Ledą dalijasi su seserimi

Ankstyvą rytą į ledo areną skubanti trenerė prisipažįsta, kad bando derintis prie čiuožėjų pamokų tvarkaraščių. Juk vieni mokosi rytais, kiti – po pietų. Vieni nori čiuožti kartą per dieną, kiti – tobulinti savo įgūdžius prieš pamokas ir po jų.

Aida priima įvairaus amžiaus vaikučius. Dirba tiek su keturmečiais, tie su dešimtmečiais čiuožėjais, jau kryptingai siekiančiais tikslo, turinčiais rimtų svajonių. Moteris juokiasi, kad tą patį galima pasakyti ir apie jos seserį Dianą Rybalko, su kuria Aida kolegiškai dalijasi ledo aikštelę.

Seserys tikina, kad konkurencijos nejaučia. Net jei kurios jauniesiems čiuožėjams ir geriau pasiseka varžybose – džiaugiasi viena už kitą, ateina palaikyti jaunųjų čiuožėjų, pažiūrėti jų startų. "Sergame viena už kitos auklėtinius lyg už savus vaikus", – tikina Aida.

Laukia tikros žiemos

Visoms gyvenimo sferoms keliantis į nuotolines erdves, Aida prisipažįsta, kad neretai pamąsto apie ateitį – ką reikėtų daryti, jeigu įsivaizduojamą ledą galėtų turėti tik namuose. Taip dailiojo čiuožimo treneriai dirbo per pirmąjį karantiną pavasarį.

Paklausta, kaip galima čiuožti per nuotolį ir dar – ant įsivaizduojamo ledo, moteris nusijuokia: "Paprastai. Viską, ką darėme ant ledo, tiesiog perkeliame ant žemės ir labiau tobuliname čiuožimo techniką nei patį čiuožimą."

Aida prisipažįsta, kad su dideliu susidomėjimu seka orų prognozes ir laukia tikros šaltos žiemos. Jei antrasis karantinas užtruks, o žiema ateis speiguota ir šalta, teks su vaikais kraustytis į lauką, ant užšalusių tvenkinių ir ežerų.

"Tuomet nusivalysime ledą ir pradėsime čiuožti gryname ore ant užšalusių vandens telkinių", – mėgaujasi vien pagalvojusi.

Kitokia vaikų karta

Pergalių visais laikais norėjo ir nori visi. Pati Aida, kai buvo maža mergaitė, irgi apie jas svajojo. Savo pirmosios trenerės Loretos Vitkauskienės dėka ne sykį buvo tapusi jaunučių ir jaunių čempione, deja, suaugusiųjų aukso taip ir neiškovojo.

Vėliau Aida čiuožė pas kitą puikią trenerę Eglę Kliučakienę. Abiem buvusi auklėtinė yra be galo dėkinga ne tik už Lietuvos dailiojo čiuožimo čempionatuose laimėtas prizines vietas, bet ir už patirtį treniruojant vaikus.

Praėjusi abiejų trenerių ne tik techninę, bet ir psichologinę mokyklą, A.Rybalko-Laureckė dabar jau žino, kaip motyvuoti prieš startą savo čiuožėjas, kaip jas įkvėpti, padrąsinti: "Aiškinu mergaitėms, kad svarbiausia per varžybas padaryti maksimumą to, ką išmokai per treniruotes. Apie vietas reikia išvis negalvoti."

Gal ta sporto šaka sulaukia išskirtinio dėmesio ir dėl to, kad kuo toliau, tuo labiau žiemos Lietuvoje darosi pilkesnės ir šiltesnės.

Anot jaunosios trenerės, šiuolaikiniai vaikai – dar konkurencingesni nei kadaise buvo jie patys. Dabartinė vaikų karta, auganti ne kieme, bet virtualiųjų žaidimų lauke, dar labiau nori nugalėti. Ir tai daryti bet kokia kaina. Jiems sunku išaiškinti, kad galima džiaugtis ir kito pergale, kad norint įmanoma ir kažko iš jo pasimokyti.

"Dar vienas skirtumas nuo mano vaikystės laikų yra galbūt tai, – svarsto Aida, – kad mums trenerio žodis buvo šventas. Pasakė, vadinasi, taip ir turi būti. Pamenu, klasiokai kviesdavo mane, jau paauglę, po mokyklos gastroliuoti tai vienur, tai kitur. Labai norėdavosi, bet apie treniruotės praleidimą be pateisinamos priežasties (o tai galėjo būti tik liga) tada nė pagalvoti neišdrįsdavau: eidavau į čiuožyklą kaip į darbą, sąžiningai…"

Aida sako, kad šiuolaikinių vaikų požiūris į bet kokį sportą jau kitoks. Vienus reikia skatinti, kitų – prašyti. Laimė, dauguma jos mergaičių yra tokios, kurios geriau ryte nepamiegos, bet į papildomą treniruotę būtinai atskubės.

Tarsi medumi patepta

"Dailusis čiuožimas dar nuo mano vaikystės laikų buvo tarsi kokia medumi patepta sporto šaka, dėl kurios vykdavo keisčiausi dalykai. Mamos kraustydavosi į Kauną net iš kitų Lietuvos miestų, nuomodavosi čia butus, jų vaikai imdavo lankyti kitas mokyklas, kad tik galėtų kiauras dienas čiuožti, – kraipo galvą trenerė, neturinti tikslaus atsakymo, kodėl taip buvo ir yra iki šiol. – Gal dėl jos grožio, ledo egzotikos? Ne veltui šios sporto šakos net pavadinimas dailus – dailusis čiuožimas… Ar teko matyti, kokios dailios mergaičių varžybų suknelės? O gal ta sporto šaka sulaukia išskirtinio dėmesio ir dėl to, kad kuo toliau, tuo labiau žiemos Lietuvoje darosi pilkesnės ir šiltesnės – nėra šalčio, ledo, sniego…"

Šiuo metu Lietuvoje dailiojo čiuožimo klubų yra ir daugiau – Vilniuje, Šiauliuose, Panevėžyje. Paklausta, ar pati čiuoždama norėjo būti dailiojo čiuožimo trenere, Aida purto galvą.

"Kai reikėjo po mokyklos pasirinkti, kur stosiu, sesei pasakiau, kad netrokštu būti trenere. Buvau truputėlį pavargusi nuo kasdienio itin griežto sportininkės režimo", – pamena ji.

Beje, tuo metu Diana Rybalko jau dirbo Kauno ledo arenoje, tad iš sesės priesaikos tik gardžiai pasijuokė ir patarė jai, kaip tame posakyje, niekada nesakyti niekada…

"Gal tuomet ir prisišnekėjau. Pasirinkau sveikatos ir fizinio aktyvumo studijas, o lygiai po dvejų metų pradėjau krimsti trenerės duoną. Ir ji man nepasirodė sprangi. Priešingai – labai patraukli! Teko ne juokais pagalvoti ir apie rimtesnes –  treniravimo sistemų magistro studijas, kurias baigiau", – džiaugiasi mergina.

Trenerių darbo kasdienybė

Mergina atskleidžia, kad nuolatinis buvimas šaltoje ledo arenoje turi ir kitą medalio pusę. Treneriams nuo pačiūžų paskausta kojas, nugaras, nušąla veidai, pirštai.

"Užtai jokie virusai mums nebaisūs…" – kartoja daugiau nei dešimtį metų Kauno žiemos sporto mokykloje "Baltų ainiai" treneriaujanti Aida. Anot jos, savo čiuožėjams treneris turi būti ir mama, ir tėčiu, ir draugu, ir net psichologu.

"Juk tokį keturmetį pipirą, jei reikalas per treniruotę prispyrė, turi ir į tualetą nuvesti, ir nusmukusias pirštines pataisyti, ir ašarą nubraukti, kai zuikiai po pačiūžomis pinasi vienas po kito…" – meiliai pasakoja trenerė.

Aida sako, kad maži vaikai labai mėgsta išsipasakoti, tad reikia juos išklausyti – kartais patarti, o kartais ir paraminti. Todėl per treniruotes paprastai ne tik mokomasi dailiojo čiuožimo technikos, bet ir aptariami bendražmogiški dalykai – t.y., kaip sekėsi mokykloje, kodėl nepavyko matematikos kontrolinis, kaip šiandien elgėsi didžiausias klasės peštukas ir pan. Lygiai tokią pačią gerumo ir supratimo dozę Aida sako gavusi iš savo buvusių trenerių – L.Vitkauskienės bei E.Kliučakienės.

Juk tokį keturmetį pipirą, jei reikalas per treniruotę prispyrė, turi ir į tualetą nuvesti, ir nusmukusias pirštines pataisyti, ir ašarą nubraukti, kai zuikiai po pačiūžomis pinasi vienas po kito…

"Tos moterys mane išmokė daug vertingų gyvenimo pamokų – ne tik čiuožimo technikos detalių… Jos abi man buvo kaip mamos: lydėdavo į tarptautines varžybas, padėdavo pasiruošti startams, sušukuodavo, jei mamos nebūdavo šalia. Kai drauge su seserimi kartais susėdame pavartyti mūsų vaikystės albumo – net graudulys apima, kokie smagūs buvo laikai... Tikiuosi, kad tą patį apie mūsų treniruotes kada nors pasakys ir mano auklėtinės", – svajoja A.Rybalko-Laureckė, kuriai, beje, irgi kartais iškyla klausimų. Tuomet senu papratimu ji čiuožia pas savo buvusias treneres, su kuriomis dalijasi ledą, ir drąsiai klausia patarimo.

Džiaugiasi vyro draugija

Paprastai, artėjant Kalėdoms, Kauno žiemos sporto mokyklos "Baltų ainiai" trenerės organizuoja vaikams varžybas, pakviečia į svečius Kalėdų Senelį. Šįmet visi šventiniai renginiai bus perkelti į virtualiąją erdvę.

