Atlikėjo talentą įvertino ir „The Rolling Stones“, su kuriais jis įrašė tris kūrinius, tarp jų ir daugeliui žinomą „Miss You“. Po to sekė įrašai ir koncertiniai turai su legendomis Louisianu Redu, Williu Dixonu, Prince'u, Stanu Getzu, Bobu Dylanu ir kitais.

Sugar Blue į Lietuvą atvyksta su penkiais ne ką mažiau eklektiškais muzikantais – tai jo naujausias projektas „Colors“ atskleidžiantis bliuzo kelionę nuo Misisipės, Niujorko ir Čikagos iki pat jo šaknų Afrikoje. Scenoje išvysime talentingą multiinstrumentalistą iš Burkina Faso Ousmane's Koulibaly's, meistriškai jungiantį bliuzo estetiką ir džiazo kalbą su Afrikos garsais ir tradicijomis.

„Colors“ projektas:

Sugar Blue, tikrasis vardas Jamesas Whitingas, gimė (1949 m.) ir užaugo Niujorko Harlemo rajone. Šis bliuzo atlikėjas duodamas interviu atskleidė Niujorko geto gyvenimo ypatumus, savo sėkmės istorijos detales ir pažintis su to meto ir visų laikų muzikos žvaigždėmis.

– Kokia patirtis užaugti Harleme 60-aisiais? Sakoma, kad tais laikais rajone buvo daug smurto?

– Vaikystė gete – tai kasdienis susidūrimas su gatvės grupuočių smurtu. Jaunos merginos, įviliotos į narkotikų liūną ir priverstos užsiimti prostitucija, policija, galinti tave nušauti už mažai arba už nieką, kelias į mokyklą, nusėtas heroino perdozavusių nelaimėlių kūnais. Nieko neįprasto spalvotiems žmonėms, gyvenantiems raudonai apjuostuose, mums skirtuose rajonuose.

Man pasisekė tai išgyventi, daugeliui mano šeimos ir draugų taip nepasisekė.

– Kada ir kaip pradėjote groti muziką viešai?

Jei atmintis neapgauna, mano pirmieji muzikiniai proveržiai įvyko išėjus groti į gatvę prieš gaunant šaukimą į kariuomenę septintojo dešimtmečio pradžioje. Tuomet Centriniame parke improvizuodavome folkloro melodijas. Tai vyko hipių laikais, blėstančių Vietnamo karo protestų metu.

Sugar Blue, Ericas Claptonas ir Buddy'is Guy'us. / Organizatorių nuotr. 

– Grojote gatvėje folkloro judėjimo klestėjimo laikais. Kiek tai truko ir ko išmokote kaip žmogus ir kaip muzikantas? Bobas Dylanas ir Lesteris Youngas buvo jūsų įkvėpėjai...

– Folko aukso amžius jau buvo praėjęs, virtęs vaiduokliu pačiu sau, kai aš pradėjau groti gatvėje septyniasdešimtaisiais. Dar buvo keletas senų vietų, pavyzdžiui, „Gerdes Folk City“, „The Kettle of Fish“, „Fat Black Pussycat“ ir keletas kitų. Daugiausiai mokiausi iš kūrėjų, tokių kaip Sonny's Terry's ir Brownie's McGhee's, Muddy's Waters, Willie's Dixonas, Bigas Walteris Hortonas, Taj Mahal ir B. B. Kingas, kurie lankė klubus ir svarbias miesto muzikos sales.

Mano pagrindinis žinių šaltinis buvo muzikos skyrius bibliotekoje ir West Village įrašų parduotuvė. Ir dar: negaliu pamiršti „Bobby's“ įrašų parduotuvės Lenox aveniu ir 125-ojoje gatvėje!

Mane su Lesteriu Youngu supažindino mama, kuri buvo didelė Billie Holliday gerbėja ir draugė. L. Youngas buvo mėgstamiausias Billie saksofonininkas ir su ja įrašė daug gražių dainų ir davė jai meilų Lady Day vardą. L. Youngo „PC Blues“ buvo pirmas kartas, kai iš tikrųjų supratau, kas yra bliuzas, ačiū mamai!

Mano meilę muzikai man padovanojo mama dar ankstyvoje vaikystėje, sutikau daug jos jaunystės kolegų ir jie man padarė didžiulę įtaką.

O su B. Dylano muzika mane supažindino miela mergina, kurią pažinojau. Tokios dainos kaip „Blowing in the wind“, „Lonesome death of Hattie Carrol“, „Masters of war“ ir „The Times they are-changin“ man turėjo didžiulę reikšmę ir padarė stiprią įtaką. Buvo be galo malonu dirbti su juo!

Willie Dixon Blues Band ir Sugar Blue. Koncertas Romoje 1993 m.

– Ar buvote pasiutęs, vartojote narkotikus?

– Niekada nebuvau pasiutęs, nors dalyvavau narkotikų kultūroje, kuri persmelkė viską tais laikais.

– Kas yra ir ką reiškia būti bliuzo žmogumi?

Bliuzas yra muzikinė jėga, gimusi iš afroamerikiečių patirties. Tai yra ir buvo jausmai, nuotaikos, persmelktos juodaodžių patirties nuo pradžios iki šių dienų. Tai išsivystė į džiazą, roką, fanką, ritmą ir bliuzą, hiphopą, kantri ir vesterną, Motown, panką ir daugybę kitų formų, gimusių iš Afrikos muzikos tradicijos. Gyvenimas yra džiaugsmo, skausmo, meilės ir netekčių serija. Bliuzas šias emocijas išreiškia neprilygstama galia, todėl jis yra daugelio muzikos šakų šaltinis. Didysis poetas, laureatas Willie's Dixonas sakė: „Bliuzas yra šaknys, o visa kita – vaisiai“.

Sugar Blue ir Mickas Jaggeris. Paryžius, 1978/ Organizatorių nuotr. 

– Ar galite papasakoti ką nors įsimintino, nutikusio grojant gatvėse?

– Sutikau, grojau ir mėgavausi grojimu su daugybe nuostabių muzikantų, tokių kaip Washboardas Billas, Sweet Papa Stovepipe, Victoria Spivey, Madcat Ruth ir tiek daug kitų puikių žmonių, kurių draugystę ir prisiminimus nešioju iki šiol.

– Kaip susipažinote su „The Rolling Stones“? Kiek laiko praleidote kartu? Kokias akimirkas su jais prisimenate iki šiol?

– Studijoje ir kelyje buvo audringų, triukšmingų ir įsimintinų momentų, tuos laikus prisimenu labai maloniai. Įrašų su jais patirtis studijoje Pathe Marconi Paryžiuje man yra brangiausias laikas kartu.

„The Rolling Stones“ ir Sugar Blue. „Miss You“: