E. Aukštakalnytė-Hansen: kelionės – mano turtas, mano knygos – tai aš

Per porą dešimtmečių svetur Eglė Aukštakalnytė-Hansen apleido aktorystę, tačiau atrado naują pašaukimą. Keliautoja, rašytoja, fotografė, neseniai išleidusi trečiąją savo knygą "Laukinė motina gamta", šiuo metu gyvena Kenijoje. Kelionių aistra ji užkrėtė ir savo vyrą danų verslininką Soreną Hanseną, ir sūnų Miką.

"Tik Sorenas labiau pamėgo šaltesnius kraštus – Aliaską, Kanadą, o mane labiau žavi Afrikos ir Pietų Amerikos spalvingumas, gamtos lobiai ir žmonės", – pasakoja Eglė, besimėgaujanti safariu Masai Maros nacionaliniame laukinės gamtos rezervate. Keliautojų šeimynos dar laukia Etiopija, Kanada, Kongo Respublika. Ateinantys dveji metai jau suplanuoti – į juos perkeltos visos ekspedicijos iš 2020-ųjų.

– Kurioje šalyje jus užklupo karantinas ir kokia buvo paskutinė ekspedicija prieš pandemijos protrūkį?

– Pandemija kovo pradžioje mus užklupo pakeliui į Kanados Arktį, Bafino salą, kurioje planavome dalyvauti arktinėje ekspedicijoje – ieškoti baltųjų lokių su mažyliais. Tačiau ji baigėsi net neprasidėjusi, kai sulaukėme atsako iš vietos inuitų Bafino saloje, kad mus įsileisti būtų per daug rizikinga. Tad nutarėme pabūti Europoje. Kelioniniai krepšiai liko Kopenhagoje, o mes su vyru atvykome į Vilnių ir čia pasilikome.

Paskutinė kelionė prieš valstybėms uždarant sienas buvo į Tanzaniją. Serengečio parke ir Ngorongoro kraterio nacionaliniuose parkuose stebėjome milijoninės antilopių migracijos pradžią. Sūnus Mikas šiuo metu Bostono universitete studijuoja medicinos mokslų magistro programą, bet, esant galimybei, visada prisijungia prie mūsų su Sorenu kelionių po pasaulį.

Tyla: užburiantis Arkties baltumas.

– Ilgai gyvenote Kinijoje. Sakote, kad kultūriniai skirtumai, švelniai tariant, jūsų nesužavėjo. Kas labiausiai netiko lietuvės mentalitetui ir vis dėlto ką gero iš tos šalies širdyje išsivežėte?

Nerizikuoju specialiai nuotraukai – gyvybė kur kas svarbesnė nei nuotrauka. Rizikos mano gyvenime ir taip pakanka – kad ir būnant laukinėje gamtoje.

– Į kiekvieną šalį visada vykstu teigiamai ir atvirai nusiteikusi susipažinti su nauja kultūra, kalba, žmonėmis, pamatyti ne tik tos šalies istorines vietas, bet ir gamtą. Daug keliavau po Kiniją, patyriau šios didelės šalies skirtumus ir tautinę įvairovę, gyvenau šios šalies ekonominio pakilimo laikotarpiu, urbanizacijos, infrastruktūros tiesimo, statybų, vienu žodžiu, Kinijos suklestėjimo laiku, kai iš trečiojo pasaulio valstybės ji staiga tapo viena pagrindinių pasaulio lyderių ekonomine prasme. Atsivėrė pasauliui, įsileido daugybę užsienio kompanijų, užsieniečių ir pradėjo konkuruoti. 2008–2014 m. beveik visa šalis buvo tapusi statybų aikštele – niekur kitur nemačiau, kad būtų taip greitai tiesiami keliai, statomi tiltai, dangoraižiai. Turėti užsienietį – baltąjį žmogų – kompanijoje buvo kaip kokybės ženklas, kuris tapdavo vizitine kortele ieškant partnerių užsienyje, vykdant derybas ar plečiant savo veiklą.

Viskas atrodė gražu – bet tai tik paviršius, nes kinai iš esmės nėra svetingi užsieniečiams. Sudėtinga kinų kalba, kurioje slypi kinų kultūros mentalitetas ir gyvenimo filosofija, – didelis iššūkis kiekvienam atvykėliui. Ir tik mokant ją galima surasti bendrą kalbą su vietiniais. Kitaip šioje šalyje visada pralaimėsi. Tarpusavio santykiai remiasi į verslo santykius arba požiūrį, kiek esi jiems reikalingas. Jeigu jiems nesi naudingas, greitai būsi pamirštas, ir jie tau tai aiškiai parodys. Džiaugiuosi, kad sugebėjau tarp 24 mln. žmonių Šanchajuje sutikti keletą nuostabių draugų, su kuriais iki šiol palaikau ryšį.

