Ilgametė televizijos laidų vedėja, o dabar aktore tapusi Daiva Tamošiūnaitė teigia, jog sveikata - raktas į laimingą gyvenimą. Moteris ne tik stengiasi būti fiziškai aktyvi, sveikai maitintis, bet ir ugdo dukros Adelės sveikos gyvensenos įpročius. Daiva sako: savo organizmu būtina pasirūpinti nuo vaikystės. 

- Ilgą laiką dirbote televizijos laidų vedėja, dabar pasinėrėte į aktorystę, kaip jaučiatės naujame amplua?

- Aktorystė man labai patinka, kartais net gaila, jog filmavimai nevyksta kasdien. Žmonės, su kuriais dirbu, profesionalūs ir draugiški. Nežinau, ar tikrai pateisinau režisieriaus lūkesčius, bet jis manęs nebara, netenka kartoti scenos po dešimt kartų. Sulaukiu ir gerų atsiliepimų, iš draugų arba net nepažįstamų žmonių, tai labai malonu.

- Esate žinoma moteris, todėl turite būti pasitempusi, gerai atrodyti. Skaičiau, jog nevengiate įvairių grožio procedūrų?

- Kol dar galiu sau leisti, stengiuosi rinktis kuo natūralesnes grožio procedūras. Nė vienas nėra pabėgęs nuo senatvės, todėl žmogus prieina ribą, kai „švelnūs“ būdai išsaugoti jaunystę gali ir nebepadėti. Tada galima griebtis drastiškesnių priemonių – plastinės chirurgijos. Galbūt ateis tokia diena, kai nepabijosiu ir jos. Tačiau kol kas verčiau renkuosi ozono ar plazmos terapiją, masažus. Yra nemažai natūraliu būdų grožiui išsaugoti, tačiau netikiu, kad vien jų pakanka, reikia ir kosmetinių priemonių. Vieni teigia, kad įvairūs kremai tėra kenkianti sveikatai chemija. Tačiau aš su tuo nesutinku.

Kartais mes visai negalvojame, kad pradėti rūpintis savimi reikia kuo anksčiau. Susimąstome tik tada, kai matome pirmuosius nesirūpinimo savimi požymius, pilkėjančią odą. Geriu daug vandens, skaičiuoju kalorijas, jei to nedaryčiau, greičiausiai būčiau „simpatiškai minkšta“. Tiesa, aerobika bei kitos grupinės treniruotės mane erzina. Namuose turiu treniruoklį, nors vien jo nepakanka norint turėti gražų kūną, tačiau kalorijų sudeginti tikrai galima.

- Ko gero, ne mažiau svarbu ir tai, kas atsiduria ant jūsų pietų stalo. Juk grožis ir gera sveikata tai visų pirma - sveika mityba, sutinkate?

- Be abejonės, bet ko į organizmą nededu. Kartais leidžiu sau pasilepinti, tačiau tie laikai, kai keliaudama iš vieno darbo į kitą, užsukdavau į degalinę suvalgyti greito maisto, jau užmaršty. Be abejo, kai išvykstame į filmavimus ir būname ten nuo ryto iki vakaro, kyla noras ko nors užkąsti, tačiau dabar visuomet tuo pasirūpinu – įsidedu riešutų, vaisių ar virtą kiaušinį.
Dukrą Adelę taip pat mokau, kad organizmas nėra šiukšliadėžė. Mitybos įpročiai susiformuoja labai anksti, todėl jei vaikystėje valgysi nesveiką maistą, vėliau gali tekti labai pasigailėti.
Kas yra angliavandeniai, baltymai, kaip derinti maisto produktus – apie visa tai pasakoju Adelei. Mūsų namuose nerasi traškučių ar gazuotų gėrimų. Ne tik grožis, bet visų pirma sveikata priklauso nuo to, ką valgai. Dukrai duodu daug daržovių ir ji vis labiau jas mėgsta.

- Dalyvaujate socialinėse akcijose, skirtose įvairių ligų prevencijai. Padėti kitiems paskatino skaudi patirtis?

- Prieš trejus metus rėmiau brolių pranciškonų iniciatyvą pastatyti užuovėją onkologiniams ligoniams – Šv. Pranciškaus onkologijos centrą Klaipėdoje, visai neseniai tapau parodos „Mylintys gyvenimą“, skirtos onkologinėmis ligomis sergantiems, ambasadore. Puikiai žinau, su kuo susiduria sergančiųjų artimieji ir kaip labai jiems reikia psichologinės pagalbos.
Mano artimieji, sirgdami onkologinėmis ligomis, nebuvo linkę apie tai kalbėti nei su manimi, nei su kitais šeimos nariais. Todėl tikiu, kad tie „tarpininkai“ – nepažįstamieji, kuriems galima išsipasakoti, tikrai sugeba padėti sunkiu metu. Kai žmogus serga, svarbi ne tik medicina. Lietuvoje yra tikrai gerų gydytojų, bet be žmogaus valios ir dvasinės stiprybės net ir jų galios sumažėja perpus. Vienas mano artimųjų pasidavė vos sužinojęs apie ligą, tuo tarpu kitas kovojo iki galo už gyvenimo džiaugsmą ir jam pavyko ištverti daug ilgiau.
Laimė susideda iš daugelio dalykų, tačiau pagrindinis jų, ko gero, yra sveikata. Jei žmogus yra sveikas, gali mąstyti – jis turi visus reikalingus įrankius sukurti laimingą gyvenimą.

- Prieš porą metų Lietuvoje buvo pirmą kartą minima neišnešiotų naujagimių diena ir tą kartą sakėte, jog būtinai prisijungtumėte prie neišnešiotų naujagimių tėvų asociacijos bei pasidalintumėte patirtimi. Su kokiais sunkumais susiduria neišnešiotų kūdikių tėvai?

- Kiek žinau, tokia asociacija kūrėsi, tačiau apie jos veiklą nieko konkretaus girdėti neteko. Mane šis skaudus įvykis palietė prieš vienuolika metų. Turiu pripažinti, kad jau tuo metu neišnešiotų vaikų skyriai mūsų šalies ligoninėse buvo vieni geriausių, specialistai puikiai paruošti.

Baisiausia tuo metu buvo nežinia, kuri gaubė visą laiką: nežinojai, kas bus su tavo vaiku po valandos, dienos, ar jis turės jėgų išgyventi. Viskas, ką tuo metu gali padaryti, tai nepasiduoti ir laukti, kas bus. Ramybė užplūdo tik tada, kai Adelė sulaukė pirmojo gimtadienio. Iki tol niekas negalėjo garantuoti, kad ji išgyvens, bus sveika.

Visada klausiu, kodėl neišnešiotų vaikų skyriuje psichologinė pagalba moterims nėra teikiama. Gulėdama ten esi viena su savo nerimu. Lietuvoje psichologo, psichoterapeuto nauda nėra įvertinama, galbūt dėl to ir turime tokią baisią savižudybių, psichikos ligų statistiką.