Simbolinė pradžia
Birštono muziejaus vadovas istorikas Simonas Matulevičius miestą vadina karališkuoju kurortu ir sako, kad tam yra pagrindo.
Dar Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) laikais čia mėgo lankytis jos valdovai. Vytautas Didysis ir vėlesni LDK valdovai čia turėjo savo dvarus, į kuriuos atvykdavo pailsėti, pamedžioti ir pasimėgautis tuo, kas anuomet buvo laikoma didikų laisvalaikiu.
Vis dėlto to meto Birštono dar negalime vadinti kurortu šiandiene prasme. Pats keliavimo reiškinys Europoje išpopuliarėja tik XIX a. – atsiradus patogesniam susisiekimui, plečiantis žinioms apie pasaulį ir mokslui sparčiai žengiant į priekį.
Birštonas sužiba XIX a. viduryje, lemiamą vaidmenį suvaidina palankiai susiklosčiusios aplinkybės.
Nors aiškaus pradžios taško nėra, išskiriamas vienas reikšmingas įvykis, aprašytas XIX a. poeto, publicisto, visuomenės veikėjo Vladislovo Sirokomlės knygoje. Kelionių aprašyme „Iškylos iš Vilniaus po Lietuvą“ jis mini istoriją apie gydytoją Benediktą Balinskį ir jo pacientę, kuriai nepadėjo nei Druskininkų, nei Stakliškių mineraliniai vandenys, todėl moteris buvo nusiųsta į Birštoną ir čia pasveiko. Tai nutiko 1846 m.
Pasak S. Matulevičiaus, būtent nuo šio įvykio Birštonas pradeda skaičiuoti savo, kaip kurorto, istoriją. Tiesa, tai nėra oficiali įkūrimo data – veikiau simbolinė pradžia, nuo kurios į Birštono mineralinius vandenis imama žvelgti rimtai.
„Čia susiduria įvykis, tinkami žmonės ir palankios aplinkybės – atsiranda kontekstas, kuriame ima vykti svarbūs dalykai“, – sako muziejaus direktorius. Anot jo, apie 1805-uosius rašytiniuose šaltiniuose minima, kad vietos gyventojai kartais naudojo mineralinį vandenį maistui gaminti. Vieni jį vertino, kiti, priešingai, laikė nemaloniu, tačiau apie jokias gydomąsias savybes anuomet dar nebuvo kalbama.
Net trys krikštatėviai
Būtent po šio vadinamojo stebuklingo išgijimo Birštonas atsiduria dėmesio centre. Aktyvūs šio krašto šviesuoliai: bajoras Adomas Bartaševičius, gydytojas B. Balinskis ir Birštono klebonas J. Soroka – imasi iniciatyvų, kad Birštonui būtų suteiktas kurorto statusas.
Kliaudamiesi nuojauta ir moters išgijimo istorija, jie neabejoja – Birštono šaltiniai turi gydomųjų savybių. Atsiranda būtinybė tai pagrįsti moksliškai ir panaudoti žmonių labui.
S. Matulevičiaus nuomone, šiuos žmones galima vadinti Birštono kurorto krikštatėviais. Pirmasis jų žingsnis – kreipimasis į tuometę valdžią, civilinį gubernatorių Vilniuje, su prašymu atsiųsti mokslinę komisiją, kuri ištirtų Birštono mineralinius vandenis. Kaip pabrėžia muziejaus vadovas, stebuklingą išgijimą pagrįsti mokslu buvo itin išmintingas sprendimas. Tuo metu Lietuvoje jau dirbo mokslininkai, išsilavinimą įgiję užsienio universitetuose, o panašūs tyrimai anksčiau buvo atlikti ir Druskininkuose.
