Nuolat danguje besiritinėjanti saulė, balto smėlio paplūdimiai, žydras Atlanto vanduo, bangos ir vėjas, laukinė gamta, nuostabaus skonio šviežia žuvis ir gyvenimas be streso. Druskos sala – ramybės ir vandens sporto mėgėjų oazė.

Pirmas įspūdis – dykynė

Penkios su puse valandos lėktuvu iš Londono ir prieš tavo akis išnyra Atlanto vandenyne stūksanti viena iš dešimties Žaliojo Kyšulio salų. Nors iš anksto žinai, kad tikėtis palmėmis ir kitais egzotiniais augalais nusėtos vietos nereikia, vaizdas iš paukščio skrydžio pribloškia dar labiau: Druskos sala – visiška dykynė. Tačiau ji vadinama Žaliojo Kyšulio salų brangakmeniu, ir netrukus sužinosite kodėl.

Nusileidus apie 500 km nuo vakarinių Senegalo krantų nutolusio salyno vienoje salų pirmas žingsnis oro uoste – įsigyti vizą. Patekus į šalį ir susirinkus savo mantą liko pasiekti galutinį kelionės tašką – salos pietuose esančią Santą Mariją. Kaip buvo sutarta iš anksto užsakant apartamentus, atvykusius lietuvaičius oro uoste pasitiko taksistas. Beje, taksi čia rasite bet kur, ir tai yra vienas patogiausių ir pigiausių būtų keliauti.

Iki Santa Marijos – beveik 20 minučių kelio. Pro mašinos langus stebėdamas gan niūrią salos gamtą bandai suvokti, kur atsidūrei, jausmas – kad civilizacija liko kažkur labai toli. Dar nepasiekus kelionės tikslo užlieja ramybė ir sustoja laikas.

Draugiški vietiniai

Spalvingi namukai, palmės, gatvėse lakstantys vaikai ir šunys (jų čia daugybė), vietinių – kreolų – suvenyrų parduotuvėlės, balto smėlio krantus skalaujantis žydras Atlanto vandenynas. Iki rojaus čia dar kažko trūksta, tačiau neabejotinai pasijunti lyg kitoje planetoje.

Atostogavusių Egipte, Turkijoje suvenyrais prekiaujantys vietos vyrukai įkyrumu nenustebins. Tik pamatę turistus jie puola sveikintis, duoda ranką, kviečia užsukti į jų parduotuvę, teiraujasi, iš kur atvykę, ir visus iki vieno vadina „my friend“ („mano drauge“ – angl.). Ir vis primena, kad čia gyvenimas – be streso. Po kelių dienų, kai blyškią odą pabučiuoja saulė, vietiniai gatvėje prie tavęs taip nebekimba. Sala neturi tik jai būdingų amatų, tačiau krautuvėlėse siūloma įsigyti įvairiausių dirbinių ir apdarų iš kitų salų. Ir čia tikrai verta prisiminti derėjimosi įgūdžius.

Vertinant apskritai – žmonės draugiški, paprasti ir punktualūs. Gal kiek niūresnės ir mažiau malonios pasirodė moterys. Be visa ko, jie dar ir paslaugūs. Tuo įsitikinome, kai keliaudami po salą pradūrėme automobilio padangą. Vos spėjus visiems išlipti, prie mašinos prisistatė staiga iš kažkur išdygę vietiniai ir neprašyti ėmėsi darbo. Žinoma, paskui turi jiems atsidėkoti, bet toks paslaugumas vis tiek žavi.

Taksistais dirba nemažai jaunuolių. Net ir tie, kurie iš pažiūros tik šiaip važinėjasi mieste, siūlo taksi paslaugas. Jos nebrangios, o atostogaujant vienuolika dienų ir kasdien vykstant į „Kitebeach“ (Jėgos aitvarų paplūdimys – angl.) pravartu susirasti vairuotoją, kuris greit tampa ir bičiuliu, galinčiu parūpinti visko, ko tik širdis geidžia.

Pigi tik žuvis

Druskos sala sausa. Dėl nuolatinės erozijos, trunkančios daugybę metų, jos reljefas tapo beveik plokščias. Čia beveik neauga vaisiai ir daržovės, juos tenka importuoti, todėl jie labai brangūs. Beje, vaisių gali nusipirkti ne tik parduotuvėje, juos moterys siūlo vaikščiodamos gatvėje, taip pat atveža į namus. Tiesą sakant, brangu čia viskas, išskyrus žuvį ir jūrų gėrybes.

