"Atsigauti jau nėra šansų. Dabar prisitaikau gyventi", – neslėpė baleto primarijus Nerijus Juška. Nors traumos gerokai aplaužė ryškią jo karjerą, jis sušoko visus klasikinius ir daugelį šiuolaikinių baletų. Baleto šokėjas kasdien turi naujos veiklos, o negandas priima stoiškai.

Laiko veltui nešvaisto

Dabar suplanuota kiekviena Nerijaus diena valandos tikslumu. Iš nuosavo namo Vilniaus priemiestyje jis išvažiuoja ankstų rytą, o grįžta vėlų vakarą. Tačiau niekas jo neišlydi ir niekas nepasitinka. Baletui atidavęs 20 metų, artėjant karjeros pabaigai, jis taip ir liko vienas. Tėvus Nerijus jau palaidojo, brolis sukūręs šeimą ir gyvena Telšiuose. Argi ne laikas vienatvei padėti tašką ir sukurti šeimą?

"To nepaskubinsi. Bus tas žmogus – tai bus. Jis turi kaip nors atsirasti, turiu jį sutikti. Ir jinai, ir aš – abu turime pamesti galvą vienas dėl kito", – mano 37 metų N.Juška.

Ar jis norėtų susilaukti vaikų? "O, kad Dievas duotų, – atsiduso Nerijus. – Dabar tai kompensuoja mano mokiniai. Kai matau tuos trejų metų kleckiukus – kaip jie stengiasi, kaip jie dirba, dėl jų esu kaip išprotėjęs."
Daug N.Juškos laiko suryja nuosava baleto ir šokių mokykla. Kaip pedagogas jis dirba Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto bei Kauno muzikiniame teatruose. Ledo šokiai – nauja Nerijaus veikla. Ledo čiuožėjus, startuosiančius LNK šou "Šokiai ant ledo", jis moko plastikos.

N.Juška dar šoka dviejuose Operos ir baleto teatro spektakliuose – "Raudonoji Žizel" bei "Ana Karenina" – ir Kauno muzikinio teatro spektakliuose "Dulkių spindesys" bei "Notrdamo legenda". Pastarieji du spektakliai į repertuarą įtraukiami dažniau.

Praėjusį rudenį jam skambino pasaulinio garso choreografas Borisas Eifmanas ir kvietė atvykti į Urugvajų, kur stato "Rusiškąjį Hamletą".

"Buvau užsivedęs važiuoti. Pradėjau repetuoti – matau, kad nepatempsiu. Kojos neatlaikys viso spektaklio, – žiauriai sudėtingas. Psichologiškai – taip pat. Labai gaila, bet yra kaip yra", – apmaudžiai sakė Nerijus.

Giminė pasmerkta vienatvei

Pastaruoju metu N.Juška pailsi, atsigauna ne vakarėliuose, o namie. Iš pradžių jam net mintis į galvą nešovė nusipirkti namą. Bet ieškant buto internete dažnai išmesdavo namo fotografiją. Kažkoks keistas: lyg namas, lyg angaras, vartai – sudegę. Namas vaiduoklis.

Kartą vienas pažįstamas jį pakvietė pavažiuoti už Vilniaus – esą nebrangiai parduoda kažkokį namą.

"Nuvažiuoju. Priešais mane – surūdiję, sudegę vartai. Supratau – tai tas pats namas, kurio nuotraukas man vis išmesdavo internete. Ir aš jį nupirkau. Sudegusį. Mane užkerėjo gera namo dvasia, gera aura. Bet kaip ten viskas atrodė po gaisro! Kieme nebuvo kur kojos pastatyt. Tačiau atsisėsdavau ant kelmuko – ir jausmas apimdavo kuo puikiausias. Atvažiuoju po repeticijos, atsisėdu ant to kelmuko ir užmiegu. Atsimerkiu – jau temsta", – prisiminė Nerijus.

Jis nesigaili įsikūręs name, nors šio rekonstrukcija atsiėjo net dvigubai. Tačiau iki pilnos laimės trūksta artimo žmogaus.

