Godo Yorke balsas – spalvingai išskirtinis, kūryba – įdomiai kitokia, o mintys ir atsakymai į klausimus – atviri ir dažnai netikėti. Šis mūsų pokalbis tegul būna mažytis to įrodymas.

– Godo Yorke – ką sudėjai, paslėpei, užkodavai šiame slapyvardyje? Kodėl sceninis pavadinimas buvo rašomas mažosiomis raidėmis?

– Neseniai pradėjau galvoti, kad reikėtų pradėti pratintis prie Godo Yorke. Jaučiuosi paaugusi. Prieš tai norėjosi mažųjų raidžių, nes jaučiau, kad tai, ką čia darau, yra labiau reiškinys negu atlikėjos pseudonimas, tačiau po truputį tai transformuojasi į darinį, kurį galėtum vadinti ir atlikėja, nors iš tiesų darau kur kas daugiau. Godo Yorke, man atrodo, Vaiperis (Vitalijus Puzyriovas) kažkada juokais mane pavadino, nes klausau daug „Radiohead“: jų pagrindinis vokalistas ir dainų autorius yra Thomas Yorke’as. Dar man primena Björk – irgi mano labai mėgstamą atlikėją ir Niujorką – miestą, kuriame jaučiausi labiau gyva nei bet kur kitur. Godo iškart veda prie Samuelio Becketto pjesės „Belaukiant Godo“. Kai mokėmės apie egzistencialistus mokykloje, draugė mane vadindavo Godo. Pjesėje veikėjai vis laukia, kada ateis Godo. Man norisi mažiau lūkuriuoti gyvenime – daug laukiau ir taip. Tad galvojau, kodėl gi neatėjus pačiai ir nepasivadinus Godo, kurio taip laukiama. Yorke tam, kad būtų žinoma, su kokia Godo bus turima reikalų.

– Kur bus ir ką veiks Godo Yorke, tarkime, po penkerių metų?

– Toli nuo čia, įsitraukusi į naujus projektus, apie kuriuos tedrįso blausiai pasvajoti.

Goda Sasnauskaitė-Godo Yorke. / M. Kirklytės nuotr.

– Pernai pasirodė tavo puikus debiutinis albumas „In Silence, In Sirens“, vyko pristatymo koncertai, tavo muzika skambėjo vienose didžiausių ir pagrindinių Lietuvos scenų… Koks jausmas?

– Gerai, smagu, nors gal automatiškai taip sakau, nes, tiesą pasakius, dar viską sunku iki galo suvokti. Vasara buvo tokia turininga. Atrodo, kad dar tik pradedu suprasti, kas įvyko praeitais metais. Šis albumas ir visi koncertai po jo išleidimo man yra kaip laimėjimai to, ko taip sunkiai siekiau. Didžiuojuosi savimi ir savo komanda. Džiaugiuosi, kad auditorijai tampa vis aiškiau, kas ta Godo Yorke. Man norėtųsi koncertuoti dar daugiau, kad labiau prasiskirtų tie vandenys, bet šį laiką paskyriau naujam albumui kurti. Tačiau naujų koncertų troškimo kirminas mane graužia nuolatos.

– „In Silence, In Sirens“ – dvi priešybės, du ekstremumai, garsas ir tyla. Ar esi kraštutinumų žmogus?

– Paauglystėje šie kraštutinumai, kai būdavo sunku stebėti nuolatinius mano nuotaikų pasikeitimus tą pačią dieną, jautėsi labiau, bet ir dabar jaučiu didžiulę emocijų amplitudę. Nenoriu būti kraštutinumų žmogus. Stengiuosi ieškoti būdų išlikti sveiko kūno ir proto, svarbiausia – būti laimingai. Pernelyg nuožmūs nuotaikų skirtumai man trukdo susikaupti ir daryti tai, ką iš tikrųjų noriu daryti, nes būnu priversta laukti, kol audra vėl praeis. Tačiau kartais tenka. Manau, ne aš viena su tuo susiduriu šiame gyvenime.

– Dabar tavo gyvenimas irgi tarsi sudarytas iš panašiai skirtingų polių: kūrybos (tylios, ramios) ir koncertų (garsių). Kuris etapas malonesnis, įdomesnis, sunkesnis?

– Abu vienodai patinka, bet ne kai jie susipina vienas su kitu tuo pačiu metu. Tada negaliu iki galo susikaupti nei vienam, nei kitam. Gal studijoje sėdėti kiek maloniau, nes galiu ilgai kontempliuoti, laukti, kol išnirs naujų dainos sprendimų. Kartais magiškai gimsta tos naujos idėjos: per sapnus ar kažkur nugirstu dainą su kokiu nors ritmo motyvu ar instrumento tono spalva ir patiriu momentą eureka!, nes žinau, kad tai pritaikysiu savo kūriniui. Patinka man taip žvejoti. (Tačiau taip galima ir per daug užsisvajoti.) Visi sprendimai įgauna visiškai kitą dimensiją, kai kūrinius patikiu atlikti kartu su manimi kitiems muzikantams. Nesu tiek daug įgudusi vadovauti grupei, tačiau tai, ką jau patyriau, yra ganėtinai katarsiškas jausmas. Kai jau susigrojame, atrodo, kad sapnuoju, nes mano svajonė staiga susilieja su realybe. Dar kitas lygmuo, kai tas dainas perima auditorija: ima niūniuoti, dainuoti.

– Ateini iš gospelo, džiazo scenų, o tavo pačios kūryba priskiriama labai plačiam alternatyviosios muzikos žanrui. Kaip apibūdintum savo kūrybą? Kas tau joje svarbiausia?

– Na, man turbūt svarbiausia, kad tai būtų nuoširdu. Nieko nėra blogiau, negu dainuoti dainą, kuri tau nerūpi. Stengiuosi sukurti ką nors įdomaus, ką nors, kas pakeltų žmogų virš visų jo negandų ir erzulių. Kad galėtų nužvelgti pasaulį kitomis akimis, panerti ten, kur nedrįsta. Kad ji žmogų veiktų gydomai. Noriu, kad tai būtų kažkas jaudinančio. Visada laužau galvą, ką padaryti, kad neskambėtų nuobodžiai, bet jei visos dainos bus superekstravagantiškos, klausytojas pasprings. Kartais paprastumas irgi į naudą. Svarbu tik leisti dainos žinutei duoti kelią būti ištransliuotai.

– Tavo dainos „Try!!!!!!!“ pavadinime – septyni šauktukai. Septyni! Ką reiškia šis skaičius ir šiaip – kodėl jų tiek daug?

– Čia toks manifestas patikėti savo sėkme ir veikti, veikti, veikti! Tiesiog dainą pavadinti „Pabandyk“ neužteko. Norėjau, kad nuskambėtų toks kupinas veržlumo „pabandyyyyk!!!!“.

– Daugiausia dainų esi parašiusi anglų kalba. Ar tam yra kokia priežastis, ar jos tiesiog taip iš kažkur pas tave ateina?

– Pirmieji mano eilėraščiai ar dainos buvo lietuvių kalba. Paskui pasidarė įdomu dėlioti dainą angliškai, kaip kokį iššūkį sau išsikėlus. Kai augau, klausiau beveik vien angliškos muzikos. Net besimokant dainuoti beveik visos dainos buvo angliškos. Vis dėlto didžioji dalis eilių, kurios atėjo grynai iš mano paširdžių, dažniausiai būdavo lietuviškos. Jas įkvėpė lietuvių poetai, apie kuriuos tuo metu mokėmės mokykloje. Per daug apie tai, iš kur ir kokia kalba dainos atsiranda, negalvoju, tiesą sakant. Man visas dainas kažkas viduje pakužda. Negaliu pasirinkti, kokia kalba man ateis mintis.

– Kokios muzikos pati klausaisi?

– Klausau visko, kas patraukia ausį. Pastaruoju metu tai ganėtinai lengva, ambientas ir panaši muzika, nes norisi rudeninės ramybės ir susitelkimo. Mėgstu sudaryti grojaraščius savo klausytojams ir jais pasidalyti. Naujausias grojaraštis vadinasi „Viskas praeina, bet meilė išlieka“. Daug domėjausi, ką žmonės mato trumpam išėję iš šio pasaulio – patyrę klinikinę mirtį. Beveik visi pasakojo apie didžiulį neaprėpiamos meilės antplūdį. Kartais pati jaučiu tokių palaimingų momentų, ypač po šios vasaros, jaučiuosi tikrai palaiminta ir lydima kažkokios mylinčios ir gera linkinčios energijos. Šį grojaraštį sudariau norėdama perteikti šį jausmą, kaip po visko, kad ir kas mums nutiktų, galiausiai sugrįšime į meilę.

