Jie gyvena tarp mūsų. Kvėpuoja tuo pačiu oru, vaikšto tomis pačiomis gatvėmis, švenčia tas pačias šventes. Jie nesiplėšo dėl daugelio mūsų gyvenimo tikslo – turtų. Jie net namų neturi ir jų jiems... nereikia. Jie labai stengiasi būti laimingi.

Edmundui nieko nereikia

Tuomet, kai poryt vidurnaktį dauguma mūsų puls į lauką ar prie langų žiūrėti, kaip dangų skrodžia naujamečiai fejerverkai, Edmundui Jurgaičiui jie bus kone ranka pasiekiami.

Juk vyro būstas pačiame miesto centre, Parodos gatvės įkalnėje, o stogo virš galvos kaip ir nėra. Ar jo Edmundas linkės sau 2013-aisiais?

„Žinot, man nieko nereikia“, – žvelgdamas į tolį nutęsia aukštas, atletiškas vyras.

Nejaugi jis neturi jokių svajonių?

„Absoliučiai. Kam man jų reikia, juk jau tiek nugyvenau“, – atsidūsta Edmundas.

Jam – 56-eri.

Gal meilės jums palinkėti, klausiu, nes jis sakosi esąs vienišas, neturi nei žmonos, nei vaikų. Net draugės neturi.

„Ne. Nereikia man meilės. Gana jos. Man nieko nereikia“, – dar kartą pakartoja frazę, nusakančią jo gyvenimo credo, o veide ir atvirai žvelgiančiose akyse nėra nė šešėlio liūdesio, kad ir kaip jo besitikėtum kalbėdamas su benamiu, bedaliu žmogumi.

Jis jau penkerius metus gyvena iš lentų sukaltame prielipe prie kiemo sandėliuko. Nuo triaukščio namo stogo su trenksmu nušliuožia suledėjusio sniego luitas. Edmundas jį nustums į pašalį, nes yra įsipareigojęs namo šeimininkui, kad kieme būtų tvarka ir švara. Už tai gauna ne tik galimybę būti čia, bet ir pinigų bei maisto. Beje, sako, kad pastarojo yra apsčiai konteineriuose.

„Aš einu per kontikus ir nebijau to prisipažinti“, – sako Edmundas, ir jo tiesus žvilgsnis byloja, kad jis – žmogus, kaip ir greta gyvenantis trijų aukštų namo savininkas ar kiti kauniečiai, Naujuosius sutiksiantys namuose, restoranuose, koncertų salėse.

Juk gimėmė visi vienodi – maži ir nuogi, tik gyvename, valgome, rengiamės ir švenčiame skirtingai.

Turi tris kates ir šunį

– Kaip jaučiatės čia taip gyvendamas? – klausiu sandėliuko prielipo tarpdury tarsi įstrigusio šio būsto šeimininko, užstojančio vaizdą į vidų.

– Nuo 1985 m. namų neturiu. Mama gyveno V.Putvinskio gatvėje. Kai išėjau iš lagerio, ji jau buvo mirusi. Neturėjau kur eiti. Man sakė: eik, kur nori.

– Iš lagerio? Už ką?

– Kažką pavogei, kažką sumušei, ir – lageris. Dabar gyvenu čia. Žmogaus namas nuosavas, priėmė mane kaip kiemsargį. Gyvenk, sako. Aš labai patenkintas, palyginti su tuo, kaip gyvenau statybose ar vaiduokliuose (nebaigtuose statyti „Respublikos“ ir „Britanikos“ viešbučiuose – aut. past.)

– Čia šilta? Kuo pasikūrenat?

– Niekuo. Kaip aš galiu kūrenti sandėliuke?

– O jei bus dvidešimt laipsnių šalčio?

– Buvo ir trisdešimt. Ir nieko. Gyvas sveikas esu.

– Bent elektra čia yra įvesta?

– Ne. Pažiūrėkit, kaip kiti gyvena, – išsigąsit tikrai. Ir po tiltu miega, ir vaiduoklyje.

– O asmens dokumentus turite?

– Kam man jie reikalingi? Tegul duoda darbą, tegul duoda, kur gyvent. Policija ir taip žino, kur esu. Jei reikės, suras. Ateina, pasižiūri, patikrina, kad nieko nepadaręs.

– Tik tiek terūpite? Ką valgote, kur verdatės maistą?

