Pasaulinio garso lietuvio juvelyro Aleksandro Šepkaus papuošalais galėtų dabintis pati Šecherezada – tokie jie gražūs ir egzotiški. Jais puošiasi Vakarų kino aktoriai, muzikantai, finansininkai, politikai. Lietuvoje gyvenančios tautietės jiems turi ilgokai pataupyti.

Papuošalų turi per daug

Bažnytinio paveldo muziejuje Vilniuje į A.Šepkaus kūrinius per lupą galima pažvelgti iš arčiau ir net suskaičiuoti mažučius briliantus, kuriais inkrustuota apyrankė ar žiedas. Ši paroda – pirmoji asmeninė

JAV, netoli Niujorko, gyvenantis 58 metų auksakalys pirmajai savo kūrinių parodai iš kelių šimtų papuošalų atrinko 20, kurie jam labiausiai prie širdies. Tuos, kurie, juvelyro nuomone, geriausiai išreiškia tai, ką jis kuria dabar. Tai žiedai, pakabukai, auskarai, kaklo vėrinys ir apyrankė. Papuošalai sukurti iš 18 karatų aukso bei platinos, inkrustuoti skaidriais ir spalvotaisiais briliantais, turmalinais, safyrais, tsavoritu.

Brangiausias papuošalas – kaklo vėrinys, autoriaus vertinimu, parduotuvėje kainuotų apie 70 tūkst. JAV dolerių. Visa paroda įvertinta 600 tūkst. litų.

Į parodos atidarymą A.Šepkus atvyko su žmona, poeto Pauliaus Širvio dukra Dange Širvyte. Amerikoje A.Šepkus gyvena nuo 1988 m., Dangė atvyko po metų. Aleksandras prisimena, kad į Ameriką išvyko su 550 JAV dolerių kišenėje – tiek tada iškeisdavo.

Svečioje šalyje buvęs kaunietis padarė puikią karjerą, sukūrė įstabaus grožio kūrinių. 1992 m. Manhatane jis įkūrė savo kompaniją „Alex Šepkus“. Po metų kitų JAV vykusioje pasaulinėje juvelyrikos parodoje A.Šepkus buvo pripažintas perspektyviausiu jaunuoju Amerikos juvelyru.

„Šis vardas man suteikė labai daug nemokamos reklamos“, – neslėpė auksakalys, sukūręs savo prekės ženklą ALEX ŠEPKUS NEW YORK. Šiuo ženklu paženklinti papuošalai parduodami beveik 150 Amerikos ir kitų šalių meno galerijose.

Pats gražiųjų papuošalų kūrėjas – be auksinių auskarų, be apyrankių. Vienintelis daiktas, kurį sukūrė sau, – vestuvinis žiedas.

„Jį padariau dieną prieš vestuves“, – sakė Aleksandras.

Vis dėlto meistras pripažino, kad jo žmona Dangė papuošalų turi per daug.

Prieš daugelį metų, kai P.Širvys rašė eiles mylimai moteriai „Netinka tau auksas, netinka sidabras“, net mintis galvon nešovė, kad jo vienturtė Dangė puošis ne tik auksu, bet ir puikiais briliantais, safyrais, turmalinais.

„Nors Dangė turi ir kitų juvelyrų papuošalų, tačiau puošiasi tiktai mano. Jų turi tikrai labai daug“, – tęsė Aleksandras.

Deja, kokios JAV ir pasaulio žvaigždės yra įsigijusios jo sukurtų papuošalų, A.Šepkus neatskleidė – tepasakė, kad tarp jų yra kino aktorių, muzikantų, finansininkų, politikų.

Bizantija – didžioji egzotika

Auksinė apyrankė tarsi gyva, raitosi lyg pilvo šokių šokėja iš anų laikų Konstantinopolio. O kryželiai, nors ant jų ir išraižytos avytės, šiek tiek primena Bizantijos auksakalių kūrinius.

„Labai džiaugiuosi, kad jie taip atrodo. Bizantija man – didžiausia egzotika, kokią tik galiu įsivaizduoti. Mano tikslas – kad tie papuošalai ne konkrečiai rodytų tą tradiciją, bet bylotų mano įsivaizdavimą apie tuos laikus ir tą kultūrą. Jie žmogui turi sukelti tam tikrą nuotaiką, kaip išgirdus žodžius “Bizantijos lobiai„. Tai, ką darau, taip pat gali būti Bizantijos lobiai. Mano papuošalai nėra Bizantijos stiliaus kopija, bet jų nuotaika – taip“, – taip savo kūrinius vertino auksarankis auksakalys A.Šepkus.

