Kaip patekti į kino teatrą?

2018 m. Neįgaliųjų reikalų departamentas prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos užsakė tyrimą apie pastatų prieinamumą neįgaliesiems, kurio metu apklausoje dalyvavo šešiolika Lietuvoje veikiančių kino teatrų. Iš jų, pagal pateiktus rezultatus, pritaikyti neįgaliesiems yra devyni, iš dalies pritaikyti – šeši, o nepritaikytas – vienas. Iš dalies penkiuose pritaikytuose teatruose galima judėti tik pirmame pastato aukšte, o viename – visame pastate, tačiau jame yra  neįgaliesiems nepritaikytų infrastruktūros elementų. Tačiau, kai apklausoje buvo užduotas klausimas apie pastatų pritaikymą regos negalią turintiems asmenims (pažymėtos durys, laiptų pakopos, įspėjamieji paviršiai ir kt.), iš visų apklausoje dalyvavusių kino teatrų tokių buvo tik vienas, iš dalies pritaikytų – dvylika, nepritaikytų – trys.  Nuo 2011 m. Lietuvos žmonių su negalia sąjunga (toliau – LŽNS) pradėjo įgyvendinti projektą „Be slenksčių“, kurio tikslas –  pateikti pastatų prieinamumą judėjimo negalią turintiems žmonėms. Pagal tam sukurtą anketą LŽNS darbuotojai tikrino įvairios visuomeninės paskirties objektus visoje Lietuvoje. Patikrintų objektų skaičiui peržengus 1 000, sąjunga sukūrė interneto puslapį www.beslenksciu.lt, kuriame visi norintys gali pasitikrinti, ar pastatas yra prieinamas negalią turinčiam asmeniui. Deja, kol kas šiame tinklalapyje neįkelta informacija apie kino teatrus, tačiau galima rasti nemažai jos apie kitų kultūrinių objektų pritaikymą.

Pavyzdžiui, žmogus pamato kraujo dėmę ir supranta, kad gali kažką jau tirti. O neregiui sunkiau suvokti, jeigu nėra informacijos už kadro“.

Pritaikytų filmų dar mažai

„Skalvijos“ kino centro direktorė Vilma Levickaitė teigia, kad jų kino teatras yra beveik visiškai pritaikytas neįgaliesiems. Jame vyksta specialūs kino seansai bendradarbiaujant su tarptautiniu žmogaus teisių dokumentinių filmų festivaliu „Nepatogus kinas“ bei Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga. Kino teatre buvo rodomas kurtiesiems pritaikytas Eglės Vertelytės filmas „Stebuklas“. Tačiau, jos teigimu, reikia didelio įdirbio, kad neįgaliųjų bendruomenės pradėtų domėtis vienkartinėmis iniciatyvomis, kadangi neįgalieji yra įpratę, jog kinas jiems  nepritaikytas. Specialius seansus kartais rengia ir Vilniaus senamiestyje esantis kino teatras „Pasaka“, tačiau ar jie bus įtraukti į repertuarą, labiau priklauso nuo pačių platintojų iniciatyvos.