– Kokioje šalyje dabar gyvenate? Kaip gimė idėja parašyti trečią knygą, kurios pasakojimus tarsi žemuoges ant smilgos sieja labai ryški ekologijos, Žemės išsaugojimo ateities kartoms tematika?

– 2019 m. pabaigoje, po dešimties metų, praleistų Šanchajuje, su vyru Sorenu sugrįžome atgal į Kenijos sostinę Nairobį. Čia turime savo namus. Nairobyje mums patinka vasariškas oras, dienos ir nakties trukmė tokia pati ištisus metus, nuoširdūs žmonės, gera medicinos priežiūra, gana stabili politinė sistema ir ekonominė plėtra. Būtent čia prasidėjo mano gilesnė pažintis su laukine gamta.

Kenijoje yra daugiau nei 54 nacionaliniai parkai ir laukinės gamtos rezervatai, jų biologinė įvairovė – fantastiška, reta valstybė saugo tiek daug laukinės gyvūnijos. Tai ir savanos, ir pusdykumės, ir kalnai, ir žemumos, ir vandenynas. Reikia turėti tik laiko ir lėšų pamatyti visą saugomą laukinį grožį. O būtent jis mane su vyru labiausiai ir sudomino. Atvykusi į Keniją fotografavau ir filmavau masajų genties tradicijas ir ceremonijas, kurios pamažu nyko. Kenija – labai spalvinga tiek vietinėmis gentimis, tiek ir gamtovaizdžiu, gyvūnijos pasauliu. Čia gyveno, dirbo ir pirmieji garsūs visame pasaulyje gamtosaugininkai: Richardas Leakey, Davidas Sheldrickas, Daphne Sheldrick, George'as Adamsonas, Wangari Maathai. Mūsų tėvynainė Birutė Galdikas yra Richardo Leakey mokinė. Jis buvo pirmasis, kuris išugdė visą kartą jaunimo ir turėjo didžiausią būrį pasekėjų. Taigi, gamtos apsaugos srityje Kenija turi turtingą praeitį ir iki šiol lyderiauja Afrikoje.

Knygą Laukinė motina gamta" rašiau ne vienus metus, įspūdžius ir nuotraukas kaupiau ilgai. Pandemija leido susikaupti ir pabaigti rašyti, nes iki tol neturėjau tam laiko. Džiaugiuosi, kad pagaliau ilgai brandinta idėja, kauptos istorijos ir patirtis virto kūnu.

– Ar įsikūrusi ir, kaip sakoma, apšilusi padus Kenijoje, stengėtės prisidėti prie laukinės gamtos išsaugojimo misijos? Jei taip – gal priklausote kokiai nors organizacijai, besirūpinančiai laukiniais gyvūnais, sveikos aplinkos jiems egzistuoti išsaugojimu?

– Aš visada stengiuosi prisidėti prie įvairių laukinių gyvūnų išsaugojimo iniciatyvų. Pavyzdžiui, remti konkretaus našlaičio drambliuko tam tikrą gyvenimo laikotarpį Daphne Shedrick gyvūnų našlaičių prieglaudoje Nairobyje. Taip pat ir Indijoje, Bandhavgardh nacionaliniame parke, remiu tigrų išsaugojimą, gamtos patrulių motorizavimą, kad jie galėtų greičiau reaguoti į brakonierių veiksmus. Kuo galiu, tuo prisidedu prie gorilų išsaugojimo Ugandoje. Prie vietinių bendruomenių, kurios gyvena šalia nykstančių gyvūnų ir tiesiogiai su jais susiduria, švietimo ir ekonominės veiklos alternatyvų. Siekiu, kad žmonės suprastų ir jaustų, jog gyvūnų išsaugojimas yra svarbus ir ekonomiškai naudingas jiems, taip juos įpareigojant elgtis atsakingai.

Giminaičiai: magiškos katės – tigrai – Bandhavgardh nacionaliniame parke.

– Koks jūsų ekspedicijų į gamtą tikslas ir kokį pasitenkinimą iš jų gaunate? Ar pamenate pirmąją savo kelionę į gamtą?