Krikštatėvių pastangos duoda vaisių – į Birštoną atvyksta mokslinė komisija, vadovaujama Adolfo Abichto. 1851 m. Birštono mineraliniai vandenys ištiriami, o prieš tai atliekamas išsamus vietovės tyrimas: surašomi visi gydomieji šaltiniai, nustatoma jų tarpusavio padėtis, išmatuojamas našumas – kiek vonių per parą galima paruošti. (Tuo metu viena vonia reiškė vieną procedūrą.)
Profesoriaus A. Abichto sudarytoje ir išleistoje ataskaitoje „Apie Birštono mineralinius vandenis“ konstatuojamas faktas, kad po atliktų tyrimų nustatyta, jog Birštono mineraliniai vandenys turi gydomųjų savybių, o vietovė tinkama kurortui kurtis.
Vystosi palaipsniui
Nuo to momento, kai Birštonui suteikiamas oficialus kurorto statusas, jis ima sparčiai vystytis.
Rašytiniai šaltiniai liudija, kad XIX a. pradžioje čia gydytis užklysdavo vos vienas kitas žmogus, o jau nuo amžiaus vidurio prasideda akivaizdus augimas – į Birštoną atvyksta vis daugiau lankytojų, plečiasi teikiamų procedūrų spektras. Kartu vystosi ir infrastruktūra: atsiranda gydyklų, nakvynės vietų, erdvių laisvalaikiui ir pramogoms.
Pirmosios gydyklos gerokai skyrėsi nuo šiandienių. Dabar įprasta, kad atvykęs į kurortą viską randi po vienu stogu, o anuomet, dar nesant nei viešbučių, nei specializuotų gydyklų, mineralinio vandens vonios būdavo įrengiamos privačiuose namuose.
„Atvykusieji sveikatintis apsistodavo pas vietinius gyventojus, išsinuomodavo kambarį, kur ir būdavo mineralinio vandens vonia“, – pasakoja muziejaus direktorius ir pabrėžia, kad viskas vystėsi palaipsniui.
Iš pradžių mineralinis vanduo buvo naudojamas tik vonioms, o gerti pradėtas gerokai vėliau – praėjus keliems dešimtmečiams. Tam buvo būtini moksliniai tyrimai: reikėjo nustatyti, kaip jį skiesti, kokiais kiekiais vartoti ir kaip tai daryti prižiūrint medikams.
Paklaustas, kaip atrodė pirmosios Birštono gydyklos, direktorius pripažįsta, kad išlikusios žinios gana fragmentiškos. Vis dėlto aišku, kad pagrindinės ir svarbiausios procedūros buvo mineralinio vandens vonios. Žmogus tiesiog panirdavo į vonią ir tai būdavo pagrindinis gydymo būdas.
Vėliau atsirado ir pirmieji gydymo principai: atvykus į kurortą pirmiausia rekomenduojama pailsėti, o procedūras pradėti tik po vienos ar dviejų dienų.
Mūsų dienų žmogui, įpratusiam prie greito tempo, tai gali skambėti neįprastai. Tačiau ir šiandien daugelis gydytojų balneologų, tyrinėjančių mineralinio vandens ir gydomojo purvo poveikį, laikosi panašios nuostatos – gydymas turi būti lėtas ir nuoseklus.
Istoriniuose šaltiniuose randama ir daugiau patarimų: prieš procedūras būtina nusiprausti, mineralinio vandens vonias derinti su jo vartojimu, o geriausias poveikis pasiekiamas, kai organizmas yra pailsėjęs – ryte, po lengvų pusryčių.
„Aktyvesniems, jautresniems žmonėms, anuomet vadintiems neurotikais, rekomenduota gydytis antroje dienos pusėje“, – šypsosi pašnekovas.
Tarpukariu – aukso amžius
Didelis išbandymas Birštono laukia Pirmojo pasaulinio karo metais – tuomet privatus kurortas, kaip ir daugelis kitų, smarkiai nukentėjo. Vis dėlto tarpukariu Birštonui atsiveria naujų galimybių. Lenkijai užėmus Vilniaus kraštą, Lietuva netenka Druskininkų, o sostinei persikėlus į Kauną, imama ieškoti naujo, arčiau esančio kurorto. Taip dėmesys vėl nukrypo į Birštoną.
