D. Montvydas meilės ideologijai nesipriešina

Tylią atokvėpio minutę sėdėdamas prie pianino Donatas Montvydas šiandien nesigėdytų jausmingų džiaugsmo ašarų, nors paauglystėje nebuvo tikras, ar muzika – tikrasis jo kelias. 25-erių vaikinas dėmesio ir pripažinimo stygiumi skųstis negalėtų: išbandė save tarptautiniame „Eurovizijos“ dainų konkurse bei išleido puikiai parduodamą solinį albumą „DonnyMontell“, šiemet jis pelnė 4 prestižinius M.A.M.A apdovanojimus. Neretas svečias jis ir uostamiestyje. Vasario 11 dieną  Klaipėdos koncertų salėje koncertą „Leisk mylėt stipriau“ surengsiantis atlikėjas su dienraščio „Klaipėda“ skaitytojais sutiko pasidalyti mintimis apie meilę, muzikinį kelią bei savo gyvenimo filosofiją.

– Tavo koncertas uostamiestyje bus skirtas Valentino dienai. Ką tau pačiam reiškia ši šventė?

– Atvirai pasakius, man Valentino diena yra svarbi tiek, kiek ji yra svarbi mano artimiesiems. Suprantama, jog mano antrajai pusei bei kitoms mano gyvenimo moterims ši šventė yra ypatinga ir jos tą dieną laukia atitinkamo dėmesio. Tad negaliu vadovautis vien savo norais ir būti egoistu. Trumpai tariant, būtent tie žmonės, kurie man yra svarbūs, šią dieną padaro išskirtinę ir man.

– Ar tokią nuostatą apie šią šventę turėjai visuomet? O gal būdamas paauglys vis dėlto lakstei po mokyklą apsiklijavęs veidą popierinėmis širdelėmis?

– Kai mokiausi mokykloje, žinoma, tai buvo svarbi diena ir su savo bendraklasiais mes tikrai taip ir elgdavomės. Nesakau, kad meilės šventės ideologija yra neteisinga. Juk ne kiekvieną dieną prisimename, kad reikia parodyti dėmesį savo artimiesiems. Tad ši šventė, mano nuomone, yra skirta paskatinti žmones, kad ir sąmoningai, tai padaryti. Matyt, kažkas buvo labai įžvalgus ir suprato, jog po daugelio metų žmonės nebegalės skirti daug laiko vienas kitam. Todėl ir sugalvojo šią šventę.

– Sakoma, jog meilė ir kančia yra du jausmai, kurie labiausiai skatina kūrybą? Kas yra tavo kūrybinio variklio varomoji jėga?

– Mano nuomone, kūrybos mūzos turi ne vieną pavidalą. Mano kūrybos variklis yra pats gyvenimas. O jame pasitaiko labai daug įvairių jausmų.

– Esi baigęs Balio Dvariono muzikos mokyklą, kur, be kitų muzikinių disciplinų, taip pat mokeisi groti fortepijonu. Ar dažnai prie šio instrumento tenka prisėsti ne kūrybai ar darbui, o savo malonumui ir atsipalaidavimui?

– Tiesą pasakius, tokių akimirkų šiuo metu pasitaiko nedažnai, tačiau jos būna labai ypatingos. Dažniausiai tokiomis akimirkomis būnu vienas ir tos kelios valandos tampa lyg muzikine išpažintimi. Tuomet esu tokiu žmogumi, kurio tikriausiai nėra matę net mano tėvai, kai nesigėdiju jokių savo emocijų ir būnu lyg atverstas popieriaus lapas.

– Kas tave atvedė į muzikos kelią? Susiklosčiusios aplinkybės, tėvai?

– Šeimos įtakos paneigti negaliu. Mano tėtis yra būgnininkas. Kai buvau dar mažas, jis grojo sunkiojo roko grupėje pavadinimu „Plackartas“, kurioje, beje, yra dainavę Vitalijus Kairiūkštis ir Rosita Čivilytė. Tad tėtis mane dažnai pasiimdavo ir į koncertus bei repeticijas. Kai man buvo šešeri, aš jau dalyvavau „Dainų dainelėje“ , kurioje man pasisekė tapti laureatu. Kai nuo pat gimimo net dešimt metų praleidi aplinkoje, kuri labai glaudžiai susijusi su muzika, tai vis dėlto stipriai lemia tavo likimą.

– Ar būdamas paauglys niekuomet nepagalvojai, kad gal muzika ne tau, ar nesinorėjo visko mesti?

