Apie Jonus, Janinas ir Jonines

Prieš gerą dešimtmetį išgyvenęs pakilimą, šiandien Jono vardas nėra toks populiarus. Janinos – visai retas. Krikščionybės laikais jį bene labiausiai išgarsino žydų pamokslautojas ir pranašas Jonas Krikštytojas. Ką šių dienų Jonai ir Janinos mano apie Jonines, ar laikosi senųjų tradicijų, ar uoliai švenčia savo varduves?

Mano paparčio žiedas – šeima, vaikai, anūkai

Janina Matekonytė, teatro ir kino aktorė

Vardus vaikams parenka labiausiai juos mylintys žmonės – tėvai. Nuo seno Lietuvoje įprasta vaikus vadinti dviem vardais, o antrasis – krikšto vardas – būtinai krikščioniškas. Man vardą davė tėvelis, o pakrikštijo mamytės parinktu vardu – Julija. Krikšto vardas taip ir liko bažnyčios knygoje, į pasą nepakliuvo. Vis dėlto namuose mane vadindavo Julyte, o giminės ir šiandien dar taip tebevadina. Vėliau, kai anūkas Kristijonas neištarė „močiutė“, šaukdavo mane Mole. Taip tapau dar ir Mole. Dabar turiu tris vardus, prie visų jų pripratau ir į kiekvieną mielai atsiliepiu. Aukštaitijoje, kur gimiau, gimtadieniai nebūdavo kažkaip ypatingai švenčiami – labiau minėdavo vardadienius. Pamenu, kokių nors vardinių išvakarėse jaunimas ant varduvininko kiemo vartų ar namo durų slapčia užkabindavo ąžuolų vainiką arba pastatydavo du berželius surištomis viršūnėmis. Varduvininkai ar jų šeimos nariai stengdavosi tuos statytojus ir sveikintojus sugauti, o pagavę – būtinai pavaišinti. Jei nepasisekdavo to padaryti, visi vardinių dalyviai tądien arba artimiausią šventadienį būdavo kviečiami vaišių. Kartais jos trukdavo net kelias dienas. Dabar vardinių žmonės nebešvenčia, nebent Jonines. Man ši šventė nuo jaunystės laikų brangi. Visada kuriame sodyboje laužą, piname vainikus, su žvakelėmis plukdome juos į upę ar ežerą. Ir būtinai vidurnaktį maudomės. Net jei lyja lietus... Joninėms artėjant renku vaistines žoleles. Vasarą čiobrelių, liepų, žemuogių, aviečių arbata žiemai pasirūpinu. Visai kas kita – žolelės vainikui. Augalus reikia rinkti Joninių išvakarėse – po devynias žoleles iš trijų skirtingų laukų. Tokią puokštę pasidėjus po pagalve galima net savo ateitį susapnuoti. Nuo pat mažų dienų, pamenu, mano tėviškėje Joninės būdavo ypatinga šventė. Ir ne tik dėl Jonų. Kai saulė įkopdavo į patį aukščiausią tašką ir pavargusi stabtelėdavo atsikvėpti, mes švęsdavome šitą šventę. Keitėsi jos pavadinimai, apeigos, tradicijos nuo senųjų baltų laikų, o mes vis dar spėliojame apie jų prasmę. Vien paparčio žiedas kiek  interpretacijų turi… Tikiu paparčio žiedo legenda – tai magiška viltis neišsipildžiusioms svajonėms tapti realybe. Ar savo paparčio žiedą jau radau? Žinoma! Tai mano šeima, mano vaikai, mano anūkai. Tai jų palaikymas mano būtyje ir kūryboje.

