Centre – dviejų brolių konfliktas
Šarūnas prisistato kaip aktorius, režisierius ir šiaip plataus spektro menininkas. Naujame kriminaliniame seriale „Vieno kraujo“ jis įkūnija kriminalinės policijos pareigūną Joną Lokį. Šis turi brolį, su kuriuo vaikystę praleido atskirai, o užaugę abu pasuko visiškai skirtingais keliais. Vienas stengiasi gyventi atsakingai, kitas įsitraukia į pavojingą nusikaltimų pasaulį. Po daugelio metų brolių keliai netikėtai susikerta tiriant didelį nusikaltimą, priversdami abu atsigręžti į praeitį.
Iš pirmo žvilgsnio siužetas atrodo aiškus – du broliai, iš kurių vienas mėgina būti gerietis, o kitas – akivaizdus blogietis. Tačiau, pasak Šarūno, viskas ne taip paprasta.
„Neapsigaukite, – juokiasi jis. – Čia dar labai neaišku, kuo viskas baigsis...“
Pati brolių konflikto tema aktoriui nėra visiškai svetima – jis turi du brolius ir pats šeimoje yra vidurinis.
„Aišku, ir tarp mūsų būta lengvų nesutarimų, bet tikrai ne tokių. Seriale kalbama apie tokį susipykimą, kai bandoma iš esmės sugriauti kito žmogaus gyvenimą, jam pakenkti. Situaciją dar paaštrina tarp brolių įsipainiojusi moteris“, – intriguoja serialo herojus.
Sportas – vaistas sielai ir kūnui
Visą gyvenimą aktyviai sportuojantis ir galintis pasigirti raumeningu kūnu Šarūnas dažnai sulaukia režisierių pasiūlymų vaidinti nusikalstamo pasaulio atstovus. Televizijos žiūrovai jį gerai pažįsta iš serialų „Rimti reikalai“, „Prakeikti“, „Gaujų karai“.
„Kol buvau lieknas ir garbanotas ilgaplaukis, gaudavau daugiau romantinių personažų – vaidindavau visokius mylimuosius, o su metais, kai mano gyvenime atsirado daugiau sporto ir priaugau raumenų, kažkaip režisieriai manyje pradėjo matyti arba nusikaltėlį, arba kriminalistą. Juolab kad ir dauguma serialų (ne tik Lietuvoje) kuriami apie teisingumo ir nusikalstamo pasaulio kovą“, – aiškina Š. Datenis.
Sportas, sako, jam ne naujiena. Dar paauglystėje iš kasečių nuomos punkto vilkte vilkdavo namo veiksmo filmus, kuriuose vaidino Jeanas-Claude’as Van Damme’as ir Sylvesteris Stallone.
„Jų kūnai labai įspūdingi. Pažiūrėkite vien „Rembo 3“ – ohoho, kokie raumenys! Tačiau buvo laikas, kai galvojau, kad tokios išvaizdos, neryjant steroidų, pasiekti neįmanoma. Pasirodo, galima, tik reikia treniruotis.“
Sporto Šarūnui reikia ir vaidybai. „Kūnas – vienas iš mano darbo įrankių, bet sportas taip pat reikalingas ir normaliai psichologinei būsenai palaikyti. Gyvenime būna visokių momentų, kai išsibalansuoji, viskas pabyra, ir tada sportas man labiausiai padeda sugrįžti į save. Jei ne jis, gal manęs čia jau ir nebūtų...“ – atvirauja Šarūnas, kasdien važiuojantis į sporto salę, kilnojantis svarmenis, taip pat lankantis muaitai treniruotes.
„Kai kūnas parengtas, nesuglebęs, tada ir pats geriau jautiesi jį rodydamas. Juk kartais scenoje turi ir apsinuoginti“, – priduria.
Pasirinkimą inspiravo… O. Koršunovas
Kadangi Šarūno vaikystė ir paauglystė prabėgo žiūrint filmus, klausiu, gal jie ir buvo pagrindinė inspiracija rinktis aktoriaus profesiją.
Pasirodo, tik iš dalies. Tais laikais filmuose matomas Holivudo pasaulis vaikinui atrodė kaip nepasiekiama rožinė svajonė.
„Buvo panašiai tas pats, kaip gyvenant Lietuvoje svajoti būti kosmonautu ir išskristi į kosmosą...“ – juokiasi jis, stebuklais nelabai tikėjęs.
Mintis, kad norėtų būti aktoriumi, pirmą kartą į galvą stuktelėjo pažiūrėjus Oskaro Koršunovo statytą spektaklį „Karalius Edipas“. Tada ir pamanė, kad galbūt norėtų pats vaidinti.
„Mokykloje buvo visko: ir dramos būrelis, ir skaitovų konkursai, ir renginiai, kuriuos vesdavau, ir klasės klounas buvau… – pasakoja buvęs Vilniaus Gabijos gimnazijos mokinys. – Net Konstantiną Stanislavskį lankydamas dramos būrelį skaičiau.“
Deja, iš pirmo karto į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją (LMTA) įstoti nepavyko. Teko rinktis ką nors kito, ir tuo kitu tapo Vilniaus Gedimino technikos universitetas, kur pusmetį Šarūnas studijavo automatiką.
„Kitais metais vėl bandžiau stoti į aktorinį. Buvo renkami du kursai – renginių vedėjų ir lėlininkų. Beje, renginių vedėjų kursą turėjo rinkti Vytautas Kernagis, kuris prieš pat egzaminus mirė. Pasirinkau lėles.“
Aktorius pasakoja visą gyvenimą turėjęs medikų pripažintą nedidelį nerimo sutrikimą. Įstojęs į automatiką greitai pajuto, kad šie mokslai – ne jam. Tačiau studijos davė ir vieną gerą dalyką – pradėjęs vaidinti mėgėjiškame universiteto teatre „Palėpė“, jis susipažino su jo vadovu ir režisieriumi Olegu Kesminu, kuris padėjo pasiruošti stojamiesiems egzaminams.
Kūnas – vienas iš mano darbo įrankių, bet sportas taip pat reikalingas ir normaliai psichologinei būsenai palaikyti.
„Pamenu, kaip jo klausiau, ką rinktis – renginius ar lėles, kai negalėjau apsispręsti. Jis man patarė imti lėles, sakė, kad jos bus dar vienas papildomas įrankis aktoriaus kelyje“, – prisimena Š. Datenis, net keturiolika metų praleidęs Vilniaus teatre „Lėlė“, į kurį buvo priimtas dirbti iškart po studijų.
Nors Datenio pavardės šiuo metu etatinių darbuotojų sąraše nėra, teatre „Lėlė“ jis – dažnas svečias: stato spektaklius, dirba kaip kviestinis režisierius, siekia, kad lėlių spektakliai būtų kuriami ne tik vaikams, bet ir suaugusiesiems.
„Idėjų turiu daug, bet nemažai laiko ir jėgų atima biurokratija. Reikia prisėsti ir rašyti ne tik spektaklio scenarijų, bet ir projektą finansavimui gauti. Taip ir mūza gali pabėgti, neapsikentusi biurokratinių barjerų...“ – atsidūsta.
Daugiau patirčių – daugiau stalčiukų
Anot Šarūno, filmuojantis seriale „Vieno kraujo“ nebuvo sunkių scenų. Nebent tos, kuriose reikėjo tikroviškai suvadinti panikos priepuolius...
„Kadangi mano personažas Jonas turi gana stiprų nerimo sutrikimą, tai man teko ne kartą imituoti panikos priepuolį ir hiperventiliaciją, nes tai yra susiję reiškiniai. Žmogui atrodo, kad trūksta oro, stoja širdis ir tuoj nutiks kažkas labai blogo. Esu ir pats tai patyręs“, – prisipažįsta Šarūnas ir tęsia, kad kai per dieną reikėdavo suvaidinti kokias penkias ar net septynias tokias scenas, kuriose jo personažas patiria panikos priepuolį, į vakarą net įsiskaudėdavo galvą.
„Žmogaus smegenys juk nesupranta, kad tu čia tik vaidini“, – juokiasi jis.