Iki pietų nuėjęs ant molo gali įsigyti įvairiausios ką tik iš vandens ištrauktos žuvies. Kilogramo kaina – nuo 2,5 euro (apie 8,5 lito). Sumokėjęs papildomą eurą, gali paprašyti ją čia pat ir išdoroti. Skonis – tikrai dieviškas, bent jau supranti, kas yra žuvis. Santa Marija – vienas pagrindinių šalies turistų centrų, daug užsieniečių yra užėmę paslaugų sferą. Deja, vietiniams priklausančių restoranėlių ar užeigų – vos keletas, daug picerijų, britiškų barų.

Trokštantiems skaniai pavalgyti, pasigrožėti nuostabiu vaizdu ir pasiklausyti gyvos mornų – tradicinės salų – muzikos, reiktų užsukti į viešbučio „Odjod'Aqua“ restoraną. Kainos čia gerokai didesnės, bet romantiška aplinka ir pasakiškas maistas tikrai nenuvils.

Vargu ar būtų galima ką nors ypatinga pasakyti apie naktinį Santa Marijos gyvenimą. Pora neva populiariausių barų-klubų net savaitgalio vakarą buvo visiškai tušti. Galbūt dėl to, kad šiuo metu ten ne sezono įkarštis ir turistų nedaug.

Mėgstantys išbandyti viską turėtų paragauti tradicinio gėrimo – grogo, suvalgyti tradicinį patiekalą – kačiupą. Tai avinžirnių ir pupelių patiekalas su keptu tunu arba kiaušiniene ir rūkyta dešrele. Ir, žinoma, paragauti Fogo saloje gaminamo vyno, kuris, beje, yra vienas brangiausių – butelis parduotuvėje kainuoja 10 eurų. Nuodėmė viešint tokioje vietoje valgyti miltinius patiekalus, bet negalintys gyventi be bandelių, prie pagrindinės Santa Marijos aikštės ras vietos kepyklėlę.

Pramogos ir gyvūnija

Vienas pagrindinių Žaliojo Kyšulio salų turtų yra jūra. Gausi fauna, skaidrus ir šiltas vanduo – temperatūra svyruoja nuo 21 iki 25 laipsnių, didelės bangos. Druskos sala laikoma viena geriausių vietų burlenčių, banglenčių ir jėgos aitvarų sportui. Čia vandens sporto mėgėjai atvyksta iš viso pasaulio. Pradedantieji gali samdytis mokytoją – yra daug mokyklų.

Be abejonės, burlentininkams puikiai žinomas pasaulio burlenčių čempiono Josho Angulo vardas. Santa Marijoje yra jo vandens sporto mokykla, įrangos nuoma ir puikus baras ant vandenyno kranto. Be galo nuostabus jausmas matyti pasaulio čempionus gyvai išdarinėjančius triukus vandenyje.

Turistams siūloma žvejyba, nardymas. Šiuose vandenyse nuolat gyvena daugybė žuvų: paprastosios saulažuvės, dryžuotieji tunai, murenos, jūriniai ešeriai ir kt. Be to, vandenyse yra daug migruojančių rūšių žuvų, tokių kaip tunai. Taip pat čia pasirodo delfinų, banginių, kašalotų.

Žaliojo Kyšulio salas itin mėgsta ir nykstančiais gyvūnais visame pasaulyje laikomi vėžliai. Jie deda kiaušinius salyno paplūdimiuose. Be to, juos gali pamatyti ir vandenyje, plaukiodamas su jėgos aitvaru ar burlente.

Kelionė Druskų saloje

Keliauti po salą patogiausia išsinuomojus visureigį, tada būsite tikri, kad mašina „užlips“ į bet kokią aukštesnę vietą. Leisdamiesi į kelionę, aplankykite vos 1 km nuo miesto esančias, jau nebeveikiančias Santa Marijos druskų kasyklas. Šiek tiek panašų, tik kur kas įspūdingesnį vaizdą išvysite pasiekę Pedrą de Lumę. Kadaise šis seniausias salos kaimelis buvo populiarus dėl druskų kasyklų. Jame gyveno pirmieji druskų kasėjai, dabar likę tik keletas gyventojų. Druskų kasyklos yra užgesusio ugnikalnio krateryje. 1804 m. pastačius dirbtiną tunelį galima patekti į kraterio vidų. Krateris yra jūros lygyje ir nors jūra yra 1 km atstumu, vanduo įstengia į jį prasiskverbti.