2012 m. Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga (LASS) įgyvendino bandomąjį projektą: pritaikė akliesiems ir silpnaregiams Nacionaliniame dramos teatre rodomą Antono Čechovo spektaklį „Dėdė Vania“, pasitelkdami vieną audiovizualinio vertimo būdų – garsinį vaizdavimą. Nuo tada, bendradarbiaujant su Lietuvos teatrais, filmų festivaliais, kūrėjais ir Vilniaus universiteto Kauno fakulteto Kalbų, literatūros ir vertimo studijų institutu, stengiamasi pritaikyti įvairius spektaklius, parodas, filmus, televizijos serialus, kuriuos galėtų žiūrėti regos negalią turintys asmenys. Deja, tokių filmų mūsų šalyje vis dar mažai. Pirmieji 2006 m. su garsiniu vaizdavimu filmą „Juoda saulė“ parodė Vilniaus tarptautinis kino festivalis „Kino pavasaris“, tačiau, pasibaigus festivaliui, jis daugiau niekur nebuvo rodomas. Lietuvoje pirmąjį lietuvišką filmą regos negalią turintiems žmonėms pritaikė režisierius Saulius Drunga savo filme „Anarchija Žirmūnuose“ (2012), kuris po filmo išleidimo negalią turintiems asmenims pasiekiamas DVD formatu. Kitas viešai LRT mediatekoje prieinamas kino klasikos kūrinys – Arūno Žebriūno „Gražuolė“ (1969). Taip pat šių metų pradžioje LRT pristatė pirmąjį lietuvišką serialą „Laisvės kaina“. Tarptautinis žmogaus teisių dokumentinių filmų festivalis „Nepatogus kinas“ dalį filmų rodo su specialiais klausos negalią turintiems žmonėms pritaikytais subtitrais, kurių skliausteliuose rašomi komentarai (pavyzdžiui, fone skambančios dainos pavadinimas, durų trinktelėjimas, kiti filmą geriau padedantys suvokti aplinkoje girdimi garsai). Šiais metais, bendradarbiaujant su Lietuvos kurčiųjų sąjunga, jame tokių buvo vienuolika, o praėjusiais metais festivalis pirmą kartą parodė akliesiems pritaikytą filmą – Mindaugo Survilos „Sengirę“. „Kino pavasario“ metu lankytojai galėjo išvysti Marijos Kavtaradzės  debiutinį filmą „Išgyventi vasarą“. Prie neregiams pritaikytų filmų galėtume pridėti ir Lasse Hallstromo filmą visai šeimai „Šuns tikslas“ (2017). Šį rudenį neregiams buvo pritaikyti dar du nauji lietuviški filmai – Igno Jonyno „Nematoma“ (2019) ir Akvilės Gelažiūtės „Neregėta Europa“ (2019). Tiesa, pastarasis buvo pristatytas tik neregiams ir kino teatrus pasieks po Naujųjų metų. Deja, net turint omenyje šiais metais padidėjusį kūrinių kiekį, tai vis tiek labai mažas skaičius filmų lietuvių kalba, kurie pritaikyti akliesiems arba silpnaregiams. Beje, šie filmai rodomi tik kino festivalių arba specialių seansų, bendradarbiaujant su kino teatrais, metu, todėl vėliau jų pasižiūrėti kitu formatu žmonės negali. Daugelyje interneto platformų ši paslauga neprieinama. Tačiau Lietuvos aklųjų biblioteka rugsėjo mėnesį pradėjo naują iniciatyvą – virtualiojoje bibliotekoje rodyti filmus su garsiniu vaizdavimu. Tarp dešimties pritaikytų filmų – „Kuždesių sala“ (2010), „Ji“ (2013), „Ledo šalis“ (2013) ir kt. Geresnė situacija yra kalbant apie filmus klausos negalią turintiems asmenims. Jie iš esmės gali žiūrėti filmus su paprastais subtitrais. Problema atsiranda, kai kalbama apie lietuviškus arba dubliuotus filmus, kurie kino teatruose nėra rodomi su subtitrais. Taip pat mažiems klausos negalią turintiems vaikams, kurie dar nemoka skaityti, būtina, kad kūrinys būtų verčiamas gestų kalba. 2017 m. autorių iniciatyva su specialiais subtitrais kino teatruose buvo rodomas E.Vertelytės filmas „Stebuklas“. „Kino fondo“ iniciatyva nuo 2018 m. pradėti subtitruoti lietuviški filmai klausos negalią turintiems žmonėms. Šių filmų skaičius varijuoja, tačiau šiuo metu pasiekiamas 41 filmas.

