Lemtingas atsitiktinumas

2013-aisiais Lietuvai tekusios pirmininkavimo ES Tarybai pareigos tapo svarbiu įvykiu ir Rūtos gyvenime.

"Ta proga dirbti Briuselyje buvo renkama papildoma komanda iš Lietuvos. Niekada neturėjau tikslo važiuoti į Belgiją, juo labiau veltis į visus tuos su pirmininkavimu susijusius reikalus, nes apie tai neturėjau visiškai jokio supratimo", – prisimena netikėtai į naujų darbuotojų desantą papuolusi klaipėdietė.

Menotyros studijas baigusi Rūta tuo metu dirbo uostamiesčio Muzikinio teatro direktoriaus pavaduotoja ir, kaip patikina, darbas buvo įdomus, ambicingų iššūkių taip pat nestigo.

Gal tiesiog savame mieste, šalyje tapo šiek tiek per ankšta, o gal subrendo vidinis noras kažką keisti, svarsto pašnekovė.

"Nes tam tikrais momentais supranti, kad esi labai mažas varžtelis didelėje sistemoje, ypač kalbant apie valstybines institucijas, ir nelabai kažką gali pajudinti. Tiesą sakant, Briuselyje patenki į dar didesnę sistemą. Bet iš pradžių, kol mokaisi, daug kas atrodo kitaip, nesuvoki tos sistemos dimensijų", – pripažino Rūta.

Briuselyje klaipėdietė pateko į administracinį padalinį: "Dirbau su protokolo komanda ES Taryboje – mano funkcijos buvo tarpininkauti tarp Lietuvos delegacijos ir Tarybos mechanizmo. Pirmininkavimo rotacijos reikalauja daug pajėgų ir energijos jau vien administraciniu atžvilgiu. Tai didžiulis biurokratinis aparatas, kuriam skiriama gal net per daug dėmesio. Administracinis darbas realiai jokio turinio nesukuria, tik padeda aptarnauti valdybą."

Iššūkis – nauja kalba

Kai pasibaigė pirmoji sutartis atstovybėje, jau buvau įsivėlusi į naują avantiūrą – pasukau į edukacinį sektorių.

Klaipėdietė prisipažino niekada nepuoselėjusi Briuselyje populiarių įsitvirtinimo planų: siekti karjeros politikoje, patekti į ES institucijas, lobistų agentūras ir pan. – esą labiau traukė vadybinė veikla, darbas su žmonėmis.

"Pirminis planas buvo išvykti padirbėti į Briuselį ne daugiau nei dvejiems metams, vis dėlto nebuvau griežtai nusistačiusi, kad būtinai po tų dvejų metų grįšiu", – pasakoja pašnekovė.

Rūta neneigia – įtikinamu argumentu ilgiau pasilikti svečioje šalyje tapo ne tik nauja veikla, į kurią pasinėrė stačia galva, bet ir sukurta šeima.

"Kai pasibaigė pirmoji sutartis atstovybėje, jau buvau įsivėlusi į naują avantiūrą – pasukau į edukacinį sektorių. Tuo keliu pakrypo ir mano pagrindinė profesinė veikla. Mokiau anglų kalbos, šiek tiek dėsčiau informatiką, o vėliau ėmiau gilintis į mokymosi kaip mokytis metodus, – pasakoja sertifikuota kognityvinio lavinimo trenerė. – Tuo metu, kai vykau į Briuselį, jokių minčių apie karjeros perspektyvas nebuvo – tiesiog važiuoju ir žiūriu, kas bus toliau. Tačiau atsitiktinis bandymas galiausiai išsivystė į jau aštuonerių metų gyvenimą Belgijoje."

Vis dėlto Rūta sako, kad svečioje šalyje iki pat šiol nesijaučia pritapusi.

"Nes nuolatos esi kažkokiame adaptaciniame tranzitiniame procese. O sunkiausias turbūt buvo kalbos iššūkis. Žinoma, Briuselyje žmonės be problemų gyvena kalbėdami tik angliškai ir nesivargindami išmokti kitų nacionalinių kalbų. Tačiau ilgainiui supratau, kad daug lengviau būtų, jei mokėčiau prancūzų kalbą. Ir šiandien tai tapo pagrindine mano kalba", – pasakoja pašnekovė.

Šalis su daugybe šalelių

Anot Rūtos, kalbant apie integracijos procesą iš belgų biurokratinės sistemos perspektyvos, čia jis vis dar suvokiamas labiau kaip vienpusis prisitaikymo aktas.

"Jūsų žiniai, Belgijoje mes darome šitaip ir ne kitaip." "Jei jums kiltų klausimų ar reikėtų daugiau informacijos, malonėkite kreiptis numeriu..." (kuris dažniausiai užimtas, o jei kas ir atsiliepia, įprastai nekalba angliškai ir prašo perskambinti kitą dieną, kai bus angliškai kalbantis kolega), – vaizdžiai institucinę komunikaciją apibūdino pašnekovė. – Turint mintyje tai, kad Belgijoje tikrųjų vietinių gyventojų skaičius vis mažėja, šis vienpusės integracijos principas kartais atrodo tragikomiškai. Tai akivaizdu, kai skirtingų tautybių žmonės čia teoriškai įtraukiami į bendrą šalies gyvenimą, bet dėl socialinių sprendimų, paprasčiausio dėmesio stokos, jie galiausiai pasirenka gana uždaras etnines grupės, o tai jų integracijos problemos realiai nesprendžia, netgi ją pagilina."

Kaip pastebi Rūta, susidaryti bendrą vaizdą apie Belgiją taip pat vis dar gana sudėtinga dėl jos specifikos – tai gana susiskaldžiusi šalis su daugybe mažų šalelių viduje.

"Tai nei gerai, nei blogai, veikiau tiek pati politinė sistema, tiek skirtumai tarp atskirų regionų ją daro irgi kažkuo ypatinga. Nors, kaip suprantu, tokią šalį sunku valdyti – visi procesai čia vyksta gana komplikuotai ir ilgai, tačiau tai irgi turi savito žavesio, nes susiję ir su mentaliteto skirtumais", – pasakoja pašnekovė.

Susigrupavimas ir gyvenimas tautinėmis bendruomenėmis Belgijoje, anot emigrantės, – itin gajus reiškinys.

"Sykiu bendruomenės sąvoka čia turi ir kitų prasmių. Pavyzdžiui, Briuselyje, kurio didžiąją visuomenės dalį sudaro atvykėliai iš svetur, bendruomenės kuriasi ne tik tautiniu ar gimtosios kalbos, bet labiau interesų, bendrų pomėgių ar veiklų pagrindu. Manau, kad tai atviros ir pažangios visuomenės vektorius, kur žmogaus vertė matuojama ne pagal tautybę, rasę, religiją, gimtąją kalbą, net ne pagal turimus diplomus, užimamą postą ar valdomų akcijų kiekį", – patyrė lietuvė.

Ir ramūs, ir sentimentalūs

Kitas Rūtos pastebėjimas Belgijoje – vienas pagrindinių šios bendruomenių visuomenės variklių yra mainai, vykstantys ne "aš – tau, tu – man" principu, bet žiedine, netgi tinkline tvarka.

Kitaip tariant, mano kažkam suteikta pagalba ar naudinga informacija man pačiam grįžta nebūtinai iš to paties šaltinio.

"Toks socialinių mainų principas Belgijoje (ir visoje Europoje) matyti ir ekonominiuose santykiuose, ne veltui vadinamais žiedine ekonomika. Europoje žiedinės ekonomikos ir perdirbtų medžiagų mada yra virtusi tikra manija. Tuo metu Belgijoje senukas vintažas taip niekada ir neišėjo iš mados, o antikvariatai ir naudotų baldų parduotuvės visada buvo populiarūs ne tiek dėl ekonominių ar ekologinių, kiek dėl estetinių, kultūrinių priežasčių ar tiesiog sentimentų. Taip, belgai labai sentimentalūs! Nesu vintažo gerbėja, bet ir mano pačios namuose didelė dauguma baldų, knygų, žaislų ar įrangos gauta iš antrų rankų. Maža to, dabar tuo didžiuojuosi, o prieš kelerius metus turbūt nebūčiau drįsusi kam nors pasisakyti viešai", – šypteli pašnekovė.

Lietuvės akimis, posakis "ramus kaip belgas" taip pat ne iš piršto laužtas, nors esą patiems belgams jis kelia šypseną.

Realijos: pandemija ­neišvengiamai­ pakoregavo­ įstaigos, ­kurioje ­dirba ­ir ­lietuvė, veiklą, ­tačiau ­Rūta­ džiaugiasi galėjusi­ prisidėti ­prie ­vaikams ­skirtų ­nuotoliniu būdu­ vykstančių ­nemokamų­ pamokų.

"Gal išskirčiau Briuselį, tačiau apskritai gyvenimo ritmas Belgijoje gana lėtas, ramus. Gali pasirodyti, kad čia žmonės dažnai streikuoja, būna kažkuo nepatenkinti, tačiau išties nelabai juda pokyčių link ir nėra nusiteikę kažką daryti labai greitai. Čia niekas nekelia didelių problemų ir dėl kažkokių techninių detalių paslaugų sektoriuje – tu nieko negausi per kelias dienas kaip Lietuvoje. Tačiau pagyvenus tarp jų, atrodo, kad tai visiškai normalu – manau, kad po truputį ir aš belgėju. Ir turbūt tai tik į gera, nes anksčiau labai daug energijos beprasmiškai išnaudodavau nepasitenkinimui, kad kažkas vyksta ne taip", – sako emigrantė.

Kuo daugiau tokių smėlio pilių sugriauname, tuo labiau priartėjame prie žmogiškumo ir kartu – tikrųjų vertybių šaltinio.

Su stalčiukais – patogiau

Vis dėlto, kaip prisipažįsta Rūta, didžiausia dovana, kurią gavo ir su kiekviena diena gauna gyvendama Belgijoje, kur net artimoje aplinkoje yra apsupta kelių kultūrų, religijų ir kalbų, – aiškus suvokimas, kad didžioji dalis mūsų asmeninių nuomonių, nusistatymų ar taikomų socialinių etikečių yra tik gandais, neracionaliais įpročiais ar netikra informacija pagrįstos smėlio pilys.

"Kuo daugiau tokių smėlio pilių sugriauname, tuo labiau priartėjame prie žmogiškumo ir kartu – tikrųjų vertybių šaltinio. Žinoma, viską daug paprasčiau dėlioti į stalčiukus, į savo vietas, ko, beje, pati mokau efektyvaus mokymosi seminaruose, kalbėdama apie žinių, faktų, informacijos apskritai valdymą. Tačiau socialinėje ar emocinėje erdvėse viskas vyksta kitaip, čia įprasta stalčiukų tvarka absoliučiai nebetinka, veikiau virsta dar vienais mūsų pačių susikurtais spąstais", – pastebi pašnekovė.

Pavyzdžiui, kiek lietuvių priskirtų islamo religiją taikos kategorijai? – retoriniu klausimu provokuoja Rūta.

"Prieš kelerius metus šiuo klausimu taip pat turėjau kiek kitokį supratimą, nors jau buvau perskaičiusi Sigito Gedos Korano vertimą ir maniau, kad buvau labai apsišvietusi, – šypteli pašnekovė. – Dėl nuolat iškylančių panašių klausimų su partneriu nutarėme leisti mūsų dukrai pačiai pasirinkti savo religiją. Kai ateis laikas."

Egzaminas vis dar tęsiasi

Klaipėdietė neneigia, kad dabartinė jos veikla ne tik Lietuvoje, bet turbūt ir kitose šalyse atvertų platų arimų lauką, tačiau būtent dukra tapo sėslesnio gyvenimo įpareigojimu.

"Kol kas bent jau dešimties metų prognozė bus belgiška. Taip pragmatiškai projektuojuosi į laiką, iki dukra baigs mokyklą. O gal po dešimt metų išvis nesinorės niekur blaškytis – norėsis gyventi ramiai kaip belgams, – juokauja pašnekovė. – Juolab kad čia išties nenuobodu. Briuselis, Belgija apskritai visą gyvenimą gali būti nuolatinis įspūdžių šaltinis. Nors šalis maža, bet su daug perspektyvų ir dalykų, ką čia galima nuveikti."

Jau kurį laiką ir pati Rūta kartu su bendraminčiais puoselėjo ambicingą sumanymą Briuselyje atidaryti kognityvinio lavinimo centrą, tačiau planus netikėtai pakoregavo koronaviruso pandemija. Dar daugiau, kaip apgailestavo pašnekovė, per šią krizę Belgija pasirodė labai prastai.

"Be septynių sveikatos ministrų komandos, buvo sukurta atskira federalinė komisija kovai su virusu. Rezultatai: vienas didžiausių mirčių skaičių Europoje, viena kitai prieštaraujančios taisyklės, dažnai ir taip gerokai pavėluotos, rimtų ekspertų pasitraukimai iš sprendimų priėmimo etapo, slaugytojų depresija ir perdegimas, žmonių panika, chloru plaunami vaisiai ir daržovės... – vardija pašnekovė. – Kita vertus, būta ir gražių bei naudingų iniciatyvų: kelis mėnesius kiekvieną vakarą iš balkonų skambantys padėkos ir paramos aplodismentai medikams, susikūrusios įvairių tipų paramos grupės labiausiai pažeidžiamiems gyventojams, šeimoms, vienišiems asmenims, regio ir flamenko koncertai kiemuose... Mes su partneriu ir mūsų draugais mokytojais taipogi tyliai didžiuojamės prisidėję organizuodami nuotoliniu būdu vykstančias nemokamas pamokas į mokyklas nustojusiems eiti vaikams."

Pandemijos išbandymas vis dar tęsiasi, sako Rūta: "Kas žino, galbūt jis ir bus viena rimčiausių integracijos pamokų, tik, gaila, visuomenės fizinės ir psichinės sveikatos kaina."