– Tokių minčių kildavo. Būdavo momentų, kai savęs klausdavau, koks viso to tikslas ir ar man reikia muzikos. Tačiau tai vyko dėl to, jog brendimo tarpsniu žmogui apskritai labai sunku suvokti save. Keičiasi jo mąstymas, jis daug blaškosi, netgi jo fiziologija tuomet pradeda kisti. Tuo metu nelabai sugebi atskirti, kas yra tikra, o kas tik laikina. Tačiau, bėgant laikui, kai pats pradedi savarankišką gyvenimą, kuri savo ateities vizijas, atsiranda ir dvasinis stabilumas. Tada pamažu ateina ir mintis, ką tu iš tiesų norėtum veikti gyvenime.

– Ar tuomet turėjai kažkokių savo muzikos pasaulio idealų, kuriais norėjosi sekti? Gal tokių yra ir dabar?

– Aš visuomet klausiau labai įvairios muzikos. Net dabar mano grotuvo grojaraštyje galima rasti kūrinių nuo klasikos iki džiazo. Tėtis mane nuo mažens mokė niekada nenuvertinti nė vieno muzikos stiliaus. Prisimenu, jog pirmoji tėčio padovanota kasetė man buvo lyg vadovėlis. Tai buvo poproko muzikos rinkinys, kuriame buvo tokių grupių, kaip „BonJovi“, „Aerosmith“, „DeepPurple“, „Queen“, kūriniai. Tai grupės, kurių muzikoje dominuoja melodija. Apskritai, aš labai džiaugiuosi, jog gimiau tuo laikmečiu, kai svarbiausia muzikos sudedamoji dalis buvo būtent melodija. Dabar viskas yra kitaip.

– O kaip yra dabar? Apskritai, kokia tavo nuomonė apie šiuolaikinę muziką?

– Neseniai teko dalyvauti gana įdomioje meistriškumo pamokoje, kurios metu buvo pasakojama, kaip tam tikri muzikos elementai veikia žmogaus pojūčius. Pagal išsakytą teoriją, žmogaus protą labiausiai veikia harmonija, širdis tiesiogiai sąveikauja su dainos melodija, o kūrinio ritmika dažniausiai įtakos daro seksualiniams žmogaus pojūčiams. Šių dienų tendencijos rodo, jog dauguma muzikos kūrinių būna orientuoti tik į ritmiką. Tad galima daryti išvadą, kad šiuo metu rinkoje vyksta šioks toks „intelektinis“ muzikos nuvertėjimas.

– Prisiminus pirmuosius tavo muzikinius pasirodymus, tikrai galima teigti, jog tavo kūrinių melodijos tuomet buvo gana sudėtingos. Tačiau vėliau tavo kūryba tapo paprastesnė. Kodėl?

– Prisimenu, kai tuos pirmuosius kūrinius mėginau realizuoti įrašų studijoje, patyrę specialistai man iškart pasakė, kad mano kūriniai labiau skirti gerokai muzikaliai pažengusiai auditorijai ir paprastas žmogus gali jų nesuprasti. Tuomet širdyje jaučiau nusivylimą, teko apsispręsti, ar man sustoti, ar būti ištikimam sau bei mėginti pripratinti publiką prie savo muzikos skambesio. Nusprendžiau tiesiog išlaukti savo momento surasdamas vidurį tarp to, kas patinka žmonėms ir kas aktualu kūryboje man.

– Ko klaipėdiečiai gali tikėtis iš tavo koncerto vasario 11 dieną?

– Tai bus meilės dainų vakaras. Repertuarą rinkome specialiai Valentino dienai. Aš labai džiaugiuosi, jog teks koncertuoti akustinėje aplinkoje, kuri visuomet sukuria tam tikrą intymų ryšį su publika. Koncertuodamas tokioje aplinkoje atlikėjas jaučiasi lyg stovėdamas nuogas prieš publiką. Vakaro metu skambės dainos, kurios padarė man didžiausią įtaką paauglystėje bei autoriniai mano kūriniai. Tarp jų bus ir dainų, kurias publika tikriausiai išgirs pirmą kartą.

– Ir dar vienas klausimas. Kas dabar tave priverstų atsisakyti savo muzikinio kelio?

– Mano nuomone, muzikos paskirtis yra sujaudinti klausytojus. Tikriausiai šio kelio atsisakyčiau tuo atveju, jei suvokčiau, kad būdamas scenoje žmogui nebegaliu perduoti jokios emocijos. Nesu egoistas, tad kai savo muzika nebeturėsiu ką pasakyti žmogui, žinosiu, jog atėjo laikas keistis, arba užsiimti kažkuo kitu.