Goda Sasnauskaitė-Godo Yorke. / S. Stačiokaitės nuotr.

– Be solinės karjeros, esi grupės „Golden Parazyth“ ir Konstantino Lilo pritariančioji vokalistė – vėlgi skirtingi stiliai ir kitas vaidmuo. Ką tau duoda šios patirtys?

– Stebėdama kitų grupių koncertus visada atkreipdavau dėmesį į pritariančiuosius vokalistus ir dažnai pastebėdavau, ką galėčiau padaryti geriau. Man galimybė prisidėti prie šių projektų – dar viena žaidimų aikštelė. Stengiuosi daryti tai, ko pati siekiu savo grupėje, – paįvairinti mūsų muzikos sceną, pagerinti pasirodymų kokybę ir klausytojams suteikti išskirtinės patirties.

– Su kuo ir kur norėtum pamuzikuoti kartu? Koks būtų tavo svajonių duetas ir svajonių scena?

– O jetus. Būtų smagu pagroti legendinėje „Madison Square Garden“ scenoje. Arba „Red Rocks“ amfiteatre. Šiaip svajoju būti pirma lietuvių indie muzikos atlikėja, kuri grojo didžiuosiuose pasaulio festivaliuose, tokiuose kaip „Lollapalooza“, „Coachella“, „Glastonbury“, dalyvauti „SXSW Showcase“ ir pan. Su kuo padainuoti, turbūt daug variantų prigalvočiau, bet dabar į galvą šauna atlikėja St. Vincent. Norėčiau su ja pasidalyti scena. Dažnai ją sapnuoju, gal ne be reikalo? Arba Bat for Lashes ar tuo pačiu Thomu Yorke’u. Uch...

– Dainos „Wounded Angel“ cianotipijos technika kurtas vaizdo klipas pateko į Tarptautinį Rygos kino festivalį – didžiausi sveikinimai! Toks klipas – pirmas ir vienintelis Lietuvoje ir vos antras toks visame pasaulyje. Vaizdo klipe – per 6 tūkst. skirtingų kadrų! Ši technika be galo sudėtinga, reikalaujanti didžiulio kruopštumo, atidumo, kantrybės, laiko… Kaip kilo mintis būtent taip ir būtent šiai dainai kurti tokį klipą?

– Ačiū! Čia dėl visko kalti Vaida ir Danas. Jie mane įtikino to imtis. Vėliau prisijungė Kotryna Daraškevičiūtė. Per visą procesą Vaida ir jos šeima rūpinosi, kad būtume pavalgę ir laimingi, kad nieko netrūktų. Esu jiems labai dėkinga. Vaida išsiuntė užklausų į nemažai festivalių ir štai RIFF mus atrinko. Kai susipažinau su Danieliumi, man atrodo, pirmą kartą sutikau žmogų, kuris su tokiu užsidegimu kalbėtų apie fotografiją. Aš jaučiau, kad manyje rusena toks pats poreikis kūrybiškai išsilieti, tik ne iki galo tikėjau, kad galėčiau kažką tokio padaryti. Supratau, kad su Danieliumi nepražūsiu. Tiesa, dainą iš pradžių buvau numačiusi kitą. Kadangi buvau Panevėžyje, buvo žiema, pagalvojau, kad labiau tiktų „Wounded Angel“. Joje yra žodžiai „There must be something out there waiting on me“. Taip dažnai savo mieste jaučiausi. Kad manęs kažkas kažkur laukia. Panevėžiui jaučiu daug sentimentų, daug nuoskaudų, kurių nespėjau apdainuoti. Ši daina – tarsi taikos paktas su savo pačios istorija jame.

– Iš kur semiesi motyvacijos ir įkvėpimo? Kas labiausiai skatina judėti pirmyn?

– Dažnai pagalvoju apie viso savo gyvenimo retrospektyvą, atsitraukiu nuo visko, kas tuo metu slegia, ir pasižiūriu, kas man iš tikrųjų svarbu. Tada pamatau, kad turiu daugybę dalykų, kuriuos galėčiau branginti, daugybę minčių, kurios man svarbios ir kurių dar neapdainavau. Pasaulyje labai daug grožio ir kartu blogio. Dėl to tikiu, kad kurdama grožį, kūrinius, kuriuos įkraunu meile ir geriausiomis intencijomis, praskiedžiu viso pasaulio siaubus. Bent truputį.

– Ką tau reiškia debiutas? Tai svajonės išsipildymas, įrodymas, kad gali viską, darbas, laisvalaikio praleidimas ar dar kas nors?

– Man tai buvo gyvybiškai svarbu. Atrodo, visą gyvenimą trypčiojau aplink tai, kur dabar neriu vis giliau, bet tam reikėjo sukaupti tam tikrų patirčių ir laiko.

– Ar turi ambicijų debiutuoti kokioje nors kitoje srityje? Ką norėtum padaryti, sukurti, išmėginti pirmą kartą?

– Norėčiau daugiau fotografuoti ir daugiau dirbti kino srityje. Mėgstu filmuoti, montuoti. Norėčiau išleisti savo pirmąją knygą. Poezijos knygelę – taip pat. Nusifilmuoti filme, kur turėčiau svarų vaidmenį, nes kol kas vaidindavau tik mažesnėse scenose.

– Ko palinkėtum tam, kuris nedrįsta debiutuoti ir žengti pirmojo žingsnio?

– Sakyčiau: pagalvok, ar mirties akivaizdoje būtum patenkintas savo gyvenimo sprendimais. Jeigu ne ir esi gyvas – dar galima kažką padaryti. Jeigu nebesi su mumis, belieka tikėti reinkarnacija ir pabandyti kitame gyvenime. Aš tikiu reinkarnacija, tai per daug nesijaudinu, jeigu ko nors nespėsiu per šį gyvenimą. Dar galima pagalvoti, ką jūs patys po 20 metų dabartiniam sau patartumėte. Maniškė patirtis man dažnai sako, kad daryčiau, ką tik noriu, ir mažiau dėl to jaudinčiausi. Man patinka toks požiūris, tai dažniausiai jo paklausau.

Goda Sasnauskaitė-Godo Yorke. / M. Kirklytės nuotr.

– Debiutas – ir žaidimo (šaškių ar šachmatų) pradžia. Pradėjusi kurti ir dalytis savo muzika, kokio ėjimo tikėjaisi ar kokį geriausią, blogiausią, triuškinantį atsaką gavai iš kito žaidėjo: klausytojų, kitų muzikantų, tėvų, draugų, o gal savęs pačios?

– Visada būnant ant scenos nori nenori sukasi milijonas minčių (nebent esi ypatingos zen būsenos), kurios dažniausiai net ne tavo, bet jas esi internalizavęs. Ir tai gali būti tikrai ne patys maloniausi žodžiai. Tačiau suprasdama, kad žmonės man juos pasakė patys nesijausdami iki galo išsipildę ir norėdami man įkąsti, suvokiu, kad jie nėra apie mane. Jeigu mintyse peiksiu save per koncertą, nuo to niekam geriau nebus. Labai jaučiasi, kai atlikėjas viduje grumiasi su savimi koncertuodamas. Stengiuosi visada priartėti prie minties, kad kaip mane sukūrė, tokia ir esu tobula. Jeigu esu ant scenos, vadinasi, esu ten reikalinga. Stengiuosi dainuoti taip, tarsi Dievas manęs klauso, o tada tiems, kurie nori mane išgirsti. Laimingas, priimantis žmogus visad ras ko iš kito pasimokyti, pasisemti, pasigrožėti. Galima savo pavyzdžiu parodyti, kaip tai daryti. Jeigu niekas nepadeda, irgi nereikėtų per daug sukti galvos. Pasaulyje yra tiek žmonių, kad auditorijos tikrai nepritrūksi. Belieka tik atrasti, kur turėtum būti, kad jie surastų tave.