– Mano vyras mėgdavo vykti į laukinės gamtos rezervatą kiekvieną savaitgalį, kai pirmą kartą gyvenome Kenijoje 2002–2004 m. Jam geriausias atsipalaidavimo būdas – stebėti laukinę gyvūniją ir būti valandų valandas laukinėje gamtoje. Mane tuo metu labiau domino vietinės gentys, ypač masajai.

O pažintis su laukine gamta prasidėjo 1999-aisiais, kai iš Rusijos, kur tuo metu gyvenome, atvykome į Pietų Afrikos Respubliką. Tai buvo pirmas kartas, kai lankėmės net penkiuose skirtinguose šalies gamtos rezervatuose, stebėjome dramblius, raganosius, leopardus, liūtus, antilopes. Prisimenu, kaip sunkiai sekėsi prisiminti tiek daug skirtingų gyvūnų pavadinimų anglų kalba, ypač antilopių! Iki šiol Tomsono gazeles vadinu Tysono gazelėmis (nes žymusis boksininkas buvo nukandęs ausį savo varžovui), impalas vadiname makdonaldais, nes jų uodega ir kūno galas turi M raidės ženklą. Pirmą kartą sušalau į varveklį būtent Afrikoje, nes nepagalvojau, kad dykumoje, saulei nusileidus, gali būti labai šalta – net minusinė temperatūra.

Akiratis ir pažintys plėtėsi, atsirado naujų galimybių, keitėsi ir darėsi sudėtingesni kelionių maršrutai. Norėjosi kuo daugiau ir įvairiau pamatyti būtent laukinėje gamtoje.

Iš PAR keliaudami atgal į namus per Keniją, sėdėdami Nairobio oro uoste, svajojome, kad norėtume pakeliauti Afrikoje daugiau. Svajonė netrukus išsipildė.

– Kada pajutote meilę gyvajai gamtai ir vidinę nuostatą, kad "man ne vis vien"?

– Dažnos išvykos į laukinės gamtos parkus suteikė galimybę susipažinti su daug įdomių žmonių, profesionalių fotografų, laukinės gyvūnijos tyrinėtojų, aplinkosaugininkų. Akiratis ir pažintys plėtėsi, atsirado naujų galimybių, keitėsi ir darėsi sudėtingesni kelionių maršrutai. Norėjosi kuo daugiau ir įvairiau pamatyti būtent laukinėje gamtoje.

Taip atsirado susidomėjimas kalninėmis gorilomis. Jų Ruandoje ir Ugandoje 2006-aisiais laukinėje gamtoje buvo likę tik 380, ir visi manė, kad per dešimtį metų jos išnyks. 2007-aisiais pirmą kartą stebėjau tigrus Bandhavgardh nacionaliniame parke, kai jų Indijoje buvo likę tik apie 1 400. Prognozės buvo labai liūdnos. Nuo šių pavyzdžių ir prasidėjo mano gilesnis pažinimas ir aktyvesnis prisijungimas veikti, išsaugant tai, kas dar įmanoma išsaugoti, nes didžiausias priešas šiems gyvūnams buvo brakonieriai.

2010-aisiais pirmą kartą pamačiau baltuosius lokius, ir nuo to laiko juos stebiu kiekvienais metais, išskyrus pandemijos laikotarpį. Jie neįtraukti į sparčiai nykstančių gyvūnų sąrašą, bet klimato kaitos padariniai – tirpstantys ledynai ir mažėjančios lokių maisto atsargos – akivaizdžiai sumažino kai kurias baltųjų lokių populiacijas. Išsibalansavusį klimatą stebiu tiek Arktyje, tiek ir Afrikoje. Ankstyvesnis ledo tirpimas ir mažesnis sniego dangos susidarymas – ir Kanados Arktyje, kur stebiu baltąsias meškas; metų metus besitęsiančios sausros Kenijoje arba stiprios, bet trumpos liūtys lietinguoju laikotarpiu, kurios keičia žemdirbystės sėjos, sodinimo laiką, skėrių antplūdžiai – visi šitie pokyčiai akivaizdūs ir man.

Todėl man tikrai neramu ir ne vis vien... Laikas visiems susirūpinti. Neigiama žmogaus veikla – brakonieriavimas, tarša, miškų kirtimas, perdėtinė žemdirbystė, besaikis vartotojiškumas – tapo priešu ne tik nykstantiems gyvūnams, bet ir pačiam žmogui. Nesvarbu, kad stiprūs klimato kaitos padariniai jaučiami kažkur toli nuo Lietuvos, bet juk jie turės įtakos ir mūsų vaikų ateičiai, sveikatai, saugumui. Laikas visiems veikti.