Be abejonės, negalite pravažiuoti salos sostinės Espargoso. Miesto pavadinimas kilęs nuo šparagų, kurie auga apylinkėse. Keli kilometrai į vakarus, ir atsidursite buvusiame žvejų kaimelyje – Palmeiroje, o važiuodami pakrante į šiaurę pasieksite Burakoną. Tai natūralus baseinas, kuriame vanduo prisipildo ir ištuštėja per potvynius ir atoslūgius. Beje, ten, visiškai laukinėje gamtoje, rasite kavinukę, su nuostabiu vaizdu į vandenyną ir puikiu dienos pietų pasiūlymu. Vandens sporto aistruoliai, be abejonės, privalo užsukti į Pontą Pretą. Ten galima išvysti įspūdingų banglentininkų, burlentininkų ir plaukiojančių su jėgos aitvarais pasirodymų.

Salos šiaurėje esanti Fiura laikoma puikia vieta žvejoti, kur galima grožėtis salos bangų jėga. Prie Murdeiros miestelio galite stabtelti mažoje, ramioje įlankoje. Čia galėsite paiškylauti ar tiesiog pabūti. Na, o tiems, kuriems pritrūks žalumos Druskos saloje, lėktuvu gali nukeliauti į kitas. Žaliojo Kyšulio salos skirtingos, kai kurios jų labiau nei ši garsėja kultūriniu ir naktiniu gyvenimu.

Salų pavadinimo kilmė

Žaliasis kyšulys (pranc. Presqu'ile du Cap-Vert) – labiausiai į vakarus nutolęs Afrikos pusiasalis ir kyšulys, esantis Senegale, išsikišęs į Atlanto vandenyną. Pagal Žaliąjį kyšulį pavadintos 560 km į vakarus nuo jo esančios Žaliojo Kyšulio salos.

Žaliojo Kyšulio Respublika

Valstybinė kalba – portugalų.

Vietos gyventojai – kreolai – afrikiečių ir portugalų mišinys. Jie kalba kreolų kalba – supaprastinta portugalų kalbos tarme.

Salų plotas – apie 4 tūkst. kv. km.

Gyventojų skaičius – apie 420 tūkst.

Valiuta – eskudas (1 euras – 110 eskudų). Galima atsiskaityti ir eurais.

1975 m. liepos 5 d. paskelbta nepriklausomybė nuo Portugalijos.

Sostinė – Praja, esanti Santjago saloje.

Šalis garsėja politiniu stabilumu ir konfliktų nebuvimu. Kadangi šalyje stipriai juntama Vakarų kultūros įtaka, daugiausia gyventojų yra krikščionys, dauguma jų – katalikai.

Cesaria Évora buvo pasaulyje garsi Žaliojo Kyšulio salų dainininkė.

Druskos sala

Ilgis – apie 33 km.

Plotis – apie 12 km.

Plotas – 216 kv. km.

Gyventojų skaičius – apie 20 tūkst.

Reikalinga viza, jos kaina – 25 eurai (apie 86 litus).

Salos tarptautinis oro uostas – pagrindiniai vartai į visą salyną.

Vidutinė metų temperatūra – apie 28 laipsnius.

Aukščiausias taškas yra Monte Grande – 406 m.

Atrasta 1640 m. Iš pradžių ji buvo vadinama Llana, arba Plana, tai reiškė „plokščia“. Salai dabartinis jos vardas buvo suteiktas, kai užgesusio ugnikalnio krateryje buvo atrasta lagūna, kurioje po lietaus gamindavosi druska. Dabar šis krateris vadinamas Pedra de Lume. Beveik negyvenama ir naudojama tik gyvuliams ganyti kaimynės Bua Vistos salos gyventojų, šios salos svarba pradėjo didėti tik atradus druską, kuri buvo kone pagrindinė eksporto prekė iki praėjusio amžiaus vidurio.