Nebijanti iš savęs pasijuokti buvusi Seimo narė, dainininkė Donalda Meiželytė prisipažįsta – jos, agresyvios amazonės, įvaizdis bliūkšta. Viena, bet ne vieniša moteris prisipažįsta jau netikinti pasakomis, nors dar norėtų patirti bent tris mėnesius trunkančią meilės chemiją.

– Tai kas ten pas jus, Kaune, laimės – Visvaldas Matijošaitis ar Andrius Kupčinskas? – pradėjo pokalbį sirguliuojanti Donalda. – Ne, manęs gripas neužpuolė. Filmuojuosi kelias savaites. Viduje – karšta. Prožektoriai, šviesos. Išeinu į lauką prasivėdinti. Dar buvo tas Valentino dienos vakarėlis – visi neršia, skersvėjis, po filmavimų naktimis grįžtu. Šiek tiek pervargau.

– Organizmas neatsitiktinai duoda ženklą – reikia padaryti pauzę.

– Ai, jau geriau. Kosulys produktyvus, ne šuniškas. Jei reikia, naudoju pleurą drėkinančius vaistus.

– Esate medicinos gerbėja?

– Aha. Medicina man įdomu. Kiekviena mama, tėvas, kiekvienas normalus žmogus turėtų žinoti jos pradžiamokslį. Keista, kodėl to nemoko mokykloje: užsidėti dujokaukę, sutvarstyti žmogų, suteikti pirmąją pagalbą. Aš dėl šios priežasties laikiau teises. Jei prireiktų kažkam padėti ištikus nelaimei, nenoriu stovėti kaip kokia netikša.

– Kurią pusę palaikote: liaudies, natūralią mediciną ar tradicinę? Tarp jų vyksta kova.

– Kokia kova? Kvailių šou. Kiek ten medikamentų kategorijų? Keturios. Natūropatija, homeopatija, sintetiniai medikamentai ir įvairūs medikamentai nuo onkologinių ligų. Tiems, kurie šeimoje turi riziką sirgti onkologinėmis ligomis arba į tai linkusį geną, geriau gerti natūralų vynuogių kauliukų ekstraktą (sako pavadinimą). Tai – natūralus antioksidantas, o chemiją, antibiotikus reikia naudoti tik ypatingu atveju. Ne taip, kaip  dabar daugelis mamų: "Oi, susirgo vaikas, daviau profilaktiškai penicilino ar dar kokių stipresnių antibiotikų." Tai – nusikaltimas!

– Pokalbio pradžioje užsiminėte apie politiką. Per ketverius metus Seime tai įaugo į kraują?

– Viskuo domiuosi. Ir politika. Paskaitau laikraščius, interneto portalus. Gyvenu sostinėje, o ne negyvenamoje saloje. Tačiau nostalgijos politikai nejaučiu. Nors, kai vasarą sueis 40 metų, galima bus kažką daryti aktyviau. Buitis sutvarkyta, dukrai Jutai – 18 metų. Išleisiu ją į mokslus, darbus. Tuomet bus galima  daugiau dėmesio skirti visuomeninei veiklai, bendruomenei.

– Sakėte, kad iki 40 metų būsite agresyvi amazonė.

– (Juokiasi) Jėzau, kaip baisu. Meteliai, kiti ir amazonės laikas praeis. Oi, bliūkšta ta amazonė, bliūkšta.

– Jautriai reaguojate į 40 metų sukaktį?

– Žinoma. Kai kurios moterys dėl šios datos labai panikuoja. Jei turi pinigų, gali investuoti į save ir pasidaryti plastinių korekcijų. Bet juk sako, kad sulaukusi 45 metų moteris vėl pražysta. Kodėl bijoti senatvės? Aš bijau tik numirti. Ypač po baliaus, kai kitą dieną užpuola moralinės pagirios. Tuomet daug ką permąstau ir bijau mirties. Tačiau visi mirsime, todėl į tai, ko negali pakeisti, reikia reaguoti ramiai.

– Ir agresyvioji amazonė Donalda bus kardinaliai kitokia?

– Kaita – natūralus procesas. Reikia keistis, tobulėti. Žvelgiu į jaunas atlikėjas ir džiaugiuosi, kokios jos žavios, tvarkingos, estetiškos kaip lėlės.

– Jums išties gražu iš tolėliau sunkiai atskiriamos nenatūralaus grožio ambasadorės vienodomis lūpomis, blakstienomis, plaukais, veido bruožais, krūtinėmis?

– Ne! Aš ne apie jas. Kalbu apie jaunus, energingus žmones spindinčiomis akimis. O anų nelaikau grožiu. Neturiu nei šinjonų, nei dirbtinių blakstienų, priaugintų plaukų. Nors viena man sakė, kad gal tai – iš elgetystės?

Visuomenė – gyvas organizmas. Kaip ir žmogaus organizmas su įvairiausiais organais. Juk turime ir šlapimo pūslę, ir kitus organus, atliekančius savo funkcijas. Bet kaip įdomu, jei žmogaus organizmą lyginsime su visuomene: kasa – it vidaus reikalų ministerija, išskirianti fermentus, ir taip toliau.

– Sulaukusi 45 metų pasigražinsite dirbtiniu būdu? Pavyzdžiui, pakoreguosite krūtinę?

– Niekada neturėjau didelės krūtinės, ji normali ir jai nėra kur svirti. Bet gal po dešimtmečio ar dviejų reikės koreguoti akių vokus, o gal dantys priekyje aptrupės?