Žmonės, ypač Amerikoje, mėgsta, kad jiems tiksliai būtų pasakyta, ką papuošalas vaizduoja ir kodėl jis taip padarytas.

Auksakalys, nemėgstantis žodžio „įkvėpimas“, pripažįsta, kad įkvėpimo semiasi iš Venecijos – tiksliau, iš savo įsivaizdavimo, kaip ji atrodė prieš kelis šimtus metų.

Emigruoti norėjo nuo 14 metų

– Kodėl emigravote į Jungtines Amerikos Valstijas? Dėl geresnio gyvenimo, uždarbio ar dėl palankesnių sąlygų atsiskleisti kaip kūrėjui?

– Visai pakenčiamai gyvenau ir Lietuvoje, turėdavau daug privačių klientų. Daug kas mano papuošalus mėgo ir pirkdavo, užsakydavo. Bet aš norėjau išvažiuoti iš tos sovietų šalies jau nuo to laiko, kai buvau paauglys – turbūt nuo 14 metų. Norėjau išbandyti, ko galima pasiekti. Išgirsti kokią žinią apie tai, kas pasaulyje vyksta, ir pagalvoji: „Aš galiu dar geriau padaryti.“ Ir bandžiau tai padaryti.

– Ar Amerikoje labai pasikeitė jūsų darbų stilius?

– Ten patyriau kultūrinį šoką, po kiek laiko pradėjau daryti visai ką kita. Apie porą metų dirbau kitiems – kūriau vienetinius nepaprastai sudėtingus papuošalus žinomai „Bvlgari“ bendrovei. Išmokau, kaip juos daryti. Manęs vos neištiko krizė, maniau, kad jau nieko nebesukursiu. Bet atvažiavo aplankyti draugas iš Lietuvos – sakė, kokias nesąmones čia šneki, po kelių mėnesių vėl pradėsi ką nors savo kurti.

Iš tikrųjų taip ir buvo. Vieną dieną į galvą toptelėjo mintis – ne tai, kad mintis, bet lyg jau visiškai suformuluota idėja, ką darysiu, kaip mano papuošalai atrodys, kodėl būtent tokius darysiu. Ir nuo to laiko ta idėja neišnyko. Jau daugiau kaip 20 metų ta pati energija, kuri tada į galvą plūstelėjo, man padeda tuos papuošalus kurti.

O tada kilo idėja, kaip padaryti visiškai naujus papuošalus. Tai, ką darydavau anksčiau, yra tarsi vienas „aš“, o tai, ką darau dabar, – kitas „aš“. Pasijutau, lyg būčiau iš naujo gimęs. Kažkas iš to seno liko, bet iš tikrųjų pasidariau lyg kitas žmogus. Matyt, radikalūs gyvenimo pokyčiai privertė daryti būtent tai, ką galiu.

Dovanoja per gimimo dieną

Kol kalbamės su auksakaliu, bendraamžė jo žmona D.Širvytė laikosi atokiau ir tyli. Dangė – ypač kukli moteris. Pasipuošusi išskirtinio grožio ir vertės papuošalais ji nedemonstruoja savo turtų.

Auskarus su turmalinais, kryželį, kaip ir kita, vyras jai padovanojo per gimimo dieną arba Kalėdas.

„Tai – nepaprasto retumo turmalinas, – vieno savo žiedo akutę nusakė moteris. – Turbūt kito tokio neįmanoma rasti. Kai jį pamačiau, pasakiau: “Šitas – mano. Ir gavau jį."

Moters ranką puošia efektingas žiedas – jo auksinė akutė plokščia lyg skraidanti lėkštė, o ant jos užsodintas briliantas. Tai buvo ketvirtas žiedas auksakalio A.Šepkaus biografijoje. Kartą Aleksandras pareiškė, kad to žiedo niekas nesupras, ir paprašė, kad žmona jį duotų išlydyti, o vietoj šio padarysiąs jai kitą. „Ne. Šitas – mano“, – pasipriešino kukli, tačiau labai atkakli moteris.

Laikas parodė, kad jos teisybė. „Šitas žiedas yra labiausiai mėgstamas lietuvių užsakovų, – sakė Aleksandras. – Nežinau kodėl.“

Kitas jos žiedas – taip pat su turmalino akute. Anot Dangės, jis nėra brangus, tačiau rasti tokios spalvos turmaliną nelengva. Moteriai patiko šiek tiek metalinė jo spalva.