"Iš vienos pusės, tas karantinas labai liūdina, bet iš kitos, turint omenyje, kad mano vyras bent per šias šventes pasiliks namuose, neleidžia nusiminti", – šypsosi A.Rybalko-Laureckė, grupės "Pikaso" nario Roko Laurecko žmona.

Dosnumas: Aida ir Rokas juokauja – kadangi buvo labai geri, Kalėdų Senelis įteikė tokią nuostabią dovaną – naujus namus! Loretos Kondratės nuotr.

Simpatiškoji trenerė pasakoja, kad su Roku susipažino tikrai ne ledo aikštelėje, ir netgi ne televizijos projekte "Šokiai ant ledo", kur ji bandė laimę drauge su Daumantu Mikučioniu. Buvusi dailiojo čiuožimo prizininkė sako, kad čiuožti jos vyras Rokas ir dabar dar gerai nemoka. O susipažino jiedu vienoje Kauno kavinėje, kai Aida su draugėmis šventė savo bakalauro diplomo gavimą. Šios ir pastebėjo, kad išvaizdus vyrukas nuo gretimo staliuko vis pažvilgčioja į Aidą. Merginoms pakilus eiti namo, prie Aidos priėjo vienas Roko draugas ir paprašė jos telefono numerio. Taip ir užsimezgė draugystė.

Iki vestuvių pora draugavo penkerius metus, o prieš porą metų sumainė žiedus Šv.Kazimiero bažnyčioje Kaune. Kviesdami svečius į vestuves abu jaunavedžiai prašė nedovanoti vestuvėms įprastų dovanų, o geriau paaukoti ėdalo gyvūnams, kurį žadėjo nuvežti į gyvūnų prieglaudą. "Mano žmona labai myli gyvūnus, pati turi du šunis, todėl ir pasirinkome padaryti tokį gerą darbą", – tuomet aiškino R.Laureckas.

Aida prisipažįsta, kad dėl karantino suvaržymų jos vyras dabar daugiau laiko praleidžia namuose. "Gal net ir šventes – kuo dar bijau garsiai džiaugtis – praleisime drauge. O tai iš tiesų būtų retas atvejis, nes per visas ankstesnes Kalėdas, Naujuosius ar kitas progas vyras visada dainuodavo. Jei ne su "Pikaso" grupe, tai su Kauno valstybinio muzikinio teatro kolektyvu, kuriame dirba", – atvirauja atlikėjo žmona.

Anot jos, kad ir ką darytų namuose, Rokas visą laiką dainuoja. Aidos draugės stebisi, kaip galima ištverti tokį foną. Nors vyrui į duetus Aida nesiperša ir drauge nedainuoja, moteris sakosi prie Roko dainų jau pripratusi – dažniausiai jų nė negirdi. Anksčiau dar bandžiusi ausis užsikimšti ausinėmis, bet veltui: vyro balsas skardus – prasimušdavo ir pro jas.

"Susitaikiau. Kaip sakoma, jei negali pakeisti situacijos, keisk požiūrį į ją…" – juokiasi Aida, tiesiog pamėgusi Roko dainas.

Daugiau dovanų nė nesitiki

Dailiojo čiuožimo trenerė pasakoja, kad kai turi laiko ir galimybių, mielai į vyro grupės koncertus vyksta drauge. Moteris prisipažįsta, kad iš pradžių būdavo labai sunku stebėti, kaip koncertuose jaunos mergaičiukės merkia akį ir visaip bando atkreipti į save Roko dėmesį. Paskui priprato.

"Žinote, dabar net mažumėlę juokinga, kad jos taip atkakliai stengiasi…" – šypsosi A.Rybalko-Laureckė, su savo vyru Roku skaičiuojanti septintus bendro gyvenimo santuokoje metus.

Atostogas planuoti porai irgi nelengva. Arba susiderinti turi gerokai iš anksto (bet Rokas ne visada žino tikslius savo koncertų grafikus), arba atostogauti tenka ekspromtu. Vos abiem atsiranda kelios laisvos dienos – išsyk kraunasi lagaminus ir kažkur lekia.

Iki šiol Kalėdas Aida su Roku švęsdavo pas Aidos tėvus. Tai sena šeimos tradicija. Šventinės vakarienės paprastai atvažiuodavo ir Aidos sesuo Diana su šeima.

"Visi drauge puošiame eglę, gaminame Kūčių patiekalus, o vakare sėdamės prie stalo", – atvirauja Aida, labai tikinti, kad iki gražiausių metų švenčių karantinas dar labiau nesugriežtės, o visi jų artimieji bus sveiki ir gyvi.

Paklausta apie Kalėdų dovanas moteris džiaugiasi, kad laišką Kalėdų Seneliui jiedu su Roku šįmet parašė ankstokai ir dabar jau džiaugiasi ypatingu jo dosnumu. Šįmet Laureckai, matyt, buvo labai labai geri vienas kitam, nes Kalėdų Senelis jiems padovanojo… naujus namus! Pasak laimingų įkurtuvininkų, daugiau jokių dovanų per šias Kalėdas jiems ir nereikia.