"Atsiras, turi atsirasti tas žmogus, kuris galbūt skirtas man, – viliasi baleto primarijus. – Nors per mamos mirties metines, susitikę su giminaičiais, įsišnekėjom, esą gal toks mūsų giminės prakeiksmas, kad tarp mūsų – labai daug vienišų, nesukūrusių šeimos arba išsiskyrusių žmonių. Ir vyrų, ir moterų. Kai būna giminės susitikimas, mes atvažiuojam po vieną."

Net ir robotai lūžta

Kaip Nerijui sekasi šokti po didelių abiejų kelių traumų?

"Silpnoji mano vieta yra keliai. Atsigauti jau nėra šansų. Dabar prisitaikau gyventi. Atsitiko taip – tai atsitiko, ką padarysi. Gyvenimas dėl to nesustojo, – sakė baleto primarijus. – Kai kuriuose spektakliuose, vežamas patirties ir emocijų, tuos šuolius dar padarau. Bet ištempti viso spektaklio su tais didžiaisiais šuoliais, kaip anksčiau, aišku, šiandien jau negaliu."

O kažkada kiekvieną dieną jam tekdavo labai didelis darbo krūvis: šuoliai į viršų, leidimasis žemyn. O tie nusileidimai – nuolatiniai kelių trankymai. N.Juškai teko patirti apie 10 kelių operacijų, o pirmąją – kai buvo 19-os. Kai laukdavo operacija, tėvams apie tai Nerijus nepranešdavo. Šie sužinodavo iš spaudos.

"Per mėnesį sušokti devynis dešimt klasikinių spektaklių – labai didelis darbo krūvis. O kur dar repeticijos? Kiekvieną dieną repetuoji du tris spektaklius. Atsimenu iš savo piko laikų: penktadienį balete "Karmen" šoku Toreadorą, šeštadienį "Rusiškasis Hamletas" – pats sudėtingiausias šiuolaikinis spektaklis, kokį teko šokti, o sekmadienio rytą – "Don Kichotas", pats sudėtingiausias klasikinis spektaklis.

Sušokęs "Rusiškąjį Hamletą", kokią savaitę turi ir fiziškai, ir psichiškai atsigauti, atsipeikėti po tokio sudėtingo vaidmens. O tu jau kitą rytą ateini į teatrą – jau kitą spektaklį tau šokti reikia, – kalbėjo N.Juška. – Robotai, ir tie lūžta, o mes – žmonės."

Apdovanojo eilės tvarka

N.Juška apgailestauja, kad per visą karjerą jam taip ir neteko pasidžiaugti šimtaprocentiniu savo pajėgumu scenoje.

"Tuose mano laimėjimuose – koks 70–80 proc. mano pajėgumo, – nuoskaudos neslėpė baleto primarijus. – Visą gyvenimą mane stabdė pagrindinė bėda – keliai. Ir aš visą gyvenimą šokau prisirijęs vaistų bei kęsdamas didžiulius skausmus. Negalėjau 100 proc. savęs atiduoti darbui, kad parodyčiau maksimalų rezultatą. Gydytojai, kai buvau 19 metų, pasakė: "Apie baletą pamiršk, – neįmanoma šokti su tokiom kojom."
Tačiau visi spektakliai ir konkursuose laimėtos prizinės vietos buvo po tos prognozės, nors konkursuose jis negalėjo pasirodyti visu pajėgumu: "Kai tu išeini į sceną sveikas ir šuoliuoji po ją, visai kiti rezultatai būna. Kai išeini traumuotas, vaistų nuo skausmo prisirijęs, reikia kitaip šokti. Žiauriai sunku buvo. Žiauriai. Bet aš džiaugiausi, kad esu scenoje."

Baleto primarijaus titulą N.Juška pelnė už kruviną darbą ir ryškų talentą. Jis šoko įvairų repertuarą – nuo princo klasikiniuose iki dramatiškų vaidmenų šiuolaikiniuose baletuose, kaip B.Eifmano "Rusiškasis Hamletas", "Raudonoji Žizel".