Įvertinti situacijos po karo išsiunčiama komisija, o 1924 m. kurorto atkūrimo ir plėtros imasi Raudonojo Kryžiaus organizacija.
Šį laikotarpį drąsiai galima vadinti mažuoju Birštono aukso amžiumi. Tuomet pradėjo kurtis iki šiol žinomos gydyklos, tarp jų – dabartinė „Tulpės“ sanatorija, ant kurios pastato iki šiol išlikęs Raudonojo Kryžiaus ženklas. Iškilo kurorto valdybos pastatas (šiandien jame veikia Birštono turizmo centras), naują veidą įgavo kurhauzas, kūrėsi privačios vilos.
Birštonas tampa Lietuvos elito traukos vieta – čia rinkosi menininkai, politikai, karininkai. Kurhauze koncertuodavo garsiausi to meto atlikėjai, tarp jų – Kipras Petrauskas. Čia lankėsi dailininkas Kazys Šimonis, kunigas ir rašytojas Juozas Tumas-Vaižgantas, rašytoja Ieva Simonaitytė, profesorius Pranas Mažylis, Nepriklausomybės Akto signatarai.
J. Tumas-Vaižgantas užima išskirtinę vietą Birštono istorijoje – jį drąsiai galima vadinti Birštono ambasadoriumi. Jis aktyviai ragino rinktis šį kurortą vietoj užsienio ar tuo metu Lenkijai priklausiusių Druskininkų. „Birštonuokimės!“ – kvietė jis to meto spaudoje, o jo žodžiai apie Vytauto mineralinį vandenį skambėjo tarsi šių dienų reklaminis šūkis.
S. Matulevičiaus teigimu, XIX a. Birštonui buvo ypatingas laikotarpis: vyko miesto perplanavimas, buvo statomos naujos vilos. Bajorų Bartoševičių iniciatyva iškilo kurhauzas, Bažnyčia savo žemes paskyrė kurorto plėtrai. Vietos bendruomenės ir investuotojų veiksmai liudijo stiprų tikėjimą Birštono potencialu ir išskirtiniais gamtos turtais.
J. Tumą-Vaižgantą galima drąsiai galima vadinti Birštono ambasadoriumi. „Birštonuokimės!“ – kvietė jis to meto spaudoje.
Birštono garsintojai
Mieste gausu kunigaikščio Vytauto Didžiojo vardą menančių vietų. Jos – ne tiek tiesioginės įtakos kurortui ženklas, kiek pagarbos valdovo apsilankymams Birštone išraiška. Čia stūkso Vytauto kalnas, šalia plyti jo vardu pavadintas parkas, o gatvė, kurioje įsikūręs Birštono muziejus, tarpukariu vadinta Vytauto gatve. Šiuo vardu pavadintas ir mineralinis vanduo „Vytautas“, o šiandien – ir modernus SPA kompleksas.
Padėkos žodį reikėtų skirti tiek prie kurorto ištakų stovėjusiems žmonėms, tiek ir vėliau kurortą kūrusiems.
Svarbų vaidmenį čia atliko ir vadinamieji tylieji darbininkai – gydytojai, nuo XIX a. tyrę ir aprašę Birštono mineralinius vandenis, tobulinę gydymo metodus ir mokslo žinias taikę žmonių sveikatai gerinti.
Galiausiai svarbu paminėti ir valdžios žmones, kurie įvairiais laikotarpiais dirbo ir rūpinosi kurorto ateitimi. Jų sprendimai ir pastangos lėmė, kad Birštonas ne tik išliko, bet ir sparčiai augo.
„Už kiekvieno Birštono augimo etapo – žmonės, kurių pastangos virto tuo, kuo šiandien galime didžiuotis. Nuoseklus darbas ir kryptingi sprendimai leido kurortui išlaikyti tapatybę ir tapti šiuolaikišku sveikatingumo centru“, – sako ilgametė Birštono savivaldybės merė Nijolė Dirginčienė.