Vaikystę praleidęs Naujininkų ir Vilniaus stoties rajone, Šarūnas džiaugėsi turįs visą plejadą personažų, matytų tais laikais.
„Kuo daugiau patirčių – tiek teigiamų, tiek neigiamų – tuo daugiau aktorius turi stalčiukų, iš kurių paskui gali traukti visokias kuriamų personažų charakterio savybes, šnekėjimo manierą. Tuo metu, kai augau, mūsų rajone sukiodavosi daug įvairių tipažų. Vienas tokių net telefoną yra iš manęs yra atėmęs. Labai juokinga, kad po keturiasdešimt metų ratas apsisuko ir dabar jau kelintą mėnesį gyvenu Naujininkuose, per vieną namą nuo to, kuriame gimiau“, – aiškina aktorius ir skuba pridurti, kad dabar šiose vietose saugu ir ramu.
Kitoks scenarijus?
Šarūnas sutinka, kad aktorystė – labai sunki profesija. Kai jo karjera buvo sulėtėjusi, ne kartą teko dirbti ir kitus darbus – scenas surinkinėti ir pas mamą už prekystalio stovėti.
„Mama turi firmą, kuri užsiima švenčių dekoru, tad išmokau ir balionus pūsti, iš jų arkas daryti“, – juokiasi Š. Datenis ir priduria, kad galiausiai vis tiek nelabai įsivaizduoja save kitur. Kitokia veikla jį vestų iš proto. Kasdien sėdėti nuo devynių iki penkių negalėtų.
Kadangi vaikystėje buvo hiperaktyvus vaikas, įvairūs smulkūs darbeliai jam netiko.
„Aš tiesiog imdavau drebėti, lygiai taip pat atsitiko ir automatikos studijose. Pamenu, elektronikos paskaitose reikėdavo lituoti. Tai reiškia, kad bus mažyčiai taškeliai, subtilus, kruopštus darbas. Siaubas! Kelis kartus pabandžiau ir supratau – negaliu: man tai kelia nerimą. Todėl ir mečiau.“
Po metų įstojęs į LMTA mokytis aktorinio meistriškumo Šarūnas neprašovė. Vos spėjęs apsiginti magistro diplomą ir pradėjęs karjerą Vilniaus teatre „Lėlė“, pastatė spektaklį „Gaidelis pinigautojas“, už kurį jaunojo menininko kategorijoje pelnė... Auksinį scenos kryžių.
„Dabar su savo kūrybine komanda statome „Tris paršiukus“, bet ne klasikinį variantą, o šiuolaikinį, kuris pasirodys sausį ir vadinsis „Trys paršiukai. Misija Marsas“. Mano paršiukai ne trobas statys, bet skris kolonizuoti kitų planetų. „Pinokis“, kurį sukūriau prieš aštuonerius metus, irgi nėra paprastas medinukas, tai... androidas. Spektaklio veiksmas vyksta ateityje, kur žmonėms nebeleidžiama remontuoti senų daiktų, o liepiama pirkti tik naujus“, – pasakoja režisierius.
Visos idėjos – iš gyvenimo
Paklaustas, kaip renkasi temas savo lėlių spektakliams, Šarūnas atsako paprastai: „Tiesiog iš gyvenimo. Kas pačiam rūpi, skauda, tą noriu papasakoti ir vaikams. Man neįdomu daryti taip, kaip jau šimtą kartų daryta. Šiuolaikiniam vaikui turi parodyti kur kas daugiau prasmių, nei yra klasikinėje pasakos versijoje. Kodėl tie paršiukai išskrenda iš Žemės? Ogi todėl, kad ji yra be galo užteršta ir čia gyventi nebeįmanoma.“
Kuo daugiau patirčių – tiek teigiamų, tiek neigiamų, tuo daugiau aktorius turi stalčiukų, iš kurių paskui gali traukti visokias kuriamų personažų charakterio savybes.
Teatru ir kinu Šarūnas jau seniai nebegali mėgautis vien kaip paprastas žiūrovas. Žiūrėdamas spektaklius, filmus ar serialus jis neišvengiamai vertina vaidybą, scenografiją, režisūrą. Pats aktorius šią būseną vadina darbine liga.
