Spektaklis pavargusiesiems nuo lengvojo žanro kūrinių. Taip galima apibūdinti Artūro Areimos režisuotą Bernardo Marie Kolteso pjesę "Sugrįžimas į dykumą".

Spektaklyje, kurio žanrą režisierius apibūdino kaip "filosofinę juodąją tragikomediją", kiekvienas žiūrovas gali pasiimti pagal save. Vieni galbūt tik pasijuoks iš talentingų aktorių intonacijomis sukuriamo sąmojo, kitiems kils apmąstymų.

Šia premjera Kauno valstybiniame dramos teatre (KVDT) kaip režisierius prisistatė prieš pusmetį Rimo Tumino vadovaujamą kursą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje baigęs A.Areima. Du jo kurso draugai – Vilius Malinauskas, pastatęs "Bjaurųjį", ir Kirilas Glušajevas su "Sapnais" Kauno žiūrovų teismui prisistatė kiek anksčiau.

Rudenį į KVDT A.Areima atėjo po pažastimi turėdamas kitą pjesę. Tačiau, paskatintas geros medžiagos pasiilgusių teatro aktorių, jis ėmėsi sudėtingos šiuolaikinio prancūzų dramaturgo pjesės. Jauno režisieriaus neišgąsdino, kad ši vieno originaliausių ir labiausiai statomų šiuolaikinių prancūzų dramaturgų pjesė bandyta statyti keliuose Lietuvos teatruose arba išvis nepasiekė žiūrovų, arba neilgai gyveno scenoje.

Anot A.Areimos, darbą apsunkino tai, kad pjesės tekstui būdinga filosofinė gelmė atskiedžiama banaliomis scenomis ir absurdo elementais.

Pjesės veiksmas vyksta XX a. viduryje Prancūzijos provincijoje, tačiau laiko ženklų pjesėje beveik nėra. Tiesioginio veiksmo scenoje – nedaug. Veikėjai beveik negyvena čia ir dabar. Personažai daugiau pasakoja apie tai, kas buvo, kaip tai paveikė juos, bando nutraukti ryšius su praeitimi, bet vėl prie jos grįžta. Pagrindiniai pjesės veikėjai Matilda (Daiva Stubraitė) ir jos brolis Adrienas (Dainius Svobonas) vienas kito ir neapkenčia, ir slapta geidžia. Tačiau kiekvienas jų gyvena su savo įsitikinimais, tarsi atskirame pasaulyje.

Teatro Ilgoji salė puikiai tinka tokiam personažų atsiskyrimui pabrėžti – kartais jie bendrauja stovėdami smarkiai nutolusiuose priešinguose salės galuose. Kartais, skverbdamiesi per menamas sienas, jie keliauja iš vieno personažo asmeninės teritorijos į kitą. Tokia kelionė – ne taikus pasivaikščiojimas, o mūšis su kitu ir kitokiu.

Kaip pastebėjo A.Areima, aktoriai scenoje beveik neprisiliečia vienas prie kito. Jei prisiliečia, tai tik brutaliai – mušdami, prievartaudami. Geismo, neapykantos ir prievartos – kartais išreiškiamos netiesiogiai, per pasakojimus – scenoje iš tiesų daug. Matildą prieš daugelį metų namo sode išprievartavo vyras, kurio net veido ji neįsidėmėjo. Po šio prievartos akto gimė sūnus. Scenoje nuskamba užuominos, kad prievartautojas galėjo būti Adrienas. Matildos dukrą Fatimą (Giedrė Ramanauskaitė) šeimos namo sode išprievartauja pusbrolis Matjė (Tomas Erbrėderis).

Ryškų tarnaitės Kiki vaidmenį spektaklyje kuria Jūratė Onaitytė. Tai bandančią sutaikyti brolį ir seserį, tai siūlančią santykius išsiaiškinti peiliais tarnaitę vaidinanti aktorė šį antraplanį vaidmenį paverčia vienu svarbiausių.

Personažų sąmonėje susijaukė sąvokos namai, tėvynė, šeima. "Kur mano tėvynė, kur mano žemė?" – klausia iš Alžyro į gimtuosius namus Prancūzijoje grįžusi, bet čia jų neradusi Matilda. Finale lyg ir susitaikiusi su broliu ji palieka gimtuosius namus – sodą – ir išvyksta į dykumą.

Dykumos metafora lydi per visą spektaklį. Personažai gyvena meilės dykumoje. Matilda nemyli savo vaikų – ji įsitikinusi, kad geriau gimdyti akmenis. Adrienas nemyli žmonos, kurią kažkuris personažas pavadina daiktu, engia sūnų, kurį išleidęs į karą Alžyre, įsivaizduoja mirusį.

Personažų noras sugrįžti į dykumą – gana simbolinis. Susidaro įspūdis, kad iš jos jie nebuvo išėję.

"Sugrįžimas į dykumą" KVDT Ilgojoje salėje (Kęstučio g. 62) – kovo 10 d. 18 val.