Po kelias valandas trukusio koncerto – nė vieno sauso klausytojo. Muzikantų taip pat. Toks buvo savaitgalį "Tamstaclub" surengtas roko grupės "Bix" koncertas. Šis koncertas neišskirtinis. "Bix" gerbėjų niekada nestinga.

Galbūt legendinei grupei jokios ekonominės krizės nė motais? Apie tai "Vilniaus diena" kalbėjosi su "Bix" lyderiu Sauliumi Urbonavičiumi-Samu.

– Koncerte buvo pilna žmonių, visi šoko kaip pašėlę. Gal jau pristatėte ir naujų dainų?

– Dar ne. Dainos tos pačios, bet publika, kaip matote, jas mėgsta. Prisipažinsiu, jog labai džiugina, kad net ir nesikeičiant repertuarui, kas kartą koncerte pamatau vis naujų jaunų žmonių, tai yra varomoji jėga, kuri neleidžia sustoti. Žinoma, seni gerbėjai taip pat niekada nepalieka. Ar matėte šiandienos koncerte jaunuolius su juodais marškinėliais ir užrašu "Bix"? Jie jau kokius aštuonerius metus važinėja į beveik kiekvieną mūsų koncertą.

O naujoms dainoms reikia daug ir kruopštaus darbo. Nesinori į viešumą išleisti bet ko. Tačiau tenka pripažinti, kad jau pasistūmėjome šia linkme. Seniai jau buvau prižadėjęs gerbėjams, kad naujų "gabalų" bus.

– Esate, galima sakyti, roko muzikos legenda Lietuvoje, ar ir jums kaip kitiems muzikantams jaučiasi ekonominė krizė?

– Gyvą muziką grojančioms grupėms krizė neturėtų jaustis. Priešingai, žmonės labai greitai iškristalizuoja, kas yra tikra, kur verta eiti, o kur ne. Mes kaip dainavome, taip ir dainuojame. Turime savo publiką – tai yra bene didžiausias užmokestis muzikantui, o, atrodo, ir naujų žmonių gerbėjų gretose vis atsiranda. Todėl apie kokį nors nuosmukį būtų sunku kalbėti. Tik bėda ta, kad Lietuvoje yra labai mažai vietų, kuriose būtų galima groti gerą muziką. Džiugu, kad bent jau šitas klubas yra Vilniuje.

– Minėjote, kad Lietuvoje prastos sąlygos gyvos muzikos grupėms. Kokia to priežastis? Galbūt mėginsite laimę užsienyje?

– Apie keliones į užsienį tikrai negalvojame, nes yra begalė papildomos veiklos ir čia, be to, ir ypatingų pasiūlymų nėra. O prastos sąlygos gyvos muzikos atlikėjams yra todėl, kad pas mus neišsivysčiusi muzikinė vadyba. Jeigu nuvažiuotume į Lenkiją ir pažiūrėtume, kaip ten muzikos vadybininkai dirba, kiek užsienio šalių grupių ten koncertuoja, tikrai nustebtume. O pas mus, deja, į gyvos muzikos grupių populiarinimą niekas nekreipia dėmesio. Todėl nėra nei vietų, kuriose būtų galima rengti normalius koncertus, nei galimybių važiuoti į užsienį.

Lietuva yra tarytum uždara pelkė, į kurią nei pateksi, nei iš jos išvyksi. Jokio kontakto su Vakarais nėra.

Kai pradėjome savo muzikinę karjerą, koncertų užsienyje turėjome daug, deja, dabar galima tik nostalgiškai prisiminti tuos laikus.

– Ar šiuo metu turite užsakomųjų, uždarų koncertų?

– Mažai, ir turiu pripažinti, tai visai gerai. Juk daug smagiau groti tikriems gerbėjams, nei į specialiai suburtą vakarą sukviestiems svečiams, kuriems, galbūt mūsų muzika net neįdomi. Tada malonumo nejaučiame nei mes, nei jie.

– Kokie artimiausi ateities planai?

– Pastatyti namą, užauginti medį, nupjauti žolę (juokiasi). Kaip jau minėjau ir žadėjau gerbėjams, susitelksime ties naujų dainų kūrimu. Manau, jau pribrendo laikas.