Pirmieji žingsniai

LASS kultūros ir meno projektų vadovė Lina Puodžiūnienė teigia, kad aklieji nelabai mėgo žiūrėti filmus, kadangi Lietuvoje jiems pritaikytų paprasčiausiai nebuvo. „Neregiai skaito labai daug audiovizualinių knygų. Kol nebuvo audiovizualinio vertimo, filmus jie nelabai mėgo žiūrėti, ir tai labai normalu, nes visiškai neaišku, kas juose vyksta. Todėl  filmų žiūrėjimas yra labai apribotas. Užsienyje audiovizualinis vertimas jau seniai yra pažengęs, o Lietuvoje žengia tik pirmuosius žingsnius.“

Keliems mano apklaustiems regos negalią turintiems žmonėms kinas nėra būtinybė, tačiau jeigu yra galimybė pasižiūrėti su audiovizualiniu vertimu, mielai juos žiūri. „Galbūt nesu iš tų didžiųjų žiūrėtojų, bet kino teatruose rodytus mačiau visus, išskyrus „Sengirę“, nes tuo metu buvau išvykęs, – pasakojo nuo gimimo nematantis Alvydas. – Be abejo, poreikis yra, tačiau ne toks, kad neturėdamas galimybės pasižiūrėti filmą kas nors numirtų.“

Dvyliktokė Glorija teigia, kad pati kiekvieną dieną į kiną neitų. „Tai nėra tai, be ko aš neišgyvenčiau, bet man, kaip nematančiai, labai smagu, kad tokia didelė industrija kaip kinas prisitaiko ir prie neįgaliųjų. Be garsinio vaizdavimo namie žiūriu daug filmų ir anglų kalba. Su garsiniu vaizdavimu esu mačiusi tik du filmus: „Išgyventi vasarą“ ir „Šuns tikslas“. Labai norėčiau, kad daugiau filmų su garsiniu vaizdavimu atsirastų kino teatruose ir interneto platformoje.“ Paklausus, kokio žanro filmų, pritaikytų neregiams, norėtų, mergina sakė labiausiai besidominti fantastiniais filmais. 

LASS programuotoju dirbančiam Justinui kinas nelabai patiko, kol neatrado garsinio vaizdavimo. Jis filmus taip pat žiūri anglų kalba, jų galima atrasti užsienio interneto platformose. „Netflix“ yra filmų, prieinamų neregiams: „Dabar yra daug filmų, siūlomų anglų kalba, kur vaizdinis įgarsinimas eina šalia filmo takelio, kai vienas takelis reprezentuoja vaizdą už kadro matantį kalbėtoją, o kitas takelis yra paties filmo. „Apple TV“, man regis, taip pat galima rasti tokių versijų, Anglijoje mačiau kitą panašią programą. Kai jūs, tarkim, ekrane matote titrus, vertimą iš kitos kalbos arba skirtus kurtiesiems, tai panašiai yra padaryta ir neregiams, kai programinė įranga skaito titrus. Tai ne tas pats, kas rodoma filme. Informacija yra papildoma, ji reikalinga neregiui, kad suprastų, kas vyksta.“

Filmų pasiūlos atsiradimas Justiną privertė labiau susidomėti kinu. „Taip paprasčiau žiūrėti filmus ir gali rinktis įvairesnių žanrų juostas. Pavyzdžiui, veiksmo filmą žiūrėti neregiui yra sudėtinga, jeigu nėra jokio komentaro už kadro, nes tada šis virsta pseudoveiksmo filmu, kadangi lauki, kada viskas pasibaigs, kad vėl pradėtų kalbėti žmonės ir suprastum, kas įvyko. Detektyviniuose filmuose juk svarbi kiekviena detalė. Pavyzdžiui, žmogus pamato kraujo dėmę ir supranta, kad gali kažką jau tirti. O neregiui sunkiau suvokti, jeigu nėra informacijos už kadro“, – kalba Justas.

Taigi, nors iš apklaustųjų nė vienam kinas nėra būtinybė, filmų su audiovizualiniu vertimu atsiradimas keičia įsigalėjusias nuomones ir pritraukia vis daugiau regos negalią turinčių asmenų. Juk ir knygas jie mėgsta skaityti todėl, kad Lietuvoje jų, pritaikytų neregiams, yra žymiau daugiau.

