Pasak Paramos vaikams centro psichologės Jūratės Baltuškienės, kad tokios atostogos nevirstų košmaru, svarbiausia patenkinti vaiko poreikius ir neleisti jam nuobodžiauti. "Vaikui per atostogas reikia ir papramogauti, ir žinių pasisemti, ir gerai praleisti laiką su tėvais", – sako specialistė.

– Kuo ypatingos atostogos su vaikais?

– Atostogas su vaikais reikia daugiau planuoti ir labiau atsižvelgti į vaikų poreikius. Kai atostogas planuoja suaugusieji, jie žino savo poreikius: kokį poilsį rinksis, ką veiks. Kai keliaujama su vaikais, svarbiausi yra vaiko poreikiai, pagal kuriuos reikia pritaikyti atostogų pobūdį.

– Kokie yra tie vaiko poreikiai? Ko reikia dar nekalbančiam ir savo norų negalinčiam išsakyti kūdikiui?

– Kūdikiams maždaug iki pusantrų metukų svarbiausias saugumo poreikis. Jį užtikrina greitai atliepiantys tėvai. Jeigu kūdikis bus išalkęs – jį pamaitins, jei bus pavargęs – padės pailsėti. Kai tėvai galės patenkinti šiuos poreikius, visiškai nesvarbu, kokiu atstumu bus keliaujama, į kokią vietą vykstama ir kas veikiama, kūdikis jausis saugus.

Blogai, jeigu reikės ilgai važiuoti automobiliu, nebus galimybės sustoti, kūdikis ilgai verks, bus nepamaitintas ir nenuramintas. Arba jei kūdikis bus kokioje triukšmingoje vietoje, kur per naktį gros muzika ir jis negalės pailsėti, o suaugusieji jo nenuramins, tuomet kūdikis daugiau zirs, verks, netgi gali susirgti. Natūraliai tada ir tėvai patirs daugiau streso, bus pikti.

Kai keliaujama su vaikais, svarbiausi yra vaiko poreikiai, pagal kuriuos reikia pritaikyti atostogų pobūdį.

– O kaip keliauti su augesniais vaikais?

– Vyresniems vaikams, maždaug nuo pusantrų iki trejų metų, vienas iš pagrindinių poreikių yra savarankiškumas ir nepriklausomybės siekimas. Tokio amžiaus vaikai viską nori daryti patys, eiti ten, kur nori patys. Todėl tėvai turi suprasti, kad tokio amžiaus vaikai tikrai parodys daugiau pasipriešinimo veikloms, kurios jiems yra neįdomios ir nuobodžios. Pavyzdžiui, vaikas gali priešintis ilgoms kelionėms automobiliu: nenorės sėdėti, segtis diržo. Jei bus pasirinktos veiklos, kurios jam nebus įdomios, natūraliai pareikš savo nuomonę. Todėl tėvai turi pasiūlyti įdomių veiklų: šio amžiaus vaikams labiausiai patinka lipti, kopti, siekti, tyrinėti. Jeigu šie poreikiai nebus patenkinti, gali būti daug karo.

– Tačiau negi visos atostogų veiklos turi būti skirtos vaikui? Gal galima jas suplanuoti dviem dalimis: viena – vaikui, kita – tėvams?

– Atostogų skėlimas į dvi dalis yra gera mintis. Trimečiui tai gali patikti, juolab jei jis pats galės pasirinkti, ką veiks per savo atostogas. Tačiau tėvai turi suprasti, kad kaip ir namie, taip ir kelionėje, tokio amžiaus vaikui kils visokiausių įtampų. Juk namuose dvimetis atsisako valgyti, o trimečio neištempsi į lauką. Atostogų metu tokio pasipriešinimo bus dar daugiau. Ką gali padaryti tėvai? Leisti vaikui rinktis iš dviejų variantų. Pavyzdžiui, vaikas nenori segtis diržo ir važiuoti automobiliu, tai tėvams reikėtų sakyti: ar tu nori, kad aš tau prisegčiau, ar pabandysi pats prisisegti? Ar pirma prakiši šitą rankytę, ar nori kišti kitą? Ar pats nori paspausti, ar kad aš paspausčiau? Negalima versti vaiko kažką daryti, nes jis tikrai darys priešingai. Pasiūlius du variantus, nenukentės jo savarankiškumas, vaikas turės teisę pasisakyti.

– Tėvai nori nueiti į muziejų, kuris galbūt nebus įdomus vaikui. Ar vertėtų tokio plano iš viso atsakyti, ar bandyti susitarti?