Ir procedūros, ir pramogos
Kokį įdomiausią ar netikėčiausią faktą apie Birštoną muziejaus direktorius atskleidžia lankytojams?
Pasirodo, tarpukariu, dar iki J. Tumo-Vaižganto dėmesio Birštonui, mineralinio vandens šaltiniai čia vadinosi kitaip. Manoma, kad tai buvo tuomečio jų savininko šeimos narių vardai: Viktorija ir Lidija. Stiprėjant patriotiškumo bangai ir nemažą įtaką darant pačiam K. Tumui-Vaižgantui, jie buvo pervardyti Vytauto ir Birutės vardais.
Šaltinį, trykštantį Vytauto kalno papėdėje, pats rašytojas poetiškai pavadino Vytauto kalno ašarėlėmis – šis vardas greitai prigijo tarp vietos žmonių, o vėliau buvo įteisintas ir oficialiai. 1930 m., minint kunigaikščio Vytauto mirties 500-ąsias metines, su iškilmingomis apeigomis šaltinis galutinai pervardytas Vytauto vardu.
Ilgainiui Birštonas ėmė formuotis ne tik kaip gydymo, bet ir kaip poilsio bei kultūros vieta. „Tai neišvengiamai diktavo žmonių poreikiai. Juk ir šiandien į kurortą atvykstama ne vien sveikatintis, bet ir ieškoti pramogų“, – sako direktorius.
Taip pamažu atsirado įvairių pramogų: buvo įrengiamos žaidimų aikštelės, žaidžiamas tenisas, taip pat žaidžiama kėgliais, kortomis, šachmatais.
Ilgą laiką kurortas buvo sezoninis – gyvas tik vasarą. Žiemą pastatai nebuvo šildomi, susisiekimas – sudėtingas, neplaukė laivai, todėl atvykti buvo sunku. Tačiau vasarą Birštonas atgydavo: iš Kauno atvykdavo įvairių paslaugų teikėjų, veikdavo laikini kioskeliai, buvo prekiaujama gaiviaisiais gėrimais.
Vakarais skambėdavo muzika – grodavo orkestras, kurhauze vykdavo koncertai, šokiai, stovėjo pianinas. Poilsiautojai plaukiodavo valtimis, mėgaudavosi gamta ir bendravimu. Taip šalia gydomųjų procedūrų natūraliai įsitvirtino ir įvairios pramogos, formavusios kurorto gyvenimo ritmą.
Ne tik elitui
Ar kurortas buvo prieinamas ir paprastiems žmonėms? Juk šiandien Birštono teikiamomis procedūromis gali mėgautis kiekvienas.
Muziejaus direktorius į šį klausimą atsako nedvejodamas: taip. Tarpukariu Birštono gydomieji vandenys nebuvo skirti vien elitui.
Jau XIX a. pabaigos skelbimuose galima rasti užuominų, kad nepasiturintys žmonės, taip pat viengungiai gali rasti pigesnį būstą pas vietinius gyventojus. Vadinasi, kurortas buvo atviras visiems, nors mažesnes pajamas turintiems lankytojams galbūt tekdavo tenkintis kuklesnėmis sąlygomis.
Kaip rodo to meto dokumentai, kurorto paklausa buvo didelė – norintys gydytis Birštone turėdavo iš anksto rezervuoti vietą, nes laisvų lovų paprasčiausiai nelikdavo.
Su gimimo diena!
Šiandien visi, kurie bent kartą yra mėgavęsi Birštono mineralinių versmių malonumais, turėtų sudainuoti kurortui „Ilgiausių metų“.
„Gimtadienis – puiki proga atsigręžti atgal ir pažvelgti į Birštoną iš istorinės perspektyvos“, – primena Birštono muziejaus direktorius ir reziumuoja, kad kurorto sėkmę nulėmė du dalykai: gamtos turtai ir kurortą kūrę, garsinę aktyvūs ir talentingi žmonės.
Na, o Birštono svečiai, paklausti, kodėl čia atvyksta, pamini gražią aplinką, gamtą ir, žinoma, sveikatai naudingas procedūras. Daug keliaujantys tautiečiai pripažįsta, kad tokio švaraus oro ir gėlo vandens, kaip Lietuvoje, mažai kur rasi. „Yra šalių, kuriose vanduo filtruojamas net iš jūros, kad būtų tinkamas gerti, o mes turime požeminių turtų, kurių kartais iki galo net neįvertiname“, – pažymi S. Matulevičius.
Anot jo, vykstant į Birštoną, svarbu nepamiršti ir ano meto gydytojų patarimų: kurorto gamta ir šaltinių vandeniu reikėtų mėgautis lėtai, neskubant, nes dabar, net ir atvykę ilsėtis, mes viską norime gauti greitai, čia ir dabar.
„Birštonas per 180 metų išaugo į modernų ir gyvą kurortą, tačiau svarbiausia – išsaugojo tai, kas jį daro išskirtinį: gamtą, mineralinį vandenį ir ramybę, kurios šiandien ieško kiekvienas žmogus“, – sako Birštono savivaldybės merė N. Dirginčienė.
Apie šiandienį Birštoną – faktų ir skaičių kalba
• 1992 m. įkurtas Nemuno kilpų regioninis parkas – vienas didžiausių šalies regioninių parkų, užimantis per 25 tūkst. ha teritoriją. 82 proc. Birštono savivaldybės teritorijos yra Nemuno kilpų regioninio parko teritorijoje.
• Birštone veikia trys pagrindinės, ilgametes tradicijas turinčios sanatorijos („Tulpė“, „Versmė“, „Eglė“), kurios siūlo gydomąjį ir sanatorinį poilsį. Be jų, kurorte veikia aukščiausios klasės SPA ir sveikatingumo centrai, tokie kaip „Vytautas Mineral SPA“ ir „Royal SPA Birštonas“, siūlantys panašias mineralinio vandens ir purvo procedūras.
• Birštone pastatytas vienintelis Lietuvoje mineralinio vandens garinimo bokštas. Pačiame bokšte ir 50–80 m spinduliu aplink jį galima kvėpuoti sveikatai naudingų mineralų prisodrintu, jūrinio efekto oru – mineralinio vandens lašų prisodrintas oras turi tokį patį poveikį kaip ir kvėpavimas jūros oru.
• Birštono apžvalgos bokštas yra aukščiausias apžvalgos bokštas Lietuvoje. Bokšto apžvalgos aikštelė – 45 m aukštyje, viso bokšto aukštis – 55 m. Įveikusiems 300 bokšto laiptelių lankytojams atsiveria ypatingas gamtos reiškinys – didžiausios Lietuvos upės – Nemuno – kilpos.
• 2024 m. Birštone pirmą kartą apsilankė daugiau kaip 200 tūkst. turistų. Jų vis daugėja. Birštono turizmo informacijos centro duomenimis, 2025 m. turistų padaugėjo daugiau nei 3 proc., ypač augo svečių, atvykstančių iš užsienio, skaičius.
• Kurorto apgyvendinimo įstaigose vienu metu gali apsistoti beveik tiek pat svečių, kiek kurorte gyvena žmonių, – apie 3 500.
• Birštone vyksta seniausias Lietuvoje tarptautinis džiazo festivalis. „Birštonas Jazz“ rengiamas kas dvejus metus. Programos daugumą sudaro lietuviškas džiazas.
• Birštone yra ilgiausia Lietuvoje vasaros rogučių trasa „Pramogų kalnas“. Jos ilgis – 600 m. Didžiausias iššūkis pramogautojams – įveikti posūkių žiedą, esantį 10 m aukštyje.
Naujausi komentarai