„Man sunku ne tik spektaklius, bet jau ir filmus, serialus žiūrėti. Aišku, būna kartais, kad užsimiršti, pasineri, užsiburi, bet su metais to vaikiško įsitraukimo vis mažiau ir mažiau... Kol neturėjau patirties, daug dalykų stebino. Dabar žiūriu ir mąstau, tarkime, kodėl aktorius tamsoje – ar toks režisieriaus sprendimas, ar čia jis tiesiog nepataikė į šviesą“, – juokiasi Š. Datenis.
Kalbėdamas apie teatro išskirtinumą, Šarūnas pirmiausia pabrėžia gyvą kontaktą su žiūrovu. Jo įsitikinimu, gyvas santykis būtent ir yra tai, ko negali suteikti nei kinas, nei televizija, nei socialiniai tinklai. Aktorių džiugina viltis, kad artimiausiais metais dirbtinis intelektas (DI) teatro niekaip nepakeis.
„Tai viena seniausių meninės raiškos formų! Istorijų pasakojimas prie laužo, kai žmonės rankomis ar daiktais kurdavo šešėlius ant uolos ar kitos šviesios plokštumos, siejamas net su priešistoriniais laikais. Labai tikiuosi, kad neatsitiks taip, jog ateityje žiūrėsime tik DI sukurtus kino filmus. Na, o jei taip įvyks, tuomet teatras liks paskutiniu gyvu menu Žemėje“, – ramiai tęsia jis ir piešia scenarijų, kaip teatras tampa paskutine gyva meno vieta Žemėje, o bilietai į spektaklius kainuoja beprotiškus pinigus.
Toks apokaliptinis scenarijus, anot Šarūno, pakylėtų aktoriaus profesiją į labai garbingą lygį. Tuo metu dabar vaidybos absolventams sunku rasti darbo, jis menkai apmokamas, todėl daug kas nueina dirbti į kitas sritis.
„Man buvo lengva, nes po studijų išsyk gavau pusę etato Vilniaus teatre „Lėlė“. Vis dėlto ta „lėlininko“ etiketė ilgai lydėjo ir buvo tarsi prakeiksmas. Mus vadino „lėliukais“ ir nelabai norėdavo įsileisti į rimtesnius projektus“, – prisimena jis.
Gyvenimui irgi lieka laiko
Šiandien Šarūnas – populiarus serialų ir filmų aktorius, spektaklių režisierius. Ar tokiame užimtame gyvenime dar lieka laiko sau, ne scenai ir ne darbui?
„Aišku, lieka, tik ne dabar – lapkritis, gruodis – sudėtingi mėnesiai. Šventiniu periodu būna daug užsakomųjų spektaklių. Tačiau vasarą pavyko atsikvėpti, rasti daugiau laiko sau, tad turiu pakankamai jėgų bėgti prieškalėdinį maratoną“, – tikina.
Jei reikėtų įvardyti vieną savo talentą, apie kurį mažai kas žino, tai būtų... bitboksas (muzikos ritmų, būgnų, bosų ir kitų garsų kūrimas vien burna, lūpomis ar liežuviu – aut. past.).
„Bitboksą panaudojau ir statydamas savo pirmąjį spektaklį „Gaidelis pinigautojas“, ir dar keliuose, kur gyvai kūriau muziką vien lūpomis“, – atvirauja Šarūnas ir su šypsena išduoda dar vieną savo talentą – balionų rišėjo.
„Lankstyti figūrėlių iš ilgų balionų nesugebėjau išmokti – man ten per daug smulkios motorikos, bet visokias išrangytas kolonas, arkas iš balionų aš galiu sukonstruoti.“
Savo 40-ąjį gimtadienį, kurį atšventė birželį, aktorius paminėjo kiek kitaip nei įprasta. Tą dieną jo laukė scena ir dar vienas spektaklis.
„Rodėme Jono Kuprevičiaus premjerą „Antigonė“, tad savo gimtadienį švenčiau scenoje“, – atvirauja aktorius ir sako, kad kol galvoje yra naujų idėjų, o kasdienybėje – vaidmenų, kiekviena diena gali tapti mažu gimtadieniu.

Naujausi komentarai