J. Matekonytė / J. Matekonytės asmeninio archyvo nuotr.

Nelabai Jakutske vardadieniai rūpėjo

Jonas Markauskas, Laptevų jūros tremtinių brolijos „Lapteviečiai“ pirmininkas

Mano vaikystė buvo kitokia nei kitų Jonų ar Janinų. Gimiau saloje prie ledjūrio – Trofimovske, o sąmoningą gyvenimą pradėjau Jakutske. Vėliau, 1957-aisiais, turėjau laimės drauge su visa šeima grįžti į Lietuvą. Man buvo vienuolika. Ar šventė lietuviai Jonines Sibire? Minėjome visas lietuviškas tautines šventes. Ir Jonines. Aišku, slapčia, tiktai savo šeimose, antraip visiems galėjo grėsti dideli nemalonumai. Ar Sibire prieš Jonines žoleles rinkdavome? Nebūtinai tik prieš Jonines. Tremtyje gyveno toks buvęs Marijampolės žemės ūkio inspektorius. Tai jis, kaip geras žemės ūkio specialistas, išmokė mus visokias žoleles pažinti. Pirmaisiais tremties metais Altajaus krašte tėvams reikėjo eiti į darbą kelis kilometrus, tai pakeliui ir tų žolelių prisiskindavo. Viskam jas naudojo – ir gydymui, ir maistui. Dar uogų visokių prisiuogaudavo – bruknių, mėlynių, laukinių serbentų ir kt. Būdavo, sandėliuke duobę iškasi – o ten jau amžinas įšalas: nereikia nė šaldytuvo. Tad kisieliaus bet kada galėjome išsivirti. Kadangi klimatas Jakutske labai kontrastingas buvo – nuo 60 °C šalčio iki 40 °C karščio, visokių nuotykių žmonėms su sveikata pasitaikydavo. Vieniems rankos nušaldavo, o kiti, žiūrėk, vasarą ir saulės smūgį gaudavo. Tuomet vaistinės žolelės labai praversdavo. Grįžusiam iš tremties man Jakutskas tarsi ant kaktos buvo užrašytas: kad ir kur eičiau, kad ir ką daryčiau – vis kliuvo. Ar jaunas būdamas turėjau pravardę? Pagal Jono vardą – ne, bet kadangi buvau linksmas ir gudrus vaikinas (baigęs studijas daugiau kaip 40 metų dirbau buvusiame Kauno politechnikos institute), kartais mane draugai, kolegos ir žydu pavadindavo. Dar pamenu sovietmečio Jonines. Apie 1980-uosius pažinojau Panevėžio žygeivius, kurie organizuodavo Joninių šventę. Norintys gaudavo šventei parinktos vietos koordinates. Atsiklausdavome kaimynų, ar galime pievą nušienauti, net velėną Joninių laužui atkeldavome – viską iš anksto paruošdavome. Susirinkdavome, būdavo, daug žmonių – visi stengdavomės tautiškai pasipuošti. Mėgindavome švęsti taip, kaip mums tėvai pasakojo. Ieškojome paparčio žiedo ir ryto rasoje maudydavomės, merginos vainikėlius pindavo, leisdavo juos į upę ar ežerą, o vyrai nuo kalnelio, rytui auštant, per rasas ridendavosi. Giedodavome himną, dainuodavome patriotines dainas. Bet jei tik sulaukdavome SOS – turime vykti kažkur kitur, kaipmat tai dėl saugumo padarydavome. Gražiai tos Joninės pas mus vykdavo. Nebuvo nei orgijų, nei kokių išgėrimų ar rėkavimų. Viskas ramiai, tvarkingai, su saiku ir pagarba jaunam, senam ir protėvių tradicijai. Ar kada ieškojau paparčio žiedo? Aš? Juk tai gražus mitas jauniems žmonėms – amžinas stebuklo laukimas. Tėtis buvo Kazimieras, o dar ir kitų garsių vardų mūsų giminėje buvo – Juozas, Petras, Antanas… Todėl ir kitų vardines šventėme – gera proga būdavo susirinkti.

J. Markauskas / J. Markausko asmeninio archyvo nuotr.

Gal mane saugo bendravardis šventasis?

Jonas Lamauskas, Kauno valstybinio muzikinio teatro solistas

Jono vardą gavau pagal savo tėtį – jau amžinatilsį irgi Joną. Šeimoje buvo tokia tradicija: brolis gavo senelio vardą (jie abu Andriai), o aš – tėčio. Mėgstu savo vardą, net didžiuojuosi. Bet dėl to tikrai nesureikšminu Joninių. Ar jas švenčiu? Prisipažinsiu, iš artimųjų sveikinimų gaunu, bet tradicinis Joninių šventimas – su visais pagoniškais papročiais, burtais, tikėjimais – man nelabai aktualus. Kodėl? Nes esu tikintis žmogus. Jono vardas man brangesnis kita prasme. Juk šituo vardu buvo ir pats Jonas Krikštytojas – garsi biblinė asmenybė. Visada tą dieną stengiuosi nueiti į bažnyčią, pasimelsti savo vardo intencija, padėkoti Dievui, kad leidosi atrandamas (šypsosi). Jei atvirai, dažnai jaučiu Jo nematomą ranką, jos teikiamą apsaugą. Ypač vairuodamas. Nežinau, kas mane saugo – angelas sargas ar mano bendravardis šventasis?! Kai buvau vaikas, mano tėtis Jonas labai mėgdavo šią šventę. Gyvenome Šiauliuose, pas tėtį ateidavo daug draugų. Tai sveikindavo kartu ir mane. Beveik visada gaudavome ant kaklo po ąžuolų vainiką – tokia tradicija buvo. O dabar? Ne, nenoriu nei laužų, nei vainikų. Supraskite mane teisingai, Joninės yra puiku, bet po darbo teatre nebesinori to triukšmo, žmonių, viešumos. Geriau tyliai, ramiai namuose su savais pabūti. Ar iki Joninių pasirūpinu vaistinėmis žolėmis? Medetkomis tai tikrai. Jos mane gydo nuo visų ligų. Ir nuo uždegimo, ir nuo gerklės perštėjimo, ir nuo temperatūros. Anksčiau pirkdavome, bet dabar po truputį užsiauginame savo sode. Dilgėlių irgi neišpjaunu – žmona skanią dilgėlių sriubą verda. Ir pienes mėgstame – kai tik pražysta. Žiedukų pakramsnoti juk sveika. Paparčių, jonažolių? Ne, neauginame. Ar jau radau paparčio žiedą? Na, kaip galima rasti tai, ko neieškai (juokiasi). Bet jei klausiate manęs, ar jau radau savo laimę, tai atsakymas būtų teigiamas. Kai daugiau nei prieš dešimtmetį atradau Dievą – tuomet radau ir savo laimę. Esu laimingas, kad, pajutęs viduje tuštumą, drauge su žmona nuėjau tiesiai į bažnyčią. Iš pradžių tik dėl smalsumo, o paskui po truputį ten lankydamiesi abu atradome gyvenimo džiaugsmą ir pilnatvę.