– Jeigu tėvai sudomins muziejumi vaiką, tai jis tikrai įsitrauks. Bet jeigu muziejus nėra pritaikytas vaikams ir ten bus jam nesuprantamų dalykų, gali būti, kad kol tėvai mėgausis eksponatais, vaikas visą laiką nuobodžiaus. O nuobodžiaujantis vaikas elgiasi netinkamai.

Nuobodžiaujantis vaikas elgiasi netinkamai.

Tad, jeigu tėvai labai nori aplankyti kažkokią jiems svarbią vietą, kuri vaikui bus neįdomi, turi pagalvoti, kaip jį užimti: paimti kokią knygelę arba žaidimą. Kai vaikas turi ką veikti, tėvai gali skirti laiko sau. Tas pats galioja ir kelionėms automobiliu. Reikia atsiminti, kad darželinio amžiaus vaikai sunkiai ištveria ilgas keliones: ir pavargsta, ir nuobodžiauja. Tokiose kelionėse turi būti dažnai sustojama, kad pajudėtų ne tik kūnas, bet ir pasikeistų vaizdas. Ilgų atstumų tokio amžiaus vaikai nenuvažiuos. Nebent kūdikis, jeigu bus gerai pavalgęs ir įmigęs.

– Statistika rodo, kad tėvai dažniausiai keliauja su kūdikiais arba paaugliais. Kodėl?

– Kūdikis yra labai priklausomas nuo tėvų. Jam svarbiausia yra glėbys ir saugumas. Tad jeigu tėvai yra šalia ir pamaitina kūdikį, jam visiškai nesvarbu, ar jis yra Lietuvos kaime, ar Afrikoje, ar Australijoje. Jeigu tėvai sugeba pašalinti diskomfortą, alkį, nuovargį, jam visiškai to pakanka.

Su paaugliais yra lengviau, nes su jais jau galima tartis, kaip su suaugusiais, dėlioti maršrutą, atsižvelgti į jų poreikius. Gali jie ir pabumbėti kartais, jei pradeda nuobodžiauti, bet su jais jau vis tiek paprasčiau.

Su pradinukais irgi gali būti gera kelionė, jei bus išlaikomas jų susidomėjimas. Tokio amžiaus vaikai yra labai smalsūs, juos reikia sudominti, pasakoti įvairias istorijas, susijusias su lankomais objektais.

– Kiek tokio amžiaus vaikui reikia žinoti apie planuojamą kelionę?

– Pradinukui labai patiktų, jei tėvai pasakytų, kiek dienų jie atostogaus, kokiu būdu keliaus: automobiliu, traukiniu ar lėktuvu, ar kiti žmonės prisijungs, ar atostogaus tik šeima, kur bus nakvojama. Tokių žinių pradžiai tikrai užtenka. Kelionės metu jie jau patys pradės klausinėti, o tada bus galima tikslinti.

– Kokio amžiaus vaikus galima įtraukti į bendrą kelionių planavimą?

– Vaiko nuomonės galima atsiklausti, kai vaikas jau žino, ko nori. Turbūt penkiamečiai šešiamečiai jau gali pasakyti, kokių pramogų jie pageidautų. Vis dėlto tėvai turi planuoti kelionę. Vaikai pasitiki tėvais, nes žino, kad tėvai juos pažįsta ir supranta, ko jie nori. Vėliau galima paklausti, ką vaikai norėtų veikti, ar pasiūlyti pasirinkti vieną pramogą iš siūlomų, nes vaikai gali užsimanyti įvairiausių dalykų, o jei tėvai prieštaraus, jie nusivils, supyks, ir atostogos nebebus tokios malonios. Planuodami atostogas tėvai turi žinoti, kad vaikui reikia ir papramogauti, ir žinių pasisemti, ir gerai praleisti laiką su tėvais.

– Ar atostogų rutina turi atitikti įprastą dienos ritmą?

– Kuo mažesnis vaikas, tuo geriau, kad dienos rutina išliktų tokia pati: panašus laikas valgyti, miegoti ir pan. Kai vaikas yra vyresnis, ritmas gali būti lankstesnis, bet reikia nepamiršti, kad per du tris vasaros mėnesius vaikai pripras prie naujo ritmo ir jei nuo rudens jiems reikės taikytis prie darželio ar mokyklos rutinos, kuri labai skirsis nuo vasaros, bus labai sunku. Nieko, jeigu tai tęsis tik porą savaičių, kol vyks atostogų kelionė, bet ilgiau geriau stipriai neišsiderinti.