„Vestuvinį žiedą taip pat padarė Aleksandras. Paklausiau, kaip eisime tuoktis, jei žiedų nėra? Kadangi mes grįžome į katalikybę, susituokėme Amerikoje bažnyčioje. Civilinę santuoką taip pat įteisinome Amerikoje, bet tai tik formalumas“, – neslėpė D.Širvytė.

Vyras dirba, žmona grybauja

Ar auksakalio žmona nebijo vaikščioti Niujorko gatvėmis pasipuošusi tokiais išskirtiniais ir brangiais papuošalais?

„Kad mes gyvename miške – 50 minučių kelio nuo Niujorko centro greituoju traukiniu arba automobiliu. Į miestą beveik nebevažiuojame. Aleksandras dirba namuose, niekas netrukdo. Aš grybauju, fotografuoju“, – pasakojo Dangė.

Moteriai įdomu gyventi Amerikoje. Bet pirmas įspūdis, kai atvažiavo į Niujorką, buvo nekoks. Jie gyveno prastame rajone, buvo labai blogas miesto meras.

Netrukus viskas pasikeitė. Šiandien jų nuosavo namo langai žvelgia į Hadsono upę ir slėnį. Į Niujorką pora važiuoja retai.

„Nei mes bohemoje dalyvaujame, nei vaikštome į parodų atidarymus. Nuo pat pradžių, kai mane pradėjo kviesti į įvairias šventes, parodų atidarymus, man nepatiko ta publika – visą laiką šneka apie nieką“, – dėstė Aleksandras.

Manhatane esanti A.Šepkaus dirbtuvė – ne trijų pailgų kavos stalelių dydžio, kokia buvo prieš daugiau kaip 20 metų, kai jis nusprendė, kad dirbs sau, o ne žinomoms juvelyrikos bendrovėms.

Per mėnesį ar du namuose auksakalys sukuria kūrinio originalą. Paskui rankoves pasiraitoja 15 juvelyrų, dirbančių Manhatane. Tarp jų – dizainą baigusi moteris iš Kijevo, ornamentų kalinėjimo specialistė, vaikinas japonas, buvęs sušių gamintojas garsiame japonų restorane. Dirba kelios kinės, kurios niekur nesimokė, bet puikiai to darbo išmoko per kelerius metus. Dirbtuvės vadovas – lietuvis Audrius Krulis, baigęs skulptūrą anuomečiame Vilniaus dailės institute. Dirba dar keli lietuviai.

„Jie daro tokį pat meną, kaip ir aš daryčiau. Skirtumas tas, kad jie jo nesukuria. Mano verslo partneris – amerikietis. Jis išvežioja darbus į parduotuves, organizuoja reklamą. Ką man reikėtų daryti verslo srityje, nuveikia jis. Man lieka tik papuošalų kūrimas. Žmonės, kurie pristato mano darbus parduoti į galerijas bei brangias juvelyrines parduotuves, taip pat amerikiečiai“, – pasakojo auksakalys.

Vis dėlto profesionalaus juvelyro amerikiečio nė vieno nepasisekė išlaikyti ilgiau kaip mėnesį. Jie nesupranta, ko iš jų norima. Per daug darbo, bus gerai, kaip yra, kam dar stengtis?

Kai kurių kaklo vėrinių padaryta 2–3, kai kurių – 50. Žiedų, kurie visiems labai patinka, gali būti 2 ar 3 tūkstančiai. Tai – maži žiedukai su spalvotais akmenėliais. Jie visi gali būti truputį skirtingi – skirtinga akmenų kombinacija, spalvos arba truputį kitoks paviršiaus apdirbimas.

Patinka keisti akmenys

– Aleksandrai, koks mėgstamiausias jūsų brangakmenis?

– Neturiu tokio. Man patinka dauguma akmenų, bet dažniausiai – truputį keisti ir nebūtinai labai komerciškai vertingi. Pavyzdžiui, turmalinas su kokiu nors inkliuzu, kuris, profesionalų nuomone, jį sugadina, o man jis dėl to tiktai gražesnis.

Ir kai padarau papuošalą su tokiu akmeniu, dažniausiai jį lengviau parduoti negu padarytą su idealiu. Įvairūs akmenys turi vos ne charakterį. Kaip, sakykim, deimantas gali būti nevisiškai baltas – toks pigesnis, bet jis man dažnai gražesnis už idealų deimantą. Arba safyras gali būti vienoj pusėj negeros spalvos, bet nuo to jis man gražesnis.