J. Lamauskas / J. Lamausko asmeninio archyvo nuotr.

Vienas iš šeimos vyrų turi būti Jonas

Jonas Janulevičius, Kauno valstybinio muzikinio teatro vyr. dirigentas

Šeimoje aš esu penktas Jonas. Paskaičiuokime: aš, tėtis, senelis, prosenelis ir proprosenelis. Tokia sena tradicija, kad vienas iš šeimos vyrų būtinai turi būti Jonas. Aš pats sūnų neturiu – tik tris dukras, bet vieną iš jų – santykinai atiduodamas duoklę šiai gražiai vardų tradicijai – pavadinau Joana. Kai pagalvoji – geras vardas: jokia bjauri pravardė prie jo nelipo. Mokykloje buvau Joncė, o kieme reikėjo kažko blatnesnio, tai Džoniu draugai vadindavo. Niekada nekilo toks klausimas – patinka tas vardas, ar nelabai. Visi pažįstami Jonai buvo garbūs žmonės – tėtis, senelis. Kai senelis išėjo, man buvo septyneri. Gerai jį pamenu. O Joninės pas mus buvo didelė šventė. Tą dieną namų durys būdavo atviros visiems – giminėms, kaimynams, bendradarbiams. Tradiciją išsaugojau iki šių dienų. Kartais net iki 30–40 žmonių pas mus į kiemą Žaliakalnyje prie Klinikų susirenka. Šventė paprastai vyksta kieme – nebent labai lietus lytų. Plepame, valgome, čirškiname kepsnius. Bet du tradiciniai dalykai dar nuo tėčio laikų per Jonines privalo būti. Tai… braškių tortas (juk tuo laiku pačios saldžiausios braškės) ir Joninių laužas kieme. Trečioji tradicija, kurią įvedžiau jau aš, – mėsos kepsnelių kepimas kieme. Bet tai jau vėlyvesni laikai. Joninių dieną ir kolegos iš Muzikinio teatro pas mane ateina. Yra tokių, kurie tai daro jau gerą dešimtmetį ir nė negalvoja, kad kažkur kitur galėtų Jonines švęsti. Ką dovanoja? Jokių dovanų šia proga nelaukiu. Kartais gaunu iš pievų gėlių ar ąžuolo lapų nupintą vainiką. Ir gėles – pakabinamame vazone ar pasodinamas prie namų – mielai priimu. Dažnai svečiai su savo gamybos užkandžiais suguža. Pagaili šeimininkės, kad jai nebūtų per daug darbo. Vakarojame iki nakties. Sutemus nedidelį laužą kuriame. Būtinai reikia per jį peršokti – tada sėkmingi metai iki kitų Joninių bus. Kol dar turėjome didelį senelio sodą, mes, vaikai, pamenu, ir paparčio žiedo ieškodavome. Būdavo, kas nors iš suaugusiųjų nuskina kokį baltą bijūną ir į papartį įkiša – pas senelį jų daug aplink namą augo. Maži būdami tikrai esame ne kartą papračio žiedą radę (juokiasi). O dabar? Sodo jau nebėra, senelio paparčių irgi, tad ir žiedo jau seniai nebeieškome. Žinau, kad yra gražių Joninių tradicijų, burtų, bet mes per Jonines labiau bendrauti linkę. Atvažiuoja pažįstamų, giminių, su kuriais gal tik kartą per metus ir pasimatai. Todėl kalbamės, bendraujame ir džiaugiamės vieni kitais.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Kęstutis

Kęstutis portretas
Na braškių tortą per Jonines pas Janulevičius tikrai prisimenu. Laaabai skanus. Linkėjimai nuo kaimynų iš kitos gatvės pusės.
VISI KOMENTARAI 1
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių