Šiandien jiedu – ne tik scenos partneriai, kolegos, bet ir labai geri bičiuliai, kurie, tikina, vienas kitam drąsiai skambintų net vidurnaktį. Įdomu, ar scenoje iš akių puikiai vienas kitą suprantantys Irūna ir Marius taip pat gerai pažįsta vienas kitą ir gyvenime?

– Kada jūsų kolega (-ė) švenčia savo gimtadienį, kiek jam (jai) dabar metų ir koks jo (jos) Zodiako ženklas?

I. P.-Č.: O Dieve! Marius turbūt yra Liūtas ir švenčia gimtadienį… gal rugpjūčio 17-ą? Metų? Gal kokie 44-eri? Bet gal ir daugiau? Juk ir man jau nemažai. Gerai, sakykim, kad Mariui 46-eri. Pataikiau?

M. J.: Na, aš tuose horoskopuose visai nesigaudau – kažkoks būrimas iš kavos tirščių. Netikiu jais. Irūna švenčia gimtadienį vasarį, lyg 19-ą dieną? Koks jos Zodiako ženklas? Tikrai nežinau. Dabar jai turėtų būti (ilgoka pauzė)... 35-eri!

– Ar jūsų kolega (-ė) tiki horoskopais, laimingais skaičiais, talismanais ir pan.?

I. P.-Č: Marius? Dabar tikrai ne, bet kažkada jis turėjo tokią odinę apyrankę, kurios nenusiimdavo net eidamas į sceną. Laima (mūsų vadovė Laima Lapkauskaitė) vis pykdavo, kad ji netinka prie sceninių rūbų, bet Marius atšaudavo, kad ta apyrankė privalo būti ant jo rankos. Pastaruoju metu kažkaip jos nebematau.

M. J.: Irūna tikrai turi tam tikrų prietarų gyvenime. Žinau, kad tiki skaičiais. Pavyzdžiui, skaičiumi 22. Sako, kad jis nuolat ją lydi.

– Ką daro jūsų kolega (-ė) prieš lipant į sceną? Ar labai jaudinasi?

I. P.-Č.: Marius tai tikrai nesijaudina, bet žino, kad aš jaudinsiuosi, todėl visada paklausia, kaip jaučiuosi. Tuomet apkabina, stipriai suima už rankų. Visada pasirūpina manimi ir patikina, kad viskas bus gerai.

M. J.: Ji dažnai sudeda delnus vieną priešais kitą ir paskrebina nagais. Net nežinau, kaip tą veiksmą pavadinti. Bet tai ne malda. Ji suglaudžia pirštus ir pakrebždena nagais tarsi koks graužikas (kvatojasi). Tai nuotaikai ir veiksmui yra geras angliškas žodis excitement. Sakyčiau, toks pozityvus susijaudinimas prieš lipant į sceną. Ar bijo? Truputį. Tačiau šiek tiek bijoti artistas turi. Bet vos tik užlipa į sceną – viskas pasibaigia. Kaip ir man.

Nuoširdu: penkiolika metų kartu kūrybiniu keliu žengiantys Irūna ir Marius lepina klausytojus ypatingomis muzikinėmis dovanomis. / J. Stacevičiaus / LRT nuotr.

– Ar jūsų kolega (-ė) kelia didelius reikalavimus sau ir kitiems? Kaip poroje pasidalijate pareigomis?

I. P.-Č.: Anksčiau, kol skynėmės kelią į žiūrovų širdis, Marius tikrai buvo tas, kuris įdėdavo daugiausia pastangų. Jis parinkdavo dainas, rūpindavosi, kaip turėtų atrodyti mūsų pasirodymai dramaturgine prasme. Nes mums su Mariumi niekada neužteko tik dainuoti: norėjome, kad kiekviena daina būtų panaši į mini spektaklį. Per tiek metų mūsų duete viskas taip užsikūrę, kad vienas vieną žodį taria, kitas – kitą. Žodžiu, vyksta abipusė, lygiavertė, draugiška kūryba. Net negalėčiau pasakyti, kad Marius šiuo metu labiau už kažką atsakingas negu aš. Tas pats ir su Laima, kuri irgi yra mūsų komandos dalis. Iš esmės šiuo metu viską darome trise. Ar Marius reiklus? Reiklus, bet ir aš nenusileidžiu. Vienas iš kito tol reikalaujame, kol pasirodymas tampa maksimaliai geras. Tik dabar ta kritika ir pastabos išsakomos labai draugišku tonu.