"Rusiškasis Hamletas" – iš viso mano spektaklis. Bet Auksiniu scenos kryžiumi jis nebuvo įvertintas. Apmaudu, kai duoda apdovanojimą už "Ugnies paukštę" – tokį lievą baletą, kad net choreografo neatsimenu. Geri liko nepastebėti, praplaukė... Apdovanojimą gavau eilės tvarka. Manau, ne aš vienas, o daugelis artistų norėtų gauti apdovanojimus už to vertus spektaklius, o ne pagal eilę", – liejo nuoskaudą Nerijus.

N.Jušką kvietė dirbti Maskvos Kremliaus balete, Vokietijoje, kitur, bet jis liko Vilniuje. Nerijus išsiaiškino, kad, pavyzdžiui, Didžiajame teatre solistas turi daugiausia vieną du spektaklius per mėnesį, o čia jis turėjo devynis. Jis matavo kitaip: čia jis yra devynis kartus per mėnesį scenoje, o ten būtų tik vieną.

"Man net ne atlyginimas rūpėjo, o būti scenoje ir šokti", – sakė Nerijus.

Jeigu gyvenimo kelią reikėtų rinktis iš naujo ir žinotų, kiek traumų jo laukia, Nerijus eitų tuo pačiu – darytų, ką darė.

"Gydytojai ir dabar mane palaidojo, bet aš vis tiek esu scenoje ir toliau šoku, – sakė užsispyręs baleto primarijus. – Kiti pasakys – išprotėjęs. Bet šokis – mano narkotikas, aš esu scenos narkomanas."

Patinka sodinti medžius

Ar ne iš tos nuoskaudos Nerijus laisvalaikį leisdavo įvairiuose vakarėliuose?

Anot pašnekovo, kaip pažiūrėsi, bet tas etapas praėjo. Dabar jis net laisvos minutės neturi. Daug dėmesio skiria savo mokyklai – pavasarį statys joje spektaklius. Bus lengviau išeiti iš teatro, kai turi savo pamainą, savo mokinius. Kai jo mokiniai išeina į sceną, mokytojas patiria tokį pat malonumą, lyg šoktų pats. Jis išgyvena, jei jiems kas nepasiseka, džiaugiasi, kai sekasi.

"Dabar – jokių vakarėlių. Net neatsimenu, kada klube ar vakarėlyje buvau pastarąjį kartą", – sakė pašnekovas.

O kažkada jis mėgo lankytis naktiniame klube "Absento fėjos". Toje pačioje kompanijoje buvo žinomų vakarėlių liūtų, o tarp jų – ir baleto primarijus.

"Absento fėjos" mums būdavo kaip namai. Ten ateidavo visa mūsų kompanija – beveik kaip šeima. Ir gerai būdavo, – prisiminė N.Juška. – Kai įsitrauki, tada viskas patinka. Bet žmonės darbuose užsikasė, ir viskas nutrūko. Vieną sykį nėjau, antrą – ir atpratau nuo šito. Kam kur nors varyti, jei man gera namie, o ypač – vasarą?"

Vasarą jis net nenori važiuoti atostogauti į užsienį. Kam? Juk gyvena gamtoje. Aplinką už namo prižiūri, medžius sodina. "Už tvoros – miesto žemė, bet ją tvarkau. Išvaliau šabakštynus, išpjoviau nudžiūvusius medžius ir užsodinau ištisą parką. Prikasiau, privežiau, pridėliojau akmenų, – liejosi Nerijus. – Medžius genėji, žemę kasi, augalus sodini – man tai kaifas."

Anot pašnekovo, kam lįsti į kokį nors klubą, jei gali būti gamtoje? Vasarą jis dažnai sulaukia svečių. "Šalia namų – laukas, miškas, ežeriukas, – detalizavo romantiškos prigimties Nerijus. – Naktį sėdi lauke, įsijungi muziką, o virš tavęs – žvaigždėtas dangus. Pasaka. Klube nesitūsinsi, kai nuostabūs vasaros vakarai."