– Ar pasikeitęs ritmas gali sukelti vaikui daugiau irzlumo?

– Mažesniems vaikams gali. Jei vaikas yra įpratęs valgyti panašiu metu, ko gero, jis ir išalks tuo metu. Jei tėvai taip suplanavę kelionę, kad įprastu metu nebus galima pavalgyti, išalkęs vaikas natūraliai kels triukšmą. Nebūtinai sočius pietus, bet bent jau kažkokį užkanduką jam įprastu metu vaikas turėtų suvalgyti. Tas pats galioja ir kalbant apie miegą. Per kelias dienas vaikas prie naujos rutinos pripras, bet staigus pasikeitimas gali pridėti nereikalingo streso tiek vaikams, tiek tėvams.

– Kaip vaikus veikia spontaniškos kelionės arba netikėti planų pasikeitimai?

– Vaikams yra ramiau ir jie elgiasi klusniau, jei žino planą. Keletas staigių pasikeitimų nieko nepakeis, tačiau labai daug netikėtumų vaikams sukelia nesaugumo jausmą. Tai reiškia, kad niekada nežinai, kas vėl gali atsitikti. Vaikus labai gerai veikia, jei tėvai, atsikėlę ryte, papasakoja dienos planą. Nereikia daug smulkmenų, bet pagrindinį veiklų planą reiktų apibrėžti. Dvi tris dienas gal ir sunku suplanuoti, bet vienos dienos planas vaikams tikrai suteikia saugumo jausmą.

Jeigu planai koreguojami, jei kažkas nebedirba ar nepavyksta kažkur nuvykti, tada būtinai reikia su vaikais pasikalbėti. Natūralu, kad vaikas tokiu atveju bus piktas. Todėl pirmiausia reiktų pasakyti: "Kaip gaila, kaip netikėta, todėl suprantama, kad tau labai pikta. Pagalvokime, kur dar galėtume nuvažiuoti papramogauti." Jei taip atsitinka, kad nebėra kito varianto, tuomet reikės tiesiog atlaikyti pykstantį ir liūdintį vaiką. Reikia ne moralizuoti, kad vaikas supyko, o užjausti, priimti ir atlaikyti jo neigiamas emocijas.

– Gal tėvams būtų lengviau, jei kartu keliautų ir močiutė ar senelis?

– Tai turi nuspręsti kiekviena šeima. Vieniems gal tikrai lengviau keliauti kartu su močiute ar seneliu, kitiems – tik sunkiau. Vaikams reikia, kad kelionė būtų kuo ramesnė ir nuoseklesnė. Jeigu suaugusieji tarpusavyje susitars, susiderins, bus draugiška atmosfera, vaikams bus tik geriau. Bet jeigu tėvai su seneliais pyksis, nesutars, bus tik daugiau chaoso, visi bus įsitempę.

Kaip vaikus atitraukti nuo kompiuterio ekrano?

Norėdami išvengti konfliktų su vaikais, dienų dienas iš rankų nepaleidžiančių išmaniųjų telefonų, planšečių ar kompiuterių, nepykite ir nemoralizuokite, o suraskite jiems alternatyvų užsiėmimą. Tai turėtų būti veikla, kuria užsiimdamas vaikas patenkina tuos pačius poreikius, gaunamus iš kompiuterio.

Jeigu vaikas žaidžia kompiuterinius žaidimus, jis įveikia iššūkius ir patiria greitą sėkmę, todėl jaučiasi galintis ir sugebantis dalyvauti bendrame virtualiame žaidime su kitais žmonėmis. Tai suteikia jam pasitikėjimo, jis jaučiasi priimtas ir svarbus, nes prisideda prie bendro tikslo.

Jeigu vaikas internete seka įvairius muzikinius kanalus ar pats kuria filmukus, jis mokosi save išreikšti ir būti pastebėtas.

Kartais tai, ką vaikas veikia naudodamasis kompiuteriu, yra nuobodulį mažinanti veikla, nes tiesiog sunku sugalvoti, kuo užsiimti.

Tėvams atradus kitų veiklų, kuriomis užsiimdami vaikai jaustųsi svarbūs ir pamatyti, sulauktų pripažinimo savo pastangoms, jaustųsi vertingi, sugebantys, galintys patenkinti savo smalsumą, pajustų buvimo komandos nariu smagumą, kompiuteris taptų tikrai mažiau patrauklia vieta leisti laisvą laiką.

Svarbu nepamiršti, kad kartais kompiuteris yra vieta, į kurią pabėgama nuo kažkokių slegiančių sunkumų ar rūpesčių namuose, konfliktų su bendraamžiais. Tada bet koks atsitraukimas nuo kompiuterio, grįžimas į realybę sukelia daug nerimo, liūdesio ar pykčio. Tokiu atveju padėti gali tik tokių sunkumų sumažinimas arba pasitarimas su psichologu.

Daugiau patarimų šiuo ar kitais vaikų auginimo klausimais tėvai gali gauti nemokamu tel. 8 800 900 12 darbo dienomis nuo 17 val. iki 21 val. ir internetu www.tevulinija.lt.

Skrendate su vaikais? Verta žinoti!

Keliaujantiesiems su mažyliais rekomenduojama iš anksto internetu užsiregistruoti skrydžiui – taip sutaupysite laiko ir nereikės su vaikais ilgai laukti eilėje. Tėvams su vaikais Vilniaus ir Kauno oro uostuose yra įrengta atskira eilė aviacijos saugumo patikroje.

Paprastai skrydžių bendrovės draudžia lėktuvu keliauti su ką tik gimusiais kūdikiais – priklausomai nuo aviakompanijos, skristi gali 7–14 parų amžiaus naujagimiai. Mažyliui iki dvejų metų yra taikomos didelės nuolaidos bilietui, tačiau atskiros vietos lėktuve jam nebus skiriama – skrydžio metu jis turės būti laikomas ant kelių. Vaikams, sulaukusiems dvejų metų, skiriama atskira vieta ir mokama visa bilieto kaina. Jei dveji metai sukanka kelionės metu, skrydžių bendrovė perkant bilietą jį traktuos jau kaip dvejų metų vaiką.

Tėvams, keliaujantiems su vaikais, leidžiama imti skysčių vaikui (paruošto pieno mišinio, arbatos, sulčių, tyrelių ar pan.) tiek, kiek gali prireikti kelionėje. Skysčių ir maisto vaikams nereikia dėti į plastikinį maišelį, kaip kitų rankiniame bagaže vežamų skysčių, tačiau aviacijos saugumo patikroje juos reikia parodyti tikrinančiam oro uosto darbuotojui.

Keliaujantis mažylis privalo turėti galiojantį asmens dokumentą. Tai gali būti asmens tapatybės kortelė arba pasas – vaiko gimimo liudijimas nėra keliauti leidžiantis dokumentas. Vaikų asmens dokumentai galioja vos 2–5 metus, todėl planuojant kelionę vertėtų patikrinti, ar nepasibaigęs galiojimas.

Vykstant į kelionę su vaiku rekomenduojama pasirūpinti jo kelionės draudimu. Ligonių kasoje galima užsakyti Europos sveikatos draudimo kortelę, kuri pagaminama per porą darbų dienų ir yra nemokama.

Prieš skrydį nepatartina vaikams duoti saldaus ir riebaus maisto, nes skrydžio metu gali supykinti. Kylant ar leidžiantis vaikui galima duoti atsigerti arba sučiulpti mėtinį saldainį, o kūdikį pamaitinti krūtimi, duoti čiulptuką ar buteliuką su gėrimu.

Vyresniems vaikams prieš kelionę reikėtų papasakoti apie oro uosto procedūras ir skrydį. Aktyvūs vaikai gali lengvai pasimesti, todėl vertėtų pasirūpinti jų saugumu: ant drabužių ar kuprinės užrašyti tėvų telefono numerį, pamokyti vaiką pasiklydus likti vienoje vietoje, o ne blaškytis po oro uostą.

Skrendant su vaikais lėktuvo salone reikia turėti žymiai daugiau daiktų nei keliaujant vieniems. Nepamirškite į rankinį bagažą įsidėti sauskelnių, servetėlių, žaislų, knygelių, piešimo priemonių, gertuvių ir pan. Net ir mažų sąnaudų oro linijų bendrovės pasirūpina, kad lėktuve būtų kūdikių vystymo stalas. Na, o vyresnėliams teks pamiršti savo žaislinius šautuvus – juos draudžiama vežti rankiniame bagaže.

Kad vaikai nenuobodžiautų laukdami skrydžio, Vilniaus oro uostas turi savo kino teatrą, kuriame rodomi animaciniai filmai. Vilniaus oro uoste taip pat galima pasinaudoti nemokamais vaikiškais vėžimėliais, aviacijos saugumo patikros punktuose pasirūpinta specialiomis kėdutėmis ir gultais kūdikiams.

Parengta pagal Kauno ir Vilniaus oro uostų informaciją bei įvairių skrydžių bendrovių taisykles.