Režisierė Dalia Ibelhauptaitė, įprastai į Lietuvą atvykstanti tik trumpam, šiais metais žada užsilikti ilgiau. Dvi naujas operas ir vieną kiek senesnį projektą ji tikisi pristatyti iki pavasario. Regis, laiko dar labai daug, tačiau Dalia purto galvą ir tikina negalinti juo piktnaudžiauti.

Dalia, kaip atrodo paprasta jūsų darbo diena?

Yra tokių dienų, kai laukia vienuolika susitikimų... Dažniausiai darbo dieną pradedu pusę septynių. Elektroniniai laiškai, susitikimai, dažnai užsitęsiantys iki paryčių... Man tenka ir praktinis, prodiuserio, ir kūrybinis, režisieriaus, darbas.

Grįžusi į Lietuvą apsistojate tėvų namuose?

Šįkart gyvenu viešbutyje „Stikliai“, tai – mūsų darbų mecenatai. Į Lietuvą grįžtu ne susitikti su draugais ar romantiškai pasivaikščioti Vilniaus gatvėse. Aš čia atvykstu dirbti. Už sėkmės, kurią mato aplinkiniai, slypi kruvinas darbas.

Sunku patikėti, kad kraštui, kuriame gyvenote ilgą laiką, nejaučiate jokių sentimentų...
Negyvenu Lietuvoje jau dvidešimt dvejus metus. Iš Lietuvos išvažiavau aštuoniolikos. Manyje teka lietuviškas kraujas, bet galvoje nėra nė vienos lietuviškos minties. Kaip žmogus susiformavau ne čia. Maskvos ir Londono didmiesčiuose. Jei nori kažko pasiekti savo gyvenime, negali sau leisti jausti nostalgiją ar kentėti. Kelio atgal nebėra. Esu azartiškas, greitai užsidegantis žmogus. Man labai svarbu judėti į priekį, to mane visada mokė mama su tėčiu. Tai va kokį monstrą sukūrė (juokiasi).

Talentingi žmonės jus supo nuo darželio laikų, ar ne?

Man labai pasisekė gimti reikiamu laiku ir reikiamoje vietoje. Visą laiką, kiek tik save atsimenu, norėjau būti teatro dalis. Jis mane žavėjo dviem dalykais – žmonių buvimu kartu ir galimybe sukurti pasaulį, kuris išeina už tikrojo pasaulio ribų. Kartais taip susiklosto, kad į vieną vietą sueina visi reikalingi žmonės. Mano darželio laikų draugas buvo Andrius Mamontovas, iš mūsų mokyklos išėjo „Foje“ ir Oskaras Koršunovas. Visi kartu kurdavome spektaklius, tik paskui pasukome skirtingais keliais, bet energija ir kūrybinis užtaisas liko.

Kaip manote, kas daugiausiai prisidėjo prie jūsų sėkmės?

Mes visą laiką iškreiptai įsivaizduojame sėkmę. Atsikėliau iš lovos, kas nors mane pamatė ir pakvietė nusifotografuoti... Ir čia jau – pasisekimas? Labai mėgstame šnekėti apie Holivudą ir jo aktorius, kaip ten viskas žiba. Bet retas kuris pagalvoja, kad Holivudo aktorių gyvenimas prilygsta kalėjimui, kuriame dirbama po keturiolika valandų per dieną. Žinoma, mes matome fantastiškomis suknelėmis vilkinčias aktores premjeros metu... Mano vyras Dexteris Fletcheris trečius metus filmuojasi televizijos seriale „Viešbutis „Babilonas“. Tą serialą žiūri aštuoni milijonai žmonių. Kokia jo gyvenimo realybė? Dexteris atsikelia pusę šešių ryto, sėda į mašiną, iki septintą būna darbe, iki pusės devynių grimuojasi, rengiasi, devintą valandą jis stovi filmavimo aikštelėje iki devynioliktos valandos su viena pertrauka dirba. Po to nusiprausia, įgriūna į mašiną, grįžta namo ir repetuoja kitos dienos tekstus. Taip jis gyvena šešias dienas per savaitę.
Tai kiek laiko judu praleidžiate kartu? Panašu, kad susitinkate tik naktį.