M. J.: Irūna reiklesnė sau, nei man. Gal dėl to, kad aš ir pats sau pakankamai reiklus. Kai tik pradėjome savo koncertinę veiklą, aš buvau atsakingas už pasirodymus, L. Lapkauskaitė – už mano dainavimą, bet per penkiolika metų scenoje viskas susipynė. Dabar nėra jokių griežtų kompetencijų – viską darome bendrai.

– Dėl ko jūsų kolega (-ė) labiausiai nervinasi per repeticijas, koncertus?

I. P.-Č.: Dėl sceninių rūbų. Tarkim, Laima parenka sceninius rūbus, o Marius ima purkštauti, kad jie nepatogūs, su jais negali atsisėsti, atsiklaupti, pašokti. Jei būtų jo valia, turbūt eitų dainuoti su džinsais ir marškinėliais. Marius nori scenoje jaustis laisvai ir patogiai. Ar pasiduoda mūsų spaudimui? Žinoma. Kas jam belieka, kai dvi prieš vieną? (Juokiasi.)

M. J.: Iš klausimų matau, kad Irūnos nepažįstate… Jokių nervų ji nerodo: visada vyksta labai aiškus darbas. Tiek Irūna, tiek aš – mes abu esame darbininkai. Profesionalai. Todėl žinome, ko ir kaip norime. Telieka pasitarti ir siekti geriausio rezultato. Tiesa, pačioje pradžioje Irūna jautėsi lyg ir mokinės pozicijoje. Gal dėl amžiaus skirtumo, gyvenimiškos patirties? Bet dabar ji išaugo tuos marškinėlius, ir mes tapome lygiaverčiais scenos partneriais.

Mums su Mariumi niekada neužteko tik dainuoti: norėjome, kad kiekviena daina būtų panaši į mini spektaklį.

– Kokie jūsų kolegos (-ės) tikslai gyvenime? Kas svarbiausia šiuo metu?

I. P.- Č.: Sakyčiau, kad Mariui dabar svarbiausia – buvimas su savimi. Jis jau šeštus metus yra blaivybės kelyje. Per tą laiką tapo absoliučiai kitu žmogumi, atrado save iš naujo. Marius įsirengė įrašų studiją, pradėjo kurti muziką. Dabar, manau, jam svarbiausia yra autorinė kūryba, prie kurios praleidžia labai daug laiko ir, mano galva, jam puikiai sekasi. Jei darbų turėtų mažiau, turbūt norėtų dar daugiau laiko skirti saviraiškai. Galėtų net gyventi toje savo studijoje (juokiasi). Beje, vieną savo sukurtą dainą Marius yra dedikavęs ir man. Prie jos prisidėjau vokalu. Esame nufilmavę ir vaizdo klipą. Jutube galite pasižiūrėti. Daina vadinasi „Liepa“.

M. J.: Ne tik šiuo momentu, bet ir apskritai Irūnai svarbiausia yra jos šeima, vaikai, šiltnamis ir kad galėtų įkišti pirštus į žemę. Karjeros prasme? Kad ir kaip tai keistai nuskambės, bet Irūna nėra karjeristė. Visą koncertinę veiklą ji priima kaip darbą, kuris jai padeda prisidėti prie šeimos išlaikymo. Joje nėra egoizmo. Ji nesiveržia būti pirma. Jai tiesiog patinka dainuoti ir ji tai daro su dideliu užsidegimu ir nuoširdumu.

– Miestas, kuriame jūsų kolegai (-ei) labiausiai patinka koncertuoti?

I. P.-Č.: Manyčiau, kad Mariui patinka dainuoti visuose Lietuvos miestuose, nes kai vyksta mūsų dueto turai, žmonės ateina konkrečiai pas mus. Tie, kurie mėgsta mus, žino ir drauge dainuoja mūsų dainas. Visai nesvarbu, koks tai miestas – didelis ar mažas. Mus puikiai priima Klaipėda, Šiauliai. Spėju, kad gal tik gimtajame Kaune Marius turėtų jausti šiek tiek daugiau streso? Bent man visada didesnė įtampa kyla koncertuojant saviems.

M. J.: Sakyčiau, gal Kaunas? Nors nėra kažkokio konkretaus miesto.

– Kokį patį keisčiausią gandą vienas apie kitą esate girdėję?

