Penktus metus K.Mališauskienės namuose karaliaujančią kalaitę aplinkiniai dažniausiai palydi žodžiais, jog baltų bokserių nebūna. "Nebūna? – gūžtelėjo pečiais moteris. – Bet žinau, kad dar vienas toks kaip mano tikrai yra." Dizainerė pasidalijo trumpa, bet spalvinga gyvenimo su Milka istorija.

Augintinę rado turguje

"Šuo mūsų namuose apsigyveno tik dėl mudviejų su vyru nuo vaikystės likusio įpročio lankytis Vilniaus Kalvarijų turguje, – pasakojo K.Mališauskienė. – Vis pasidomėdavome, kokius gyvūnėlius ten parduoda, kol vieną sykį pamatėme baltą bokserį. Negalėjome nuo jo akių atitraukti. Nieko keista, kad nusipirkome."

Naujų šeimininkų simpatijų Milka nusipelnė ne tik dėl neįprastos spalvos, bet ir dėl liūdno likimo. K.Mališauskienė pasakojo, kad jos augintinės niekas nenorėjo priglausti. Visi Milkos broliai ir seserys jau seniai buvo parduoti, o ji liko.

"Buvę šeimininkai ją pardavė labai pigiai, norėjo, kad tik paimtume", – prisiminė dizainerė. Nors kalaitė ir atrodė kaip tikras bokseris, buvusios šeimininkės teigimu, jos spalva neleido jai vadintis veisliniu šunimi.

"Ji – mūsų albinosė", – regis, dėl to, kad Milka neturi kilmės dokumentų, visiškai neliūdi jos globėja.

Apsigimusi vagilė

Pasak moters, jos augintinė išsiskiria itin geru skoniu ir savarankiškumu. Net ir renkant vardą bokseriukė nesnaudė: iš dešimties išvardytų išgirdusi sau tinkamiausią, akimirksniu atsisuko ir taip tarsi pati jį išsirinko. Taip pamažu Milka apsiprato namuose, o paskui prasidėjo tikros šunybės.

Kartą bokseriukė nuo šeimininkų stalo nugvelbė cukrinę – išlaižė visą cukrų ir... susipjaustė liežuvį. Saldus išpuolis baigėsi liežuvio operacija. Bet Milka nepasimokė. Saldumynai ją ir toliau traukė. Kalaitė gvelbdavo saldainius, bandeles, kitus skanumynus. Jei šeimininkai netyčia palikdavo neiškraustytą pirkinių maišelį, to imdavosi keturkojė.

Prisimindama visa tai Kristina moja ranka, suprask – niekai. Kur kas didesnį galvos skausmą jai kelia kita bėda – Milkos pomėgis gėlynuose rausti didžiules duobes. "Ji kasa, ir viskas. Niekaip nesustabdysi", – apgailestavo K.Mališauskienė.

Atvėsus orams keturkojė griebėsi dar kitos veiklos. Dabar ji vagia namiškių batus ir šlepetes. "Nieko su jais nedaro, bet vagia. Moka letena spintą atsidaryti. O batų ima tiek, kiek randa, per daug jai nebūna", – atlaidžiai šypsojosi pašnekovė.

Aistros dėl poravimo

Apie šeimininkų pastangas išsaugoti Milkos atminimą kitoms kartoms būtų galima parašyti visą knygą, bet šįkart – trumpai. "Kartą važiuodamas automobiliu vyras pamatė į Milką panašų šunį. Tą pačią akimirką šoko iš mašinos ir pasileido paskui nepažįstamąjį ir jo augintinį. Paaiškėjo, jog tai patinas, taip pat albinosas. Buvo nuspręsta jį ir Milką suvesti", – pasakojo Kristina.

Deja, planas nepavyko, nes patinas taip ir nesuprato, ko iš jo norima. "Gal jis buvo per senas? O gal vienas kitam nepatiko?" – svarstė Mališauskai. Šeimininkai vienas kitą ramino, kad net sėkmės atveju tikimybė, kad Milkos šunukai bus balti, labai maža.

Nurimus aistroms dėl poravimo, gyvenimas vėl pradėjo tekėti įprasta vaga: Milka ėda iš širdies formos dubens, miega viename guolyje su katinu Simuku ir sergi namus. Šeimininkai taip džiaugiasi savo augintiniu, kad kartais net pamiršta, jog tai gyvūnas: "Nelaikome jos šunimi. Milka beveik kaip žmogus. Tik tiek, kad nekalba, tačiau akimis ji pasako nepaprastai daug."

Kai namai ištuštėja, ilgas valandas Milkai praskaidrina juodo katino Simuko draugija. "Simuką mums dovanojo kaimynai. Pasakė, kad mums jo būtinai reikia, ir įteikė", – juokėsi trečius metus katinu besirūpinanti K.Mališauskienė.