Kartu būname tarp darbų ir kelionėse. Mes nežiūrime televizoriaus, retai kada užsiimame virimais ir kepimais. Pirmiausiai mes – dvasios, o tada jau – gyvenimo draugai. Mūsų santykiai kuriami iš mūsų abiejų pasaulių, pasiekimų, nesėkmių. Gal todėl mūsų kalba niekada nenutrūksta?

Kaip seniai judu su Deksteriu pažįstami?

Esame vienuolika metų vedę. Kažkada kartu dirbome. Jis buvo mano aktorius, vaidino mano spektaklyje. Mūsų abiejų artimas draugas, „Hario Poterio“ žvaigždė aktorius Alanas Rickmanas man dažnai patardavo, kokius aktorius reikia kviestis į spektaklius. Jis man visą laiką kalbėdavo ir apie Dexterį, o aš galvodavau – kas tas Dexteris? Tais laikais apie jį dar nieko nežinojau. Tačiau pamačiusi Dexterį pajutau, kad tai – neeilinio talento žmogus.

Papasakokite daugiau apie judviejų namų erdvę. Kuo ji ypatinga?

Mano namuose labai daug erdvės. Nėra jokių dekoracijų, gėlėtų tapetų, užuolaidų, kutų ar kilimų. Tai yra namai, kuriuose vyrauja pilka spalva ir minimalizmas, čia nereikia vaidinti jokios vaidmens. Atidarai namų duris ir tiesiog būni. Abiejų mūsų darbuose labai daug vizualios informacijos, garsų, todėl namuose gražiausia muzika – tyla. Kartais nesinori girdėti jokio garselio (šypsosi).

Didžioji jūsų aistra – kelionės. Kur įprastai traukiate?

Kelionėse esu tikroji aš. Visada keliaujame su Dexteriu. Mums patinka atrasti naujus dalykus kartu. Viena ypatingesnių mūsų jau atrastų vietų – Taitis. Ten gali pasijauti esantis išvien su gamta. Didžiulę meilę ir šilumą jaučiu Afrikai. Būti tokioje šalyje, kur žmonės nežino, kas yra teatras, o juolab opera... Ugandoje kartą manęs paklausė, ką aš veikiu, pirmą kartą gyvenime nemokėjau paaiškinti. Tai, ką darau aš, jų kultūroje neegzistuoja. Gali būti absoliutus genijus savo vonioje ar kambaryje, bet jeigu niekas apie tai nežinos? Kas tavimi patikės?

Kur slypi režisieriaus genialumas?

Genialus režisierius ne tas, kuris genijumi gimė. Genialus režisierius yra tas, kuris turi geriausią dailininką, pačius geriausius aktorius, kompozitorius. Tada jis sėdi centre ir jais visais labai džiaugiasi. Mano tikslas – susirinkti pačius geriausius žmones, suteikti jiems kūrybinę laisvę ir džiaugtis, kad jie visi – mano „autobuse”.

Kaip manote, ko labiausiai trūksta lietuviams?

Gal reikia išmokti būti labiau pasaulio žmonėmis? Aš suprantu, kad mes – Europos centras, ir patys genialiausi, ir protingiausi, ir čia turime visko tiek daug… bet yra pasaulyje ir kitų vietų, kur gera ir įdomu, kurias reikia atrasti. Juk visų mūsų laikas tiksi. Nežinome, kiek mums jo skirta, todėl reikia skubėti atrasti daug naujų ir skirtingų pasaulių.

Jei jūsų pagalbos paprašytų šios srities naujokas, padėtumėte?

Žmonėms padedu ne dėl to, kad manęs paprašo, padedu tiems, kuriais tikiu: jų talentu, jų vidumi. Tikėjimas man – vienintelis kriterijus.