I. P.-Č.: Tai nėra vien apie Marių, bet veikiau apie mus abu. Man keista, kad žmonės vis dar mus poruoja, nors jau tiek straipsnių žiniasklaidoje, tiek mūsų pasisakymų šia tema buvo... Abu turime gražias šeimas, mylime savo antras puses, auginame vaikus, bet žmonės kažkodėl mus vis dar poruoja. Manau, kad tie gandai sklandys iki tol, kol kartu dainuosime. Ar mūsų šeimos pažįsta viena kitą? Taip. Sveikiname vieni kitus per šventes, tačiau bendruose pobūviuose nedalyvaujame. Kai išvykstame koncertuoti prie jūros ir pasiimame drauge šeimas, vaikai tikrai randa bendrą kalbą. Bent jau mano Glorija visada klausinėja, ar Mariaus Viltė bus, nors yra už ją perpus jaunesnė.

M. J.: Turbūt tą vieną vienintelį – kad mes pora.

– Ar jūsų kolega (-ė) turi augintinį? Jei paprašyčiau įsivaizduoti, į kokį gyvūną jūs vienas kitam esate panašūs?

I. P.-Č.: Manau, kad Marius turi du šunis ir galbūt du katinus. Koks gyvūnas jam labiausiai tiktų pagal charakterį? Hmm… Kad ir kaip Marius mėgtų šunis, vis dėlto manyčiau, kad jis yra katinas. Nes mėgsta vienatvę, mėgsta vienas paslampinėti. Jam patiktų, kad jį kas paglostytų, priglaustų. Manau, jis laisvai galėtų kuriam laikui išvažiuoti ir pagyventi negyvenamoje saloje, pailsėti nuo visko. Aš? Tikrai ne.

M. J.: Kiek žinau, Irūnos namuose lyg ir jokio gyvūno nėra. Ar yra? Jei sugalvotų kažką įsigyti? Galėtų šunį. Aišku, jai patiktų koks mažesnis, bet, mano nuomone, labiau tiktų didesnės veislės šuo. Gal aviganis? Į ką Irūna man panaši pagal charakterį? (Ilgoka pauzė.) Man ji nesisieja su jokia gyvūnų kategorija. Na, nebent… bitė! Nes labai darbšti, daug visko daro ir neša į savo namus (juokiasi), o jei kas ant tos bitės užmintų, būtų pats kaltas: gelia skaudžiai. Irūna moka apsiginti.

– Jei jaustumėtės labai blogai ir norėtumėte pasikalbėti, ar išdrįstumėte naktį paskambinti?

I. P.: Be problemų. Aš Mariui dažnai skambinu, tik, aišku, ne vidurnaktį. O Marius? Jis man paprastai skambina šiaip sau, tiesiog norėdamas paklausti, kaip aš laikausi. Bet jei nutiktų kokia bėda ar nelaimė, tikrai, manau, jis man būtų pirmame trejetuke žmonių, kurių prašyčiau pagalbos.

M. J.: Žinoma. Tik tokio dramatiško atvejo dar nebuvo. Bet jei kada ištiktų toks reikalas – drąsiai skambinčiau.

– Geriausia dovana gimtadienio proga?

I. P.-Č.: Mariui tai – laikas, praleistas drauge. Jam visai patiktų, jei pasiūlyčiau nuvažiuoti kad ir į Ventės ragą pasivaikščioti kokią valandėlę. Paplepėtume arba patylėtume, nesvarbu.

M. J.: Asmeninė, personalizuota. Kažkas, kas būtų savo rankomis sukurta, pagaminta. Kad pajustų, jog apie ją buvo galvota. Tikrai ne kažkoks daiktas iš parduotuvės.

– Kiek gyvenime jūsų scenos partneriui (-ei) svarbūs pinigai?

I. P.-Č.: Svarbūs tik tiek, kiek susiję su jo šeimos gerovę. Pats Marius, manau, galėtų vaikščioti basas ir plikas, gyventi palapinėje ir dėl pinigų nesukti sau galvos. Jo asmeniniai poreikiai labai kuklūs. Prieš akis stovi vaizdas, kaip jis, gavęs honorarą po koncerto, tiesiog paprasčiausiai įsikiša tuos pinigus į kišenę, kai tuo tarpu mes su Laima juos pasidedame gerokai saugiau.