Kokia situacija užsienio šalyse?

„Kurk Lietuvai“ kultūros projektų vadovė Asta Dumbrauskaitė 2018 m. pristatė projektą „Kino prieinamumo žmonėms su klausos ir regos negalia didinimas“. Jame ji pasitelkė ir užsienio šalyse – Švedijoje, Vokietijoje, Jungtinėje Karalystėje ir Australijoje – vykdomas praktikas. Visose išvardytose šalyse yra privaloma parengti subtitrus kurtiesiems arba neprigirdintiems, jeigu filmas yra finansuojamas valstybės lėšomis. Trijose šalyse, išskyrus Švediją, kino gamintojai privalo parengti ir garsinį vaizdavimą akliesiems. Tačiau specialiam įgarsinimui Švedijoje yra suteikiama galimybė kino platintojui arba gamintojui prašyti kino instituto paramos. Toliau kalbant apie kino filmų pritaikymą užsienyje, plačiau aptarti galima Vokietijos atvejį. Šioje šalyje prieinamos dvi išmaniųjų telefonų ir planšečių programėlės „Greta“ (akliesiems) ir „Starks“ (kurtiesiems). Su jomis negalią turintys asmenys gali žiūrėti filmus kino teatruose arba kitose legaliose platformose. Kaip jos veikia? Atėję į kino teatrą žmonės programėlės paieškoje suranda rodomą filmą. Jam prasidėjus, su filmu sinchronizuojami subtitrai arba garsinis vaizdavimas ir negalią turintis asmuo gali visavertiškai žiūrėti filmus su šalia esančiais žmonėmis. Taip ne tik suteikiama galimybė džiaugtis kinu, bet ir vykdoma socialinė integracija, neleidžianti negalią turinčiam asmeniui jaustis atskirtam nuo visuomenės. Nuo 2014 m. į veikiančias programėles kiekvienais metais pridedama 80–100 naujų filmų, bendradarbiaujant su lokaliais ir didžiaisiais filmų platintojais, tokiais kaip „Disney“ arba „Warner Bros“. 2014–2018 m., padedami šių programėlių, žmonės kino teatruose apsilankė 400 000 kartų, dėl savo populiarumo jos yra prieinamos Austrijoje, Šveicarijoje, Prancūzijoje ir Belgijoje.

Ko galima tikėtis?

A.Dumbrauskaitės projektas siūlė sprendimo modelius filmų gamybai ir platinimui. Norėdami gauti valstybinį finansavimą, nacionalinio kino kūrėjai turėtų įsipareigoti paruošti subtitrus ir garsinio vaizdavimo failus. Filmų platintojai galėtų kreiptis į Lietuvos kino centrą papildomam finansavimui filmams neregiams ir kurtiesiems pritaikyti. Tačiau garsinio vaizdavimo programai įgyvendinti pirmiausia turėtų būti sukurta programėlė, kurią pasitelkę asmenys galėtų žiūrėti filmus tiek kino teatre, tiek namuose, naudodamiesi kitomis legaliomis platformomis. Tokios programėlės iniciatyvai pritaria ir LASS kultūros ir meno projektų vadovė L.Puodžiūnienė. Jos manymu, taip padidėtų filmų pasiekiamumas regos negalią turintiems žmonėms ir leistų jiems lankytis kino teatruose ne tik specialių seansų metu. Šiuo metu LKC filmams platinti galima gauti didesnį, papildomą, finansavimą, jeigu platintojas nori ruošti specialius subtitrus kurtiesiems. Šia galimybe yra pasinaudoję keli pilnametražių dokumentinių filmų kūrėjai. Kaip jau minėta ankstesniame skirsnyje, keli lietuvių kūrėjai ir organizacijos savo iniciatyva pritaikė filmus neįgaliesiems, tačiau jų per mažai, kad ši bendruomenė galėtų jaustis visaverte kino kultūrinio gyvenimo dalimi.