– Ar jus kaip nors pakeitė viešumas?

– Niekuo. Buvau durnė, kaip sako pas mus Žemaitijoje (D.Meiželytė kilusi iš Šilutės – red. past.), taip ir likau. Na, gal ne durnė, o su vaiko siela. Tikiu gėriu, žmonėmis. Negaliu nusivilti ir politikoje. Mane gali apgauti, nuvilti, bet negaliu netikėti žmonėmis.

Mes senstame, lėtėja medžiagų apykaita, nebeturime tiek daug parako. Išminties daugėja – taip. Bet kiekviena diena – praeitis ir kiekvieną dieną mes augame, mokomės ir gyvename tarsi iš naujo.

– Ta vaikiška siela vis dar gali sėsti į automobilį ir keliauti, kaip kadaise sukorėte tūkstančius kilometrų po Keniją, Kubą, Tailandą?

– Automobiliais nesitrankau. Tik kultūringai. Turiu savisaugos instinktą. Buvome kruize su draugais. Prieš metus planuoji, pigiau nusiperki bilietus. Majamyje išsinuomojome komfortišką namą su baseinu, geriausia buitine technika – aštuonios nakvynės žmogui kainavo tik 750 litų. Daug pigiau nei Palangoje.

– Gal jubiliejaus proga viena iš moterų klubo "6666" įkūrėjų driokstelės įkūrusi klubą "40"?

– (Juokiasi) Kursiu grupę "96 Pragare". Moterų klubas buvo nuostabus potyris. Neseniai tvarkiau savo įrašus, atradau, kad su Nijole Oželyte ir Daina Bilevičiūte buvome išleidusios net kompaktinę plokštelę. Vienai dainuoti liūdna, gal reikia atranką daryti, ieškoti pritariančiųjų vokalistų?

– Su Daina ir Nijole dar bendraujate?

– Su Daina matėmės labai seniai, o su Nijole esame draugės "Facebook'e". Ji įkelia įdomių minčių, kelionių vaizdų. Net prisimenu jos telefono numerį.

– Sako, negalima klausti, ko žmogui trūksta iki laimės, nes jis arba moka būti laimingas ir džiaugtis gyvenimu, arba ne.

– Žinai, ko man trūksta iki visiškos laimės? Kad koks nors indaplovių meistras iškrapštytų mano seną ir įdėtų naują. Dar dušo kabinos galvutę pakeistų, nes Lazdynuose, kur gyvenu, labai kietas vanduo. Nespėju plauti, valyti – užkalkėja.

– Skamba tarsi skelbimas "ieškau vyro"?

– Aš visą laiką ieškau vyro. O tu – neieškai moters? Tik kvailai ieškau, nes niekur neinu ir nenusiperku loterijos bilieto. Bet vyro norėčiau pusmečiui. Na, gerai, užtektų trims mėnesiams. Užtektų pajusti tą pirmąją euforiją, oksitocinų ir įvairių hormonų pliūpsnį. Meilė – chemija, neturinti nieko bendro su protu. Tai – nuostabus jausmas, kurį norėčiau patirti. Ir baltai pavydžiu tiems, kurie patiria tą jausmą ir brandina iki meilės, rimtos draugystės.

– Kada tai patyrėte paskutinį kartą?

– Prieš dvejus metus buvo smagus mėnuo, bet tai nebuvo tikras meilės jausmas. Paskutinį kartą kažką tikro jaučiau seniai. Dabar turiu knygas, kompiuterį, dvigulę lovą su didele antklode ir niekas nekvaršina galvos. Oi, pasaka! Neįsivaizduoji, kokia laimė intravertui būti vienam.

– Ar neapgaunate savęs? Nejaugi nenorite kažko greta?

– Ne. Jei yra poreikis, tam visą laiką greta kaimynas (juokiasi). O jei rimtai – sau esu geriausia ir protingiausia pašnekovė. Kalbos apie nieką, tuštybių mugė mane užknisa ir kelia žiovulį. Kartais padarau socialinį eksperimentą išsidirbinėdama iš nuobodulio. Gal man bipolinis sutrikimas?

– O aš norėjau artėjančio 40-ojo gimtadienio proga palinkėti banaliai, bet – meilės.

– Aš ne vieniša, bet viena. Turiu puikių draugų, dukrą, giminę, šeimą. Ir, Jėzau, kiek dukterėčių! Žinoma, jeigu į mano gyvenimą ateitų žmogus ir su juo pasijusčiau kaip už mūro sienos... (Atsidūsta). Džiaugčiausi, kaifuočiau ir aplink nieko nematyčiau. Ir gyvenčiau nesukdama galvos, užsakyčiau staliuką vakarienei, pagaminčiau pietus, bendrautume taip, kad būtų įdomu, linksma ir nieko netrūktų. Tai būtų pasaka. Bet taip būna tik pasakose.

– Netikite pasakomis?

– Kiek kartų buvo, kad patikėjau pasakomis, bet mane apgaudavo, net – apvogdavo. Ir paaiškėjo, kad žmonės naudojasi kitų patiklumu, naivumu ir vienas kitu.
O geri vyrai turi šeimas ir gyvena su savo moterimis. Kiti – narcizai, susireikšminę arba sėdi kalėjimuose, yra ne tos orientacijos arba užsimuša važiuodami motociklu.