M. J.: Ji yra iš tų moterų, kurios visada pasitenkina tuo, ką turi.

– Kaip jūsų kolega (-ė) susidoroja su buitimi?

I. P.-Č.: Klausiate, ar Marius mokėtų varvantį vonios čiaupą pataisyti? Jei būtų šalia žmogus, kuris galėtų tai padaryti už jį, manau, Marius rinktųsi šį variantą. Nepasakyčiau, kad jį domina buitis. Labiau įsitrauktų į tokią veiklą, kuri jį iš tiesų intriguotų. Bet lemputę pakeisti tikrai mokėtų! Kiek žinau, įsirengti namus jam buvo katorga, todėl vietoje buities jis kur kas mieliau užsiimtų kūryba.

M. J.: Namai, jų tvarkymas – tai jos pasaulis, jos meditacija. Koncertai – jos darbas. Irūna puikiai moka atskirti tuos du pasaulius. Todėl jos niekada nepamatysite bohemos vakarėliuose, nes ji po koncerto skuba namo – pas savo vyrą, vaikus. Irūnos šeimą aš pažįstu, bet šeimomis nebendraujame. Juk mes ir taip vienas kitą vagiam iš savo šeimų.

Joje nėra egoizmo. Ji nesiveržia būti pirma. Jai tiesiog patinka dainuoti ir ji tai daro su dideliu užsidegimu ir nuoširdumu.

– Ar jūsų kolega (-ė) mėgsta sukiotis virtuvėje?

I. P.-Č.: Tikrai nesuklysiu pasakiusi, kad Marius yra labai geras virtuvės šefas. Sykį teko ragauti jo plovo, buvo skanus, bet… po savo kulinarinės kelionės šefas nesusitvarkė: ryžių matėsi visur... Kur gamino? Amerikoje. Ten turėjome keletą koncertų. Apgyvendino mus pas žmones, o Marius sugalvojo paruošti vakarienę. Plovas tikrai buvo skanus, bet netvarka po jo irgi buvo nemaža (juokiasi).

M. J.: Manau, kad taip. Esu ragavęs kažko jos gaminto. Buvo skanu. Bet po koncertų mes dažnausiai valgome kavinėse.

– Ar jūsų kolegai (-ei) patinka smaližiauti?

I. P.-Č.: Nemanau. Dažnai, jei einame po koncerto kur nors papietauti, Marius renkasi antienos krūtinėlės patiekalą. Sakyčiau, maistui jis yra gana išrankus ir netgi priekabus. Mariui sunku įtikti. Retai kada pasako, kad buvo labai skanu. Turbūt dėl to, kad pats puikiai gamina ir žino, kaip turi būti gerai.

M. J.: Nemanau, kad Irūna yra smaližė. Sakyčiau, labiau mėsėdė.

– Kuris apibūdinimas labiau tinka: optimistas (-ė) ar pesimistas (-ė)?

I. P.-Č.: Oi, Marius yra visiškas optimistas ir tuo optimizmu užkrečia visus aplink save.

M. J.: Irūna yra realistė su polinkiu į optimizmą. Tikrai.

Ar į dešimtuką?

Ir Marius, ir Irūna į klausimus atsakinėjo atskirai. Pažiūrėkime, kaip abu įvertino vienas kito atsakymus.

Irūna: Iš tiesų man nėra labai svarbu, ar Marius žino, koks mano Zodiako ženklas, ar ne, kaip ir tai, koks mano batų dydis. Svarbiausia, kad jis žino, ko man labiausiai reikia, kai man liūdna ar kai nėra nuotaikos. O šituos dalykus jis žino puikiai! Marius puikiai mane jaučia. Kita vertus, kai viską apie žmogų žinai, jau nebe taip ir įdomu... Manau, ateityje mūsų dar laukia daug pokalbių apie viską, nes mūsų pokalbių temos – neišsemiamos. Ir apie vienas kitą.

Marius: Ar esu toks, kokį mane nupiešė Irūna? Vienintelis pastebėjimas – netiksli gimtadienio data. Visa kita – į dešimtuką! Atrodo, neturėtum nustebti, bet kai perskaitai tuos dalykus apie save iš jos perspektyvos, kažkaip naujai ir pats į save pasižiūri. Pagavau save galvojant, koks esu laimingas, kad mane kažkas taip gerai pažįsta ir priima. Kuo ilgiau gyvenu, tuo labiau suprantu, kaip tai svarbu.