– Žmonės šiais laikais kolekcionuoja labai keistus dalykus. O ką renkate jūs – gal egzotiškų kelionių akimirkas, kurios vėliau sugula į naujas knygas? Kokią prasmę matote knygų rašyme?

– Knygos gimsta iš unikalios patirties: visos fotografijos išleistose knygose "Mama Afrika", "Mamahuhu. Šešeri metai Kinijoje", "Laukinė motina gamta" yra mano autorinės. Visos istorijos yra tikros ir išgyventos. Visi faktai, surašyti knygose, – patikrinti ir galbūt negirdėti. Kelionės – tai mano turtas, mano knygos – tai aš, kaip žmogus ir kaip menininkė. Noriu dalytis su skaitytojais savo patirtimi, nes tai, manau, yra svarbu. Skaitytojas ne tik sužinos, bet ir susimąstys, pagalvos. Vizualiai pamatys, pasigėrės, nustebs, o mano knygos suteiks ir emocijų, ir žinių. Beje, kolekcionuoju aš akmenis. Man akmuo – kaip Žemės gyvybės metraštis.

– Knygoje daug nuotraukų. Ar tai dar vienas jūsų pomėgis? Gal buvo kokia istorija, kai, norėdama padaryti gerą fotografijos kadrą laukinėje gamtoje, pati atsidūrėte pavojuje?

– Fotografija – daugiau nei hobis, malonumas. Fotografuoju seniai ir kantriai. Aš nerizikuoju specialiai nuotraukai – gyvybė kur kas svarbesnė nei nuotrauka. Rizikos mano gyvenime ir taip pakanka – kad ir būnant laukinėje gamtoje. Pirmiausia į laukinę gamtą važiuoju patirti, sužinoti, gėrėtis, bet visada su savimi turiu fotokamerą, kuria ir stengiuosi užfiksuoti tas nuostabias akimirkas iš gyvūnijos pasaulio.

Mano gyvenimas yra gana laukiniškas, o norint tyrinėti gyvūnus reikia begalinio atsidavimo.

– Pagal profesiją esate aktorė. Ar įsivaizduotumėte save kaip Birutę Galdikas – gyvenančią laukinėje gamtoje ir tyrinėjančią orangutanus. Beje, kokią gyvūnų rūšį norėtumėte tyrinėti?

– B.Galdikas be galo gerbiama Indonezijoje. Ekspedicijos Borneo saloje metu visada jaučiau išskirtinį dėmesį, kad esu lietuvė, nes B.Galdikas šaknys – irgi lietuviškos. Mano vedlys, kiekvieną kartą tardamas visą mokslininkės vardą ir pavardę, stabtelėdavo, kad taisyklingai ištartų šią lietuvišką pavardę, ir visada pabrėždavo, kiek daug ji padarė išsaugant orangutanus ir kaip ji glaudžiai susijusi su jų šalimi. Orangutanai ir mane pakerėjo savo žmogiškumu, emocijomis, akimis ir panašumu į žmones. Ne veltui jie vadinami miško žmonėmis.

Mano gyvenimas yra gana laukiniškas, o norint tyrinėti gyvūnus reikia begalinio atsidavimo. Jaučiu didžiulę pagarbą primatus tyrinėjančioms B.Galdikas ir Jane Goodall, bet pati to daryti turbūt negalėčiau.

– Gal namuose Kenijoje auginate kokį naminį gyvūną?

– Naminių gyvūnų neturiu, nes daug keliauju. Bet šioje nuostabioje šalyje ir taip netrūksta gyvybės. Mūsų namų sode kapstosi ibiai, krūmuose karstosi chameleonai, sienomis ropinėja driežai, kai noksta vaisiai – pasisvečiuoja beždžionės.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Bankui

Bankui portretas
Dziaukites kad yra zmoniu kurie tai gali ir nori daryti. Gyvunai jau pralenkia zmogu , jie geriau prisitaike prie gyvenimo salygu nei viska gadinantis savam kieme zmogus su visais "geriausiais " savo budo bruozais.

Bankas

Bankas portretas
Iš kur pinigai tokioms kelionėms ir ekspedicijoms,tai ne vienas milijonas.
VISI KOMENTARAI 2
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių