aptikta ir senovinių stovynių su mediniais rateliais.

Kitas šiuolaikiniams vaikams neregėtas įtaisas – bėgynė. Tai prietaisas vaikui, kuriame stovėdamas jis mokėsi bėgioti, vaikščioti. Bėgynė – tai horizontalus strypas su lankeliu, į kurį įstatomas vaikas. Strypas pritvirtintas prie vertikalaus stulpo, o šis įtvirtintas lubose bei grindyse ir gali suktis aplink savo ašį.

Šiandien tėvai neįsivaizduoja kūdikių auginimo be nešiojamųjų lopšių. Anuomet mamoms gelbėjo lengvučiai rankomis gaminti drobiniai lopšiai, užtraukti ant medinio karkaso ir kabinami po medžiu ar ant specialaus trikojo stovo.

Ūgtelėję miegodavo su tėvais

"Anuomet moterys neišeidavo motinystės atostogų", – atkreipė dėmesį Lietuvos liaudies buities muziejaus muziejininkas, etnografinių baldų ir interjero specialistas, etnologas Vingaudas Baltrušaitis. Kaimo vaikus, kurių šeimose būdavo dešimt ir daugiau, jos augindavo nemesdamos kasdienių darbų. Todėl tekdavo elgtis taip, kad jie nesipainiotų po kojomis.

Tai nereiškia, kad mažieji buvo nemylimi, palikti be dėmesio. Vaikišką buitį atspindintys muziejaus eksponatai rodo, kad vaikui skirta atributika buvo puošni. Pavyzdžiui, mediniai lopšiai ir lovelės – net tik funkcionalios, bet ir su puošybos elementais.

"Prieš šimtmetį kūdikiai su tėvais nemiegodavo, kaip kad populiaru dabar. Pradžioje jie augo lopšiuose, vaikiškose lovelėse. 9–10 metų vaikai pradėdavo miegoti su tėvais. Paaugliams skirtos lovos atsirado gana vėlai. Šeimos būdavo gausios, o miegojimo vietų mažai, todėl miegodavo gana susigrūdę", – žiniomis dalijosi V.Baltrušaitis.

Tiesa, pirmaisiais vaikiškais baldais naudodavosi ne tik vienos šeimos vaikai, bet ir kelios kartos. Vis dėlto apie savo kambarį vaikai negalėjo nė svajoti, juo galėjo džiaugtis nebent turtingų miestiečių atžalos.

Pasak muziejininko, egzistavo ir didelės lovos specialiai vaikams – galvas jie dėdavo į lovos vidurį, o kojas – į galus. Tokioje lovoje tilpdavo apie šeši vaikai.

"Aukštaitijoje ir Dzūkijoje vaikai ir seneliai miegodavo ant krosnies", – pridūrė pašnekovas.

Lietuvos liaudies buities muziejus turi unikalių tarpukario eksponatų – vaikams skirtų buities daiktų. Antai XX a. 3–4 dešimtmetyje fabrike gamintas pintas vežimėlis dideliais metaliniais ratais buvo naudotas Skuodo rajone, Ylakių apylinkėje buvusiame ūkyje. Uždaras medinis vežimėlis, gamintas 1940 m. nagingo meistro, naudotas Šakių rajone. Žiemą vežimėlius atstodavo rogės. Puošnios medinės rogutės, gamintos 1934 m., Pakruojo rajone, Rozalimo miestelyje, kaip žinoma, buvo naudojamos iki 1970-ųjų.

Lopšiai išpūdavo nuo drėgmės

Prieš šimtmetį rūpinimasis atžalomis buvo toks: vaikai turi būti aprengti pagal metų laiką ir pavalgę.

Daiktų įvairovė priklausė ir nuo regiono. Mažojoje Lietuvoje buvo labiau išplėtota pramonė, prekiniai santykiai, taigi ir artimi regionai, pavyzdžiui, Žemaitija, apsirūpindavo, kaip patys sakydavo, vokiškais daiktais.

Dzūkai negalėjo nė pasvajoti apie importinius baldus – daugumą buities daiktų gamino patys arba imdavo iš vietos meistrų. Dailidės, kurie vasarą statė namus, žiemą palinkdavo prie smulkesnių darbų, pavyzdžiui, darydavo baldus. Patys ūkininkai vasaromis būdavo įnikę į žemės darbus, prie buities rakandų galėdavo prisėsti irgi nebent žiemą.

Kai kuriuos vaikiškus atributus pataisydavo ir sėkmingai naudodavo toliau. "Pinti lopšiai dažniausiai matomi skylėti. Sauskelnių tuomet nebuvo, lopšiai išpūdavo nuo vaikų šlapimo. Tad skylėtą vietą išpindavo naujomis vytelėmis", – aiškino etnologas.

Bendravo dirbdami

Nors iš senelių dar galima išgirsti, kad jie lakstydavo basi arba avėjo klumpes, V.Baltrušaičiui anuometė apranga asocijuojasi ne su skurdu, o su sveika gyvensena.

"Vaikai buvo rengiami labai sveikai. Kūdikiai buvo vystomi lininiuose drabužiuose – ilguose marškiniuose, primenančiuose moteriškus naktinius. Kūdikiams nevilko kelnių, palutes tiesdavo tik guldydami. Ne veltui visi lopšiai buvo kiauri", – nusišypsojo etnologas.

Pasak jo, tik iškilmingomis progomis turtingieji, dažniausiai miestiečiai, vaikams parūpindavo puošnių drabužių. Anuomet nebuvo sintetikos, taigi drabužiai – tik iš natūralių pluoštų.

V.Baltrušaičio žiniomis, kaimo moterys XX a. pradžioje krūtimi vaikus maitindavo kone iki trejų metų, valgydindavo juos košėmis, pieno produktais, duodavo daržovių – morkų, ropių, griežčių. Šeimose vaikams stengdavosi palikti skanesnį kąsnį, bet vengdavo rūkytų mėsos produktų, jais pamalonindavo ir stiprindavo vyrus.

Muziejininkas pripažino, kad laiko žaisti su vaikais tėvai nelabai turėjo. Ir mamoms reikėdavo dirbti, taigi vos pradėjęs vaikščioti vaikas būdavo įstatomas į stovynę, iš kurios jis negalėdavo ištrūkti, arba į bėgynę, kuri taip pat laikydavo mažylį, bet šis galėdavo šiek tiek judėti.

"Kad neverktų, duodavo čiulptuką – į drobės skiautę įvyniotą cukraus ar duonos gabalėlį", – kalbėjo pašnekovas.

Tai nereiškia, kad tėvai su vaikais mažai bendraudavo. Priešingai, mergaitės visuomet būdavo su mama, jos nuo kūdikystės stebėdavo, ką ji daro, ir mokėsi to paties. Mama rūpinosi ne tik vaikais, bet ir gyvuliais, kad visa šeimyna būtų pavalgiusi. Berniukai, kol maži, augo su mama, o ūgtelėję buvo pristatomi prie darbo.

Atžalos naudingos ūkyje

Kadangi šeimose būdavo po dešimt ir daugiau vaikų, vyresnieji prižiūrėdavo mažesniuosius. Jie ir žaisdavo su mažesniais broliais bei sesėmis, pagamindavo jiems žaislų. Seniau, anot muziejininko, vaikai mokėjo be galo daug judrių žaidimų.

Be to, pasak etnologo, mamos labai daug dainuodavo, taip pat dirbdamos darbus. Vaikai dainų klausydavosi nuo kūdikystės. Dar įsčiose jie augo su daina.

V.Baltrušaičio nuomone, tada vaikai buvo klusnesni, jie buvo mokomi gerumo. Įtaką darė ir religija, ir kitų žmonių nuomonė. "Ką žmonės pasakys?" – taip tėvai auklėdavo mažuosius. Tiesa, egzistavo ir vadinamoji beržinė košė, kitos fizinės bausmės.

Vaikai nuo mažens buvo pratinami prie darbų. 7–8 metų mergaitės jau mokomos verpti, būdamos 14–15 metų pradėdavo austi staklėmis. Berniukai atitinkamai mokėsi vyriškų darbų.

Kai kuriuos darbus dirbdavo visi vaikai – pešdavo plunksnas, aižydavo pupeles ir kita. Kitaip tariant, nuobodžiauti vaikams nebuvo kada.

"Vaikai buvo pratę dirbti nuo mažų dienų. Tokia buvo natūrali jausena, supratimas. Turtingų ūkininkų vaikai dirbdavo kone dar daugiau nei tų, kurie turėjo mažai žemės. Kuo daugiau vaikų, tuo geriau – nereikia samdinių ieškoti", – paaiškino V.Baltrušaitis.

XX a. šeimose bent kuris nors mokėdavo skaityti, taigi būdavo garsiai skaitomos knygos.

XX a. pradžioje lietuvių buitis buvo labai įvairi. Vieni gyveno įprastomis kaimo sąlygomis, kiti, daugiausia miestiečiai, inteligentai, gana sparčiai vijosi Vakarų pasaulį. Apie tai sprendžiama ne tik iš buities daiktų, bet ir iš aprangos. Prieš šimtą metų buvo ne tik basų, bet ir su odiniais bateliais lakstančių lietuvių vaikų.

Žaislai – gyvenimo atspindys

Etnografinių tyrimų duomenimis, XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje Lietuvos valstiečių šeimose vyravo nuomonė, kad žaislų reikia tik mažiems vaikams, todėl tik jiems kartais nupirkdavo ar pagamindavo kokį žaisliuką. Didesni vaikai jų turėdavo pasigaminti patys.

Dauguma kaimo žmonių manė, kad vaikui daug svarbiau dirbti nei žaisti. Pasak etnologų, buvo vertinami sudėtingi, praktiškai naudingi žaislai. Tokie žaislai esą padėdavo nuspręsti, kuo vaikas galėtų būti užaugęs. Fabrike gamintų žaislų kaime pasitaikydavo labai retai. Daugiau žaislų iš medžio atsirado XX a. 4 dešimtmetyje.

Daugiausia žaislų turėjo 6–15 metų piemenukai, nes ganydami vasarą turėjo laiko jiems gaminti.

Kaimo vaikų žaislai buvo įvairūs barškučiai, švilpukai, dūdelės, birbynės, sukučiai, lankai, ratukai, žaisliniai šautuvai, svaidynės, vėjo malūnėliai. Obuolio dydžio sviedinukų jie suveldavo iš karvių šerių ar avių vilnos. XX a. pradžioje paplito vaikiški vežimėliai, paspirtukai, triratukai.