E. Aukštakalnytė-Hansen: kviečiu pajausti empatiją gyvūnų pasauliui

– Esate laukinės gamtos fotografė, aktorė, rašytoja. Gal kokios nors jūsų įvairiapusės asmenybės dalies dar nepaminėjau?

– Visų pirma esu keliautoja. Visas mano gyvenimas po išvykimo iš Lietuvos 1999-aisiais – tarsi ištisas safaris. Toje gyvenimo kelionėje aš visą laiką keičiausi. Lyg koks chameleonas vis prisitaikydavau prie  aplinkybių. Aktorystė, kurią studijavau, padėjo man išreikšti save ir kitokiomis meno išraiškos formomis. Pradėjau rašyti knygas. Jose dalijausi unikalia patirtimi apie šalis, kuriose gyvenau.

Šiuo metu daugiausia laiko skiriu laukinės gamtos fotografijai, ja domiuosi, daug keliauju, o mano keliones nulemia vieno ar kito specifinio gyvūno istorija ir galimybės jį kažkur pamatyti.

– Trečiojoje savo knygoje „Laukinė motina Gamta“ dalijatės įspūdingais susitikimais su nykstančiais gyvūnais. Tačiau juk pradžioje dar buvo „Mama Afrika“, paskui „Mamahuhu. Šešeri metai Kinijoje“. Įdomu, kodėl rašytojos plunksną iškeitėte į fotoaparatą, kuriuo vietoj žmonių pradėjote fiksuoti laukinę gamtą?

– Iš pradžių studijavau televizijos režisierių kurse ir fotografija man buvo viena iš privalomų disciplinų. Vėliau aktorystė paėmė viršų ir režisūra liko nuošalyje, tačiau fotografinį matymą išsaugojau.

Mano archyvai – labai dideli. Per daugybę metų sukauptas žinių bagažas – didžiulis. Netrūksta patirties, nuotykių, adrenalino, nes kai važiuoji ne ten, kur visi važiuoja, nutinka visko.

Kai išvažiavau iš Lietuvos ir mano aktorystė baigėsi, aš, kaip meniškos prigimties žmogus, ėmiau ieškoti kitokių savęs išraiškos priemonių. Taip atsirado rašymas. Ypač smagu buvo rašyti dienoraštį, kai išvažiavome ilgesniam laikui gyventi į Afriką. (Eglės vyras – danų verslininkas Sorenas Hansenas – dėl užimamų svarbių pareigų nuolat keliavo iš vienos šalies į kitą, – aut. past.) Šitame žemyne man viskas buvo nauja, įdomu, unikalu. Kiekvieną laisvą savaitgalį stengdavomės apsilankyti vis kituose šios šalies nacionaliniuose parkuose. Taip atradau masajų žemę – Masai Marą, Loita kalvas, įgijau jų žmonių pasitikėjimą.

Prieš 20 metų masajai iš tiesų buvo unikalūs, pirmykščiai žmonės. Tačiau, metams bėgant, ir į jų gyvenimą pamažu pradėjo veržtis ne tik civilizacijos patogumai, bet ir blogybės – cigaretės, ginklai, narkotikai ir kt. Aš nebespėjau konkuruoti su šių dienų realijomis, todėl, ilgą laiką gyvendama Kenijoje, pradėjau labiau gilintis į žmogaus ir gyvūno santykį.

– Supratote, kad santykis tarp žmogaus ir gyvūno yra kur kas įdomesnis nei santykis tarp žmonių?

– Taip... Ir kad laukinė gamta kur kas atviresnė mano norams, o kartu – ir mano fotoobjektyvui. Juk mūsų protėviai gyveno kartu su gyvūnais ir absoliučiai visko išmoko iš jų. Tarkim, inuitai medžiotojai, norėdami prieiti prie gulinčio ruonio, pavyzdį ėmė iš baltųjų meškų – kaip kantriai laukti šalia eketės, kaip prie jos prisiartinti, kaip imituoti ruonių judesius ir pan. Netgi šeimos formavimą pirmykščiai žmonės pasiskolino iš gamtos. Konkrečiai – iš gorilų. Aš netikiu, kad Adomas ir Ieva, nežinodami, kaip tai padaryti, susilaukė palikuonių. Jie stebėjo ir imitavo laukinę gamtą. Suku link to, kad mes, žmonės, tiesiogiai imituodami laukinius žvėris, kūrėme savo sociumą, bendruomenę, o kadangi mūsų smegenys buvo labai greitos, tai greitai visko išmokome ir netgi aplenkėme gyvūnus.

Todėl šiandien mane labiausiai domina žmogaus ryšys su gyvąja gamta, kurį bandau užfiksuoti filmavimo kamera ir fotoaparatu. Tarkim, liūtų šeima Afrikos savanoje. Liūtas – patinas, šeimos galva, tačiau kas jo kaklas? Liūtės, jo patelės, kurios medžioja, gimdo ir globoja vaikus, o šalia to dar ir palaiko labai gražų santykį viena su kita. Liūtas tik suteikia joms saugumą, panašiai kaip ir vyras mūsų patriarchalinėje visuomenėje.

T. Kau­nec­ko, E. Aukštakalnytės-Hansen nuotr.

– Savo įspūdingų ekspedicijų metu surinkta vaizdo medžiaga panorote pasidalyti ir su LRT žiūrovais. Kodėl tik dabar?

– Aš jau seniai siūliau savo kelionių patirtis televizijai. Tik ji vis abejojo, ar gamtos dokumentika lietuvių žiūrovui bus įdomi. Labai džiaugiuosi, kad šiais metais pagaliau pavyko pramušti ledus. Laukia tik dešimt intriguojančių laidų, tad, žiūrovai, nepramiegokite!

– Sakote, kad esate labai smalsus žmogus, todėl ši laida bus tarsi jūsų dienoraštis, sukauptas stebint, fotografuojant ir filmuojant laukinius gyvūnus. Ar sunku buvo atrinkti temas? Juk jų turbūt begalės, kaip ir ekspedicijų per metus?

– Klausiate, ar sunku? Nemeluosiu: labai sunku (juokiasi). Mano archyvai – labai dideli. Per daugybę metų sukauptas žinių bagažas – didžiulis. Netrūksta patirties, nuotykių, adrenalino, nes kai važiuoji ne ten, kur visi važiuoja, nutinka visko. Tos kelionės labai specifinės. Mano domėjimosi subjektai turi savo vardus, šeimas, genealoginius medžius. Tarkim, kalnų liūtai – pumos Patagonijoje. Važiuodama jų stebėti, aš jau žinau konkrečiai, kokį gyvūną ir kokią šeimą noriu nufilmuoti: Petaką, Rupestrę ar Patagoną. Seku jų istorijas arba esu iš kitų gamtos fotografų girdėjusi įdomių faktų, kuriuos rūpi patikrinti, užfiksuoti pačiai.

– Kaip suprantu, bėgant laikui tampate išrankesnė, siaurinate savo interesų ratą, jūsų ekspedicijos sudėtingėja?

– Taip. Pavyzdžiui, į Arktį vykstu jau dvylika metų. Ir nors, sakykim, stebiu tą patį gyvūną, bet jis kaskart atrodo vis kitaip, nes aplinkybės kiekvienais metais – vis kitokios. Kartais į tą pačią vietą turi važiuoti daug kartų, kad, galų gale, pamatytum tai, ko norėjai.

T. Kau­nec­ko, E. Aukštakalnytės-Hansen nuotr.

– Ar pasitaiko atvejų, kad dėl tam tikrų priežasčių gamtos fotografai nepasiekia savo tikslo – turi, kaip sakoma, susirinkti žaislus ir grįžti namo nieko nepešę?

– Žinoma, būna. Tai dideli nuostoliai – tiek turėtų lūkesčių, tiek ir finansine prasme. Juk tokio lygio ekspedicijos planuojamos metams ar net keleriems metams į priekį. Vienintelė paguoda, kad laukinė gamta jos stebėtojus vis tiek kuo nors apdovanoja. Tačiau tikslo nepasieki. Pavyzdžiui, Valdeso įlanka Argentinoje yra vienintelė vieta, kur įmanoma pamatyti ir nufilmuoti orkas, medžiojančias ruonius. Aišku, orkų galima pamatyti daug kur, bet išvysti, kaip patelių grupė organizuoja ruonių medžioklę, patikėkite, galima tik čia. Fotografus riboja laikas, nes orkos į tą įlanką atplaukia tik mėnesiui – būtent tada, kai joje susirenka daugiausia ruonių.

Kitas pavyzdys – jei nori užfiksuoti, kaip Arktyje baltosios meškos išsiveda iš urvų savo meškiukus, irgi turi skubėti. Tam skirtas vos trijų savaičių langas – kovo pabaiga ir balandžio pradžia. Tai įmanoma pamatyti tik vienintelėje vietoje – Bafino Žemėje, didžiausioje Kanados saloje, todėl vietą reikia užsiimti gerokai iš anksto.

Mano kelionių, nuotraukų, TV laidų tikslas – empatija. Žmogaus – gyvūnui. Būna, kad gyvūnų pasaulyje matau kur kas daugiau žmogiškumo, santykių, meilės, atjautos nei tarp žmonių.

Artimiausia mano kelionė bus kitų metų vasario pabaigoje. Su keliais kolegomis vyksime stebėti snieginio leopardo. Tai irgi labai iš anksto suplanuota kelionė, nes reikia ir specialaus pasiruošimo, mat veiksmas vyks 5 km aukštyje.

– Paprastų žmonių keliones organizuoja kelionių agentūros, o kas rengia štai tokias išvykas į laukinę gamtą?

– Patys fotografai. Tie, kurie tuo domisi, tarkim, laukinio snieginio leopardo gyvenimo būdu, elgsena, maitinimosi ypatumais. Tik jie žino, kur didžiausia tikimybė pamatyti tą žvėrį, nes tai teritorinis gyvūnas ir jokia ekskliuzyvines keliones organizuojanti kompanija tuo neužsiims. Informacija apie tokias laukinės gamtos keliones eina iš lūpų į lūpas, taip pat – iš didžiųjų televizijos kompanijų, kaip BBC, „Animal planet“ ir kitų, kurios kuria dokumentinius filmus apie gyvūnus. Būtent jos geriausiai žino, kur, kada ir kokį žvėrį filmuoti, nes jų komandos praleidžia net po kelerius metus stebėdamos ir filmuodamos vieno ar kito gyvūno gyvenimą.

Kiekvienas fotografas turi kokią nors sritį, kurioje jis dominuoja ir jaučiasi stipriausiai. Vienas galbūt specializuojasi povandeninių gyvūnų fotografijoje, kitas – plėšrūnų ir pan. Todėl mes vieni su kitais draugiškai dalijamės savo srities informacija.

T. Kau­nec­ko, E. Aukštakalnytės-Hansen nuotr.

– Nejaugi gamtos fotografai taip lengvai išduoda savo paslaptis? Juk galