Radijo laidų vedėja Ugnė Barauskaitė neslepia, kad su kiekvienais metais noras krykštauti eteryje vis mažėja. Todėl darbas „M-1“ informacijos tarnyboje jai – pačiu laiku. „Ten juokauti nebereikia, ir tuo labai džiaugiuosi“, – tikina dvi dukras auginanti mama, spėjusi išleisti du romanus: "O rytoj vėl reikės gyventi" ir "Dešimt". Jos herojės Lietuvoje lyginamos su populiariąja Bridžita Džouns.

Paskutiniu metu kiek pritilo Ugnės kalbos apie asmeninį gyvenimą, pamąstymai apie feminizmą. Tiesa, kandumo, humoro ir cinizmo ji nepamiršo.

Tyli, mažai kalbanti, užsiskleidusi savy... Taip stereotipiškai apibūdinami  rašytojai. Bet klausantis per radiją Ugnės kalbų atrodo, kad jums stereotipai apie intravertiškus rašytojus visai netinka.

Aš galiu būti ir tokia – tyli, mažai kalbanti, užsisklendusi savy. Manyje idealiai sugula ir ekstraverto, ir intraverto savybės. Būna dienų, kai pakelti telefono ragelį atrodo didžiausia kančia pasaulyje. Bet būna ir priešingai. Kita vertus, šiuolaikiniai Lietuvos rašytojai retai gali sau leisti prabangą vien rašyti knygas – visi ką nors papildomai dirba. Rašo straipsnius, verčia iš kitų kalbų ar panašiai. Manau, kiekvienas renkasi darbus ir saviraiškos būdus pagal gebėjimus. Jei turiu gebėjimą dirbti eteryje, kodėl turėčiau vien rašyti ir tupėti kampe?

Esate minėjusi, kad talentą bendrauti su žmonėmis turėjo ir jūsų tėtis.

Taip, mano tėvas ilgą laiką dirbo Kauno restoranų ir kavinių treste. Ką jau ką, bet tikrintojus jis tikrai mokėdavo palenkti į savo pusę! Ėmiau pavyzdį ir iš tėvo klasiokės – ji buvo įspūdingai apkūni moteriškė, bet kai įeidavo į kavinę ir pasisveikindavo su visais, net saulė pradėdavo kažkaip kitaip šviesti. Sau pasakiau: "Ir aš noriu taip mokėti!" Truputį išmokau. Bet "mokėti" dar nereiškia "daryti visą laiką". Kai reikia, galiu būti labai maloni ir draugiška. Bet paprastai į pažintis ir draugystes nesiprašau, su svetimais žmonėmis elgiuosi santūriai. O paauglystėje buvau rūgena su akiniais, tvirtinau, kad asmenybės grožis svarbiau už kūno apvalumus ir tyčia rengiausi kuo baisiau.

Kūrybinis darbas radijuje, knygos, viešumas... Kaip į tai reaguoja jūsų šeima, dukros Julija ir Jonė, jūsų vyras?

Jei šeimyninį gyvenimą suprantame senoviškai, kai moteris po darbo šluoja, kepa kotletus ir skalbia rankomis, tada kompromisas vargiai įmanomas. Tačiau aš nekepu kotletų, neskalbiu rankomis ir net neturiu šluotos. Tai nereiškia, kad esu nevala – tai reiškia, kad visus darbus šeimynykščiai nudirba paeiliui, o darbuotis siurbliu jau bando ir mūsų mažiausioji. Kaip tik darbui radijuje esu dėkinga, kad galėjau ją ilgai auginti pati, be auklių ir be darželių. Kelerius metus dirbau rytiniame eteryje, todėl keldavausi su tamsa, tačiau namo pareidavau pusę vienuolikos ryto ir visą laiką skirdavau vaikams. Jonei beveik ketveri, ir ji tik dabar pradėjo eiti į darželį.

Kūrybiškos sielos žmonėms retai kada lemta gyventi sėsliai, džiaugtis jaukiu namų židiniu, auginti vaikus. Polėkis, nuotykiai, nelaimingos meilės – argi ne tai ir yra tikrasis įkvėpimas?

Kas jau kas, bet aš tai tikrai sėsliai gyvenu. Geografine prasme. Esu labai prisirišusi prie savo buto. Kai manęs klausia apie asmeninį gyvenimą, juokauju, kad su butu mane sieja nesibaigiantis romanas, vardu "remontas". Gal ir mėgčiau keliauti, bet jau seniai niekur nekeliauju, todėl apie tai stengiuosi negalvoti. Visada ko nors trūksta – kai turi laiko, neturi pinigų, o jei pinigų yra, vadinasi, visą laiką dirbi, kad jų turėtum. O kita prasme... Na, vėl jus nuvilsiu – gyvenu absoliučiai ramiai, jokio polėkio, jokių nuotykių. Nueiti į vakarėlį ir atsidurti tabloidų puslapiuose – anoks čia nuotykis. Tik nuotraukose atrodo, kad mes ten kažką ypatingo veikiam, kažkaip ypatingai linksmai švenčiam ar bučiuojamės nesustodami. Iš tikrųjų viskas gana nuobodu. Truputį pasifotografuoji, truputį išgeri, gal ką gražaus pamatai – ir eini namo.

Debiutiniame romane „O rytoj vėl reikės gyventi" kalbate apie šiuolaikinės moters užduotis, kurių, regis, su kiekviena diena vis daugėja. Gal galėtumėte detalizuoti, kokie tie uždaviniai ir kaip pačiai sekasi su jais tvarkytis?

Pirma, reikia būti amžinai jaunai ir lieknai – tai, sakyčiau, visuomenės primetamas uždavinys numeris vienas. O dar reikia siekti karjeros, suvilioti tinkamą vyrą, auginti vaikus, turėti hobį ir draugių. Bet aš iš prigimties esu priešgyna ir visada noriu daryti priešingai, nei daro masės. Aš nenoriu vilioti "tinkamų vyrų" – noriu bendrauti su tuo, kuris man įdomus, kuris mane įkvepia. Aš nesiekiu karjeros – aš tiesiog noriu dirbti darbą, kuris man patinka ir gauti už tai pinigų. Pats postas savaime man nerūpi nei kiek. Na, su noru būti amžinai jauna ir liekna kiek blogiau – čia mes visos krintam nelygioj kovoj ir toliau laikomės dietų.

Ką manote apie feminizmą?

Anksčiau aš labai aršiai pasisakydavau kaip feministė, dabar pritilau. Nuostatos nepasikeitė. Tiesiog nenoriu kovoti svetimų kovų. Mano gyvenime ir taip totalinis feminizmas. O kitos tegul pačios sprendžia, kaip nori gyventi. Aš pati tvarkau savo gyvenimą, pati priimu sprendimus. Pati uždirbu ir pati išleidžiu. Jei moteriai smagu tysoti Bahamose už vyro pinigus ir priklausyti nuo jo valios bei sprendimų, tai jos pasirinkimas, atitinkantis jos mentalitetą. Bet aš gyvenu kitaip. Aišku, gauti dovanų yra malonu, bet tai nėra būtinybė, nuo kurios priklauso mano gyvenimo kokybė.

Esate žinoma, populiari ir mylima visų pirma dėl savo darbų. Siekėte to, o gal priėmėte kaip būtinybę darbe?

Jei esu, kaip sakote, mylima – tai tik dėl savo atvirumo ir nuoširdumo. Man išties gera, kai skaitytojai dėkoja už tai, kad aprašiau jų gyvenimą, jų baimes ir jų meiles, kurias jie slepia net nuo pačių savęs. O tas populiarumas ar žinomumas... Parodęs pliką užpakalį gali išgarsėti labiau, bet man priimtiniau rodyti nuveiktus darbus. Aišku, gal bėda ta, kad tas užpakalis nėra toks ypatingas? Jei būčiau olialia, tai gal ir parodyčiau, kas čia žino?..

Ragavote žurnalistės, laidų vedėjos, rašytojos duonos. Visa tai – iš begalinio noro tobulėti, o gal vis dar ieškote tikrojo savo pašaukimo?

Jei tas noras tobulėti būtų išties begalinis, aš tikriausiai būčiau išbandžiusi ir daugiau užsiėmimų. Juk šitos profesijos yra labai arti viena kitos. Rašyti straipsnius, rašyti laidų tekstus, rašyti knygas... Net tai, kad laisvalaikiu verčiu straipsnius, irgi susiję su rašymu – verčiu ne todėl, kad profesionalūs vertėjai užsienio kalbos deramai nemoka; bėda ta, kad jie deramai nemoka gimtosios. Po to, kai teko vos ne iš naujo perrašyti redaguojamus straipsnius, supratau, kad geriau jau pati išversčiau. Taip ir įnikau. Man smagu. Tobulėdama dar ryju knygas – bet tai irgi susiję su tekstais. Va, jei spręsčiau matematikos uždavinius ar dalyvaučiau boulingo turnyruose, būtų kas kita. Bet matematikos uždavinius užmečiau vos baigusi mokyklą, o boulingo kamuolio rankose nesu laikiusi.

Viename interviu esate prasitarusi, kad vengiate tokių sparnuotų frazių, kaip „amžina meilė“. Cituoju: „Vos tik taip pasakau, kas nors „iš viršaus" ima ir viską sugadina. Turbūt gali sutikti ne vieną „savo žmogų...“

Žinot, iš tiesų manau, kad "tikras vyras" būna vienas. Ir meilė būna amžina. Bėda ta, kad būdami arti vienas kito mes labai linkę tą meilę sugadinti. Net ir amžiną, ką jau kalbėti apie paprastą, kasdieninę ir šeiminę. Nepykit, bet aš nelabai noriu apie tai kalbėti. Visada yra žmonių, kurie nori įkąsti ir pasišaipyti. Kad ir kokia ta meilė, maža ar didelė, pradžioje būna sparnai, o paskui – tragedija. Kandžiotis ir šaipytis nėra ko. Visi mes verkiam vienodai.

Taip pat esate minėjusi, kad jūsų nevilioja vienos nakties nuotykiai ir kad jums kur kas įdomiau žmogų „prisijaukinti“. Kaip atrodytų šis procesas? Beje, ar jis nelėtėja su metais?

Ne, vienos nakties nuotykiai nevilioja. Kartais trumpi romanai būdavo nuostabūs, bet ir tie trukdavo ilgiau nei vieną naktį. Kalbant apie tai, kad jaukinimo procesas lėtėja... Gi nežinau, jau tiek metų nieko nejaukinau! Gal visai praradau įgūdžius, kas čia žino?
Kaip pristatytumėte save žmogui, kurį matote pirmą kartą? Kokias savo savybes akcentuotumėte? Grožį, protą, komunikabilumą?..

Su tuo grožiu tai baikit juokus! O protu moteriai girtis nekuklu, tuoj gaučiau nuo kokio vyriškio į kuprą. Na, surinkus kitų žmonių įspūdžius apie mane tikriausiai reikėtų paminėti punktualumą, gyvumą, smalsumą, neblėstantį gebėjimą stebėtis ir būtinai – į vieną kamuolį susivijusius humoro jausmą, kandumą ir cinizmą. Kartais – griežtumą ir piktumą. Kartais – didžiulį atlaidumą ir supratingumą. Nelygu diena ir mėnulio fazė.

Jus supa daug triukšmo ir šurmulio. Pasiilgstate tylos?

Ateina vakaras, ir iš mano komunikabilumo lieka šnipštas: sėdžiu ir bendrauju su geriausiu draugu kompiuteriu. Kartais rašau, o kartais tik kortas dėlioju ir galvoju sau viską. Tyla mano gyvenime yra didelė vertybė. Darbe – kelios radijo stotys vienu metu ir mažiausiai tris skirtingus dalykus kalbantys kolegos. Namie – dvi dukros, o mažoji tikrai geba išsireikalauti sau dėmesio decibelų kiekiu, plius televizorius ir katė, be to, vis užsuka draugai – gi ne patylėt, o pakalbėt ateina. Kompiuteris yra vienintelis daiktas šioje aplinkoje, kuris tyli.

Šiuo metu knygynus yra pasiekę du jūsų romanai. Gal artimiausiu metu pasiryšite trečiam? Jei ne knyga, kuo kitu nustebinsite Marijos žemės gyventojus?

Na, tikrai nedainuosiu ir pliko užpakalio nerodysiu, jei kartais tai turite galvoje! O knygų bus. Vienokių, kitokių... Viskas veisiasi galvoje. Tik popieriaus dar nepasiekia.
Kokių svajonių turėjote vaikystėje ir kaip jos pakito šiandien? Gal yra dalykų, kuriais tikėjote ir tebetikite?

Psichologai teigia, kad apie žmogaus gyvenimą daug pasako pasakos, kurios patiko vaikystėje. Man įspūdį darė viena pasaka, kurioje jaunikaičio sesuo iškeliauja į gretimą kaimą ir persirengusi vyriškais drabužiais laimi kovas ir teisę vesti kažkokią vietos gražuolę. Tada ji grįžta į savo kaimą, vietoj savęs pas nuotaką nusiunčia brolį ir tuomet jau pati išeina sau laimės ieškoti. Tai man, regis, nuostata "aš pati viską galiu" įsitvirtino ilgam.

Norėjo būti televizijos diktore

Mano šeimoje niekas radijo neklausė, tai man nešovė į galvą būti radijo diktore. O kai Lietuvoje startavo komercinės radijo stotys, vienas vaikinas, dirbęs radijuje, pasiūlė pabandyti. Paskambinau aš jam tik po metų, kai jau buvo gimusi mano vyresnioji Julija. Taip prasidėjo laidos "Kauno fone", "Ultra Vires", vėliau – jau Vilniuje. Kelias buvo ilgas, mokiausi daug, už daugelį pastabų esu nepaprastai dėkinga Gintarui Zdebskiui – jis buvo griežtas, bet teisingas, o aš verkiau, bet išmokau.