Spalvotieji deimantai labai gražūs. Kai juos pradėjau naudoti prieš 10 metų, jie buvo daug pigesni. Dabar jų kainos pakilo dvigubai, net trigubai, nes daug auksakalių pradėjo juos naudoti. O anksčiau jų niekas nenorėjo pirkti.

– Kur tų akmenų įsigyjate?

– Niujorke. Į jį suplaukia akmenys iš Vokietijos, Italijos, Brazilijos, Izraelio – iš visų šalių akmenų pirkliai suvažiuoja į Niujorką. Pakanka vienam paskambinti, kad man reikia akmenų, prisirinks pilna dirbtuvė. Pasaulyje žinoma ir didžiausia brangakmenių mugė Arizonos valstijoje, akmenis perku ir ten.

– Ar labai deritės pirkdamas brangakmenius?

– Nelabai. Jei pirkliai yra žinomi, parduoda daug kam, ir ką iš jų išsiderėsi? Jeigu perki labai retą akmenį, jis turi savo kainą, ir niekas jo pigiau neparduos. Kokios kainos? Nuo 50 iki 20–30 tūkst. dolerių. Aš neperku labai brangių akmenų, nes tokie kainuoja milijonus. Neturiu reikalų su tokia rinka, kurioje didžiuliai deimantai, safyrai arba rubinai.

– Ar labai dreba rankos, plūstelėja kraujas į galvą ir linksta kojos, pamačius gražų akmenį?

– Gražus akmuo manęs jau seniai nebeišmuša iš vėžių – per gyvenimą jų esu matęs šimtus tūkstančių. Kiek dėl to dar galima jaudintis?

– Ar tiesa, kad jūs pats sugalvojote čia eksponuojamos apyrankės konstrukciją?

– Taip. Jau seniai man šovė mintis padaryti konstrukciją, ant kurios būtų montuojamos detalės. Ant vienos konstrukcijos galima padaryti labai daug apyrankių, kaklo papuošalų variantų. Bet nelabai kas mane kopijuoja, nes prie tų papuošalų labai daug darbo. Pora žinomų italų juvelyrų sakė, kad po to, kai pradėjau savo papuošalus rodyti, gerokai pasikeitė visa Amerikos juvelyrika.

Vienas pagrindinių mano supratimų apie papuošalus yra šis: jie turi būti tokie, kad būtų malonu juos pačiupinėti, kad būtų gražu į juos pažiūrėti, kad žiedas gerai laikytųsi ant piršto, o auskaras – ant ausies.

– Ko reikia, kad auksakalys pasiektų tokį aukštą profesionalumo lygį kaip jūs?

– Patyrimo ir kruopščių pirštų.

– Jeigu būtumėte likęs čia ir neišvažiavęs į Ameriką, tokių papuošalų nebūtumėte sukūręs?

– Ne. Būčiau visai ką kita daręs. Amerikoje daugiau pasiekiau. Ir daugiau padariau. Iš pradžių bent kelerius metus dirbdavau po 60–80 valandų per savaitę.

Vyras ir tėvas – visiškai kitokie

A.Šepkaus žmonos Dangės pomėgis ir darbas – kalėdinių atvirukų kūrimas. Jiems moteris fotografuoja Ksenijos Jaroševaitės skulptūras, kurių namuose turi visą kolekciją. Kiekvienais metais ji padaro apie 700 atvirukų ir Kalėdų proga juos siunčia draugams, Aleksandro klientams. Žmonės pradėjo juos rinkti ir prašyti, kad autorė surengtų parodą.

Miško apsuptame name Dangė dažnai paima į rankas P.Širvio eilėraščių tomelį. Mėgstamiausias jos eilėraštis – „Ateisiu tylią naktį“.

Sakoma, kad moteris dažnai renkasi vyrą, panašų į savo tėvą. Ar jos tėvas P.Širvys ir vyras panašūs kaip asmenybės?

„Ne. Mano tėtis buvo visiškai kitoks. Jis buvo gamtos vaikas. Anksti neteko tėvų, daug vargo, su broliu augo vaikų namuose. O Aleksandru tėvai labai rūpinosi, kad jis išmoktų daug kalbų. Nuo mažens jis mokėjo vokiečių, lenkų, rusų kalbas. Jis augo visai kitaip – intelektualesnėje aplinkoje“, – palygino Dangė.

Savo elektroninio pašto adresą Aleksandras užrašė ant servetėlės. Bohemą mėgęs jo uošvis P.Širvys restoranuose ant servetėlių yra parašęs daugybę puikiausių eilėraščių.