– Aš einu per konteinerius. Kaip visi bomžai.

– Skrandis atlaiko?

– Ačiū Dievui, nesiskundžiu. Mes patys iš to juokiamės. Jei jūs valgytumėt tai, ką mes, seniai būtumėt nusibaigę. Mes įpratę. Vakar atsinešiau – viskas supakuota. Vartojimo laikui pasibaigus, žmonės išmeta. Tegul tik jie gerai gyvena, ir mes gyvensim.

– Sveikai, sportiškai atrodote, – pagiriu pašnekovą, kuris vis dar stovi savo būsto tarpdury, vidun nekviečia.

– Ponia, lageris užgrūdino! Arbata. Jei ne čefyras, skrandžiui būtų viskas. Ant arbatos sėdi – viskas gerai, nesiskundi. Sakau šviesiai tiesiai. Atleiskit, ilgiau netrukdysiu jūsų, – mandagiai pasiūlo užbaigti šneką.

– Jei parašyčiau apie jus laikraštyje, neprieštarautumėte?

– Kas iš to? Tokių kaip aš – pilna. Vienas pažįstamas Afganistane tarnavo, invalidumą gavo, su žmona išsiskyrė. Kiek metų va taip. Aš, ačiū Dievui, sveikas, o jis – invalidas.

– Kur jis gyvena?

– Ten, kur buvo „Kaukas“. Šalta buvo, sakau, ateik pas mane. Matracas yra. Norit – rašykit, man gyventi tas pats. Aš nusikaltimų tiek metų nebedarau.

– O nuotrauką? Galim?

– Neturiu aš savo nuotraukos.

– Mes jus nufotografuosime.

– Darykit, – abejingai sutinka.

– O kaip per šventes jaučiatės, kai visi linksmi, laimingi?

– Ir aš švenčiu. Kaimynai visko prineša. Pinigų ir maisto. Ponia kaimynė ėjo į turgų, sako, grįšiu – ateik, valgyti duosiu. Šaunuoliai kaimynai, vapšče.

– Turbūt geras žmogus esate?

– Kodėl geras? Žvėris esu, jei lageryje sėdėjau.

– Neturėjote šeimos?

– Gal ir gerai, kad neturėjau. Kas dabar būtų, ką aš žinau.

– Kaip Naujuosius metus sutiksite?

– Su draugais. Vienas kitas valkata ateis, ir viskas. Dar trys mano katinai ir šuo bus kartu.

– Šampano bus?

– Būtinai. Visada per šventes išgeriam. Ir ne tik šampano. Per Kalėdas vyno gėrėme, nes juk tai – Kalėdos.

– Ir nebus liūdna?

– Ne. Ponia, būtų kvaila verkti. Kas nuo to pasikeis? Pats turi viską tvarkytis. Jei nesitvarkai, mat jį šunys.

Antri metai Nakvynės namuose

Partizanų gatvėje, antrajame vieno daugiabučio aukšte esančiuose Moterų nakvynės namuose jau antrus Naujuosius metus sutiksianti Elvyra Gedrimienė taip pat šypsosi, nors ji benamė jau keleri metai.

„Reikės iš čia išeiti, nes būti galima tik aštuoniolika mėnesių“, – žino moteris.

Iš pradžių jos namais buvo Kauno klinikos, po to Slaugos ligoninė. Tikruosius, kuriuose gyveno, prarado, patikėjusi močiutės įdukrai. Dabar tebemoka skolas už jos nesumokėtus komunalinius mokesčius. Dar reikia mokėti palūkanas bankui, antstolei. Iš pensijos lieka 400 litų.

Kaip už tokią sumą 67-erių metų sergančiai moteriai įsigyti būstą?

„Kai išmokėsiu skolas bankams ir gausiu visą pensiją, nuomosiuos kambarį kur nors“, – taip savo ateitį įsivaizduoja Elvyra.

Vaikų ji neturi. Jau 21 metai našlė. Net 40 metų dirbo troleibuso vairuotoja, nuo pat pirmųjų „Autrolio“, buvusio Troleibusų parko, įkūrimo dienų.

„Vilniuje mokiausi troleibusą vairuoti. Kai grįžau į Kauną, dar parko statyboje dirbau. Pirmąkart į gatves išvažiavome 1966 m. išvakarėse“, – tai prisiminus sužimba Elvyros akys.

Ir kaip nesidžiaugti, jei gaudavo padėkas už darbą Naujųjų metų naktį, o Kovo 8-ąją, Tarptautinę moters dieną, troleibusus vairuodavo vien vyrai – pasirodo, jų čia dirbo lygiai tiek pat, kiek moterų.

Vienas televizorius 18-ai moterų

„Nesuprantu, kaip pagyvenusios moterys nemoka valgyti pasidaryti, – stebisi Elvyra kaimynėmis, kurioms, ne tik sau, kepa bulvių plokštainį, čeburekus, kitus patiekalus. – Kitos dirba, maisto produktus superka, o aš – kaip virėja.“

Lova, spintelė prie jos, spinta. Tiek kiekvienai moteriai suteikta turto dviviečiame kambaryje. Virtuvė, poilsio kambarys – bendri. Pastarajame yra televizorius. Vienas visoms 18-ai moterų. Tiek jų čia gali gyventi vienu metu.

Likimo draugės tampa tarsi šeima. Per šiemetes Kalėdas Elvyra jai suorganizavo tikrą puotą.

„Susidėjome pinigėlių. Iš jų nusipirkome kalakutą. Kūčias taip pat valgėme. Pernai mums daug davė Maisto bankas ir buvęs žemės ūkio ministras Kazys Starkevičius, o šiemet jis neapsilankė – juk rinkimų nebėra. Meras padalijo kūčiukų ir mandarinų, iš samariečių šio to gaunam. Silkių irgi davė devynis indelius, tai keturis palikom Naujiesiems metams. Kalėdinio vyno po taurę išgėrėme“, – tuoj po Kalėdų pasakojo Elvyra.

Po tris litus moterys skyrė budinčių darbuotojų dovanoms. Ir pačios jomis keitėsi. Elvyra buvo ištraukusi Inesą. Padovanojo jai kvepalų, beretę ir baltas pirštines. Pati gavo žvakidę ir šokolado. Ar jį mėgsta?

„Reikia kalorijų, sveika širdžiai“, – šokolado vertę paaiškino Elvyra.

Jos širdis sveika, bet prieš dvejus metus moteris susirgo gelta, kurią sukėlė akmuo tulžyje. Elvyra vaizdingai, vartodama medicininius terminus pasakoja apie savo išgyvenimus ir kančias, kurių patyrė ne tik dėl šios ligos, bet ir kraujo užkrėtimo.

„Pusę metų išgulėjau ant patalo. Kai atsistojau ant kojų, Slaugos ligoninės daktarė sako: kur tą žvirbliuką dėti? Namus jau buvau praradusi, – ir nuliūsta Elvyra, ir vėl džiugiai tęsia: – Paskambino ta gydytoja į Nakvynės namus, ir mane priėmė.“

Reikia turėti tikslą

Tai papasakojusi, Elvyra nė neklausiama vėl grįžta į praeitį, kai jos močiutė paėmė iš vaikų namų septynmetę mergaitę. Kai jai buvo 20 metų, močiutė mirė.

„Ta mergaitė prie manęs pritapo. Sako, jūs man būsit kaip mama, jūs neturit vaikų. Pardavė močiutės namus ir atėjo gyventi pas mane. Pinigus su draugais praūliavojo. Per “Atleisk„ laidą Vokietijoje suradau jos brolį dvynį. Užstačiau savo namus, paėmiau paskolą, kad sesuo išvažiuotų pas jį. Sakė, man siųs eurų, bet nesiunčia. Laiku paskolos nesumokėjus tas mano būstas Šančiuose pražuvo“, – lyg savo, lyg svetimą istoriją pasakoja Elvyra.

Dar priduria, kad gydytojai kasos latake rado auglį. Jį operavo, o dabar gydo chemoterapija. Tačiau moters veide – jokios kančios. Plaukai perrišti juosta, ant kaklo – papuošalas.

„Avino ženklas esu“, – atsidūsta, nespėjus paklausti, ką ji galvoja apie savo prigimtį ir lemtį.

Ir priduria, kad gimusieji po Avino ženklu daug gero daro kitiems, bet ne sau.

Ar ji optimistė?

„O ką daryti? Turtuoliai verkia, ne mes“, – tvirtai atsako.

Nejaugi jos visos tokios tvirtos, gyvenimo negandų užgrūdintos?

„Yra tarp mūsų nenuspėjamų, neprognozuojamų. Sergančių depresija. Aš nuraminu. Juk dirbau ir visuomenine auklėtoja vykdomajame komitete, turėjau garbės raštų už tai. Dirbau su grįžusiaisiais iš kalėjimo. Moterims sakau: reikia turėti tikslą kaip laiptelį, kurį turi įveikti. Taupyti tam tikslui, pavyzdžiui, nusipirkti automobilį. Jei tik valgai, kad gyventum, tai betikslis gyvenimas“, – filosofiškai kalba Elvyra.

Atsisveikina linksmai šypsodamasi. Ji turi tikslą.

Svajonė – būti sveikai

„Laukiu socialinio būsto. Visus dokumentus susitvarkiau, reikia tik raktų“, – sako pakilusi nuo grindų, ant kurių pasitiesusi tvarkė girliandą, jauna graži moteris.

Susipažįstame. Tai Diana Jakubaitytė. Nuo rugsėjo ji čia. Iki tol nuomojosi kambarį „Sporto“ bendrabutyje. Ne, ji dabar nesportuoja, tik sesuo yra sportininkė, ieties metikė. Net olimpiadoje dalyvavo, bet, abejingai pastebi Diana, sesei sekėsi nekaip.

Bet juk dalyvauti olimpiadoje yra labai didelis laimėjimas? Diana tuo nesidžiaugia. Su sese pastaruoju metu bendrauja mažai.

Bendrabutyje Diana gyveno neilgai. Prieš tai – socialiniame būste, bet jį prarado per brolį.

„Jis neturėjo kur gyventi, jo žmona laukėsi, tai priėmiau. Be nuomos man, tik už komunalinius mokesčius. Bet jų nesumokėjo, skolų pridarė“, – lėtai kalba Diana, tarsi jai skaudėtų kiekvieną žodį.

Bet neatsisako kalbėti. O gal norisi iškalbėti skausmą?

„Mama sudegė. Gaisre. Nelabai ją pažinojau – augau valdiškuose namuose. Kai suėjo aštuoniolika, išėjau į gatvę. Paskui gyvenau nakvynės namuose“, – Diana kalba, o jos klausantis tarsi ima skaudėti.

Bandome ieškoti išeities. Diana darbą turi. Tai jau daug ir labai gerai. Jai – 33-eji. Laikas kurti šeimą.

„Iš kur tų vyrų? Pasinaudoja, ir viskas“, – nukerta Diana.

Jos paguoda – darbas. Nebūtų ką veikti, jei nedirbtų. Vaikus augintų?

„Jie vis tiek užauga, jei tėvai neaugina, o dirba“, – pateikia argumentą jauna moteris.

Ar ji turi svajonę?

„Noriu turėti sveikatos, – visai netikėtai atsako, lyg būtų senutė. Ar jai trūksta sveikatos? – Būna, kad vos ne iki mirties prieinu. Širdis nesveika. Buvo kelis kartus greitoji, į antrą ligoninę nuvežė, bet tikrino ne tai, ką reikia. Trečioj ligoninėj viską ištyrė, lašelines pastatė.“

Karpo baltus angelus

Ant spintelės prie Dianos lovos – berniuko nuotrauka. Tai brolio sūnus.

Jo mama, anot Dianos, kažkur klajoja, nė vieno savo vaiko neaugina. Brolis gyvena su sugyventine, kuri, vėlgi piktinasi Diana, pagal amžių galėtų jo mama būti.

Kambarys papuoštas baltais Dianos karpytais angelais. Jie labai dailūs. Ant kitos spintelės – minkštas vaikiškas žaislas, meškutis. Kieno jis?

„Kambario draugės. Ji čia jauniausia, 25 metų, – paaiškina Diana, bet paklausta, koks tos merginos likimas, atsako abstrakčiai: – Visų likimai skirtingi.“

Dianai tarpušvenčiu tarp Kalėdų ir Naujųjų metų – atostogos, o jos kambario draugė tą dieną buvo darbe. Ji, anot Moterų nakvynės namų darbuotojų, pasakiško grožio mergina, bet dabar rankos nuo darbų suskirdusios, net žaizdotos.

Mergina rūšiuoja ir fasuoja šaldytas daržoves, nors galėtų sėdėti prie knygų ir kompiuterio. Ji dešimtukais baigė vidurinę mokyklą, įstojo į Odontologijos fakultetą.

Į Moterų nakvynės namus, anot jų darbuotojų, merginą atlydėjo į ją labai panaši moteris, nors prisistatė esanti mamos draugė. Merginos mama – medikė, tėtis – policininkas, abu dirba užsienyje. Apsigyvenusi čia nuo balandžio 25-erių mergina kartą jau buvo dingusi. Vyriausioji socialinė darbuotoja Sonata Verbauskienė parsivedė ją iš landynės.

„Kai pas mus atėjo, sakė, kad parūko, bet alkoholio negeria. Bet buvo ir narkotikų, ir alkoholio. Dabar negeria. Lankė anoniminių alkoholikų kursus – viskas gerai. Buvo dantukas išmuštas, įsistatė. Dabar labai gražiai atrodo, labai gerai išauklėta, santūri mergina“, – Nakvynės namų gyventoją gyrė S.Verbauskienė.

Ar galima mylėti tokius žmones? Net 20 metų Nakvynės namų direktore dirbanti Zita Verbavičienė sako, kad ji yra susitaikiusi su tokia gyvenimo tiesa.

„Nepasakyčiau, kad esu juos pamilusi. Matau tokią žmonių dalią, kuri nei pagražinta, nei paretušuota. Priimu šiuos žmones tokius, kokie jie yra. Nei bijau jų, nei gėdijuosi, nei bjauriuosi. Jie tokie patys kaip ir aš, tik skurdžiau apsirengę, labiau nusiminę“, – apibendrino benamiais besirūpinančios įstaigos vadovė Z.Verbavičienė.

Sonata Verbauskienė, Moterų nakvynės namų vyriausioji socialinė darbuotoja

Pas mus apsistoja moterys, kurios neturi nuolatinės gyvenamosios vietos. Taip atsitinka, kai jas staiga išmeta iš darbo ir neturi už ką nuomotis būsto. Arba po gaisro. Jei dėl jo žmogus ne pats kaltas, dažniausiai gauna socialinį būstą. Pasitaiko vyrų sumuštų ir iš namų išvarytų moterų. Jos ilgai neužsibūna: nusiramina, pamiršta, be to, vyrai skambina, atsiprašo, taigi, grįžta namo. Dauguma pas mus apsistojančių moterų yra tos, kurios gyveno šeimose, bet, žlugus verslui, juolab dėl jo paėmus paskolą, praranda butą, nusigeria. Daug kas galvoja, kad mūsų moterys vos ne pačios sau susikuria tokį gyvenimą, yra alkoholikės, narkomanės. Tai netiesa. Bet kam iš mūsų taip gali atsitikti.

Iš pradžių pasirašoma sutartis šešiems mėnesiams. Šiam terminui pasibaigus galima rašyti motyvuotą prašymą, pagal situaciją jis pratęsiamas. Yra moteris, kuri čia gyvena nuo 2009 m. Ji labai darbšti, turi meninių gabumų – iš žolių, lapų, žiedų daro puokštes, jas pardavinėja. Kažkada gydėsi psichiatrijos ligoninėje, bet neįgalia nepripažinta. Kitai mūsų gyventojai teismo medicinos ekspertai neveiksnumą pripažino, o Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba – ne. Kas rūpintųsi neveiksnia moterimi? Ji prarastų savarankiškumą, bet tvirtinama, kad yra 45 proc. darbinga. Tokiu atveju Psichoneurologijos pensionatas nepriklauso. Artimųjų neturi. Gauna socialinę 350 litų pašalpą. Anksčiau už juos pirkdavo šunų ėdalo. Ligonis. Gerai, kad galime čia ją laikyti. Pramoko virti makaronus, pradėjo valgyti normalų žmonių maistą.

Pas mus – laikina stotelė, bet nėra kur tokiems žmonėms nuolat gyventi. Čia suteikiama tik nakvynė. Greta yra „Carito“ valgykla, moterys gali ten pavalgyti. Kai pašalpas gauna, nori skanesnio maisto. Dauguma yra rūkančios. Pirmą kartą gyvenant pirmuosius tris mėnesius reikia mokėti po 26 litus, dar tris – po 52, o nuo septinto mėnesio – po 78 litus. Jei turi kambaryje virdulį, tenka kas mėnesį mokėti po 5 litus už elektrą.