Lietuvoje sveiko humoro ir ironijos nestokojantis muzikantas lankysis ne pirmą kartą. Gerbėjai iki šiol mena audringą 2004-ųjų koncertą Kongresų rūmuose. Šį kartą G.Bregovičius pasirinko erdvesnę Vilniaus salę. Su pučiamaisiais instrumentais grojančių muzikantų grupe, komiškai pavadinta "Vestuvių ir laidotuvių orkestru", jis pristatys rugpjūtį išleistą albumą "Alkohol".

– Papasakokite daugiau apie naujausią albumą "Alkohol". Kuo jis išskirtinisā

– Šis įrašas tarsi susideda iš dviejų dalių. Pirma dalis vadinasi "Rakija". Ją pavadinau stipraus nacionalinio gėrimo, kurį geriame šokdami, vardu. Šią dalį įrašiau Gučos miestelyje, kur gyvai sugrojome visiškai naują muziką. Į kitą dalį, pavadinimu "Šampanas", sudėjau lengvesnę muziką. Šios kompozicijos įrašytos su ansambliu Italijoje, Turino ir Milano miestuose.

– Per jūsų koncertus salė aidi nuo aplodismentų – gyvai bendraujate ir šokate su publika. Ar naujausio albumo pristatymo koncertuose žmonės gali tikėtis panašaus reginio?

– Garantuoju, jūsų laukia nepakartojamas renginys. Tai pati geriausia vieta iš arti susipažinti su turistams nerodoma Balkanų kultūra. Mažame kaimelyje susirenka daugiau nei pusantro šimto tūkstančių žmonių, tikrų serbų. Jie geria, valgo ant grotelių keptą mėsą, klausosi muzikos, o paskui geria dar tris dienas... Alkoholis yra Balkanų kultūros dalis, nereikia jo gėdytis.

– Vis dėlto "Alkohol" nėra tradicinis kūrinys – jis buvo įrašytas ne studijoje, o mažame Serbijos miestelyje, Gučoje, vykusioje bendruomenės šventėje, per kurią rengiami kasmečiai pučiamųjų orkestrų konkursai. Beje, kalbama, kad esate pirmasis žmogus, kuris Gučos miestelyje nusileido malūnsparniu. Ar tai tikra istorija, ar pramanas?

– Oi, aš ne toks žmogus ir man tokie prabangūs dalykai nerūpi. Gal žmonės kažką ne taip suprato ar per daug įsivaizduoja.

– Pakalbėkime apie jūsų muzikos stilių. Vaikystėje mokėtės groti klasikiniais instrumentais. Paauglystėje žavėjotės pankų kultūra. Galiausiai grįžote prie tradicinio skambesio ir liaudies motyvų. Jūsų muzikos ribos dar labiau išsiplėtė, kai pradėjote bendradarbiauti su kino režisieriais. Kuris muzikos stilius jums arčiausias?

– Iš tiesų aš serbų kompozitorius, ir esu laimingas, kad gimiau Balkanuose būtent dabar, o ne prieš šimtą metų. Žmonės smalsūs, jie atranda kur kas daugiau, nei aš savo muzika noriu pasakyti. Kas mane skiria nuo kitų? Esu kilęs iš mažos muzikos kultūros provincijos, palyginti su italais, anglosaksais ar rusais. Todėl turiu daug būdų atrasti kažką nepaprasta.

– Maišote įvairius muzikos stilius. Kartu jūsų kūryboje daug čigoniškos muzikos elementų, kurie nepraranda autentiškumo.

– Tai labai senas būdas kurti muziką. Versdami muzikos istorijos puslapius pastebėsite, kad daugelis kompozitorių pradeda nuo liaudies muzikos. Sunku išrasti naujas tradicijas. Nuo Igorio Stravinskio iki George'o Gershwino ar Paulo MaCartney – visur rasite tam tikras tradicijų gaires. Kur mano sėkmės paslaptis? Serbų tautos tradicijos mažai kam žinomos, o mano muzika eklektiška, kaip Frankenšteinas. Gimiau ortodoksų, katalikų, žydų ir musulmonų religijų sankirtoje – dėl šių kultūrų įtakos ir skleidžiasi muzika, kurią dovanoju žmonėms. Taip pat mane domina vestuvių apeigos ir jas atliekant skambanti muzika. Norėčiau išgryninti muzikos stilių ir suformuoti didžiulį muzikos stilių, bet, matyt, mano likimas kitoks.

Nepataisomas optimistas

Šeima. G.Bregovičius gimė 1950 m. kovo 22 d., Sarajeve, serbės ir kroato šeimoje. Dabar muzikas su žmona Dzenana augina tris dukras Uną, Emą bei Lulą ir gyvena Paryžiuje. Taip pat turi turi 38-erių dukrą Zeljką.

Mokslai. Konservatorijoje mokėsi groti violončele. Tačiau kai klasikinė muzika pabodo, būdamas šešiolikos, jis subūrė kolektyvą "The White Button" (angl. – baltas mygtukas) ir pasirinko gitarą. "Gitaristai turi didesnį pasisekimą tarp merginų", – šmaikštavo G.Bregovičius. Jo muzikinę veiklą papildė filosofijos ir sociologijos studijos universitete. Po penkiolikos metų sekinančių gastrolių ir koncertų kolektyvas iširo.

Karas. Jugoslavijos žlugimas turėjo daug įtakos kompozitoriaus kūrybai. Jis buvo priverstas bėgti iš šalies ir apsistoti Paryžiuje. Žlugo ir jo svajonės pasistatyti namelį Adrijos jūros pakrantėje ir ten kurti muziką.

Kinas. Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje kompozitorius ėmė bendradarbiauti su kino režisieriumi Emiru Kusturica. G.Bregovičiaus muzika skambėjo jo filmuose "Čigonų laikai" ir "Požemis". Menininkų tandemas buvo nepakartojamas, tačiau po trejų bendradarbiavimo metų subyrėjo. Viena garsiausių jo sukurtų melodijų – "Ederlezi" (iš juostos "Čigonų laikai") skamba filme "Boratas. Kaip šaunusis Kazachstano žurnalistas Amerikoj patirtį graibstė" bei kituose.

Apdovanojimai. 1994 m. G.Bregovičius gavo "Auksinę palmės šakelę" Kanuose už muziką filmui "Karalienė Margo". Po metų tą patį apdovanojimą jis gavo už muziką juostai "Požemis".

Koncertai. 1995 m. garsusis serbas surengė grandiozinius koncertus Švedijoje ir Graikijoje, kuriuose grojo liaudies muzikantų kolektyvas, simfoninis orkestras ir 50 žmonių choras. Šį koncertą, kurį stebėjo 7500 žiūrovų, kompozitorius surengė ir Briuselyje.

Posakis. "Jei tavęs tai nenužudo, paverčia stipresniu", – mėgsta sakyti garsiausias Balkanų kompozitorius.

Laikas: gruodžio 28 d. 20 val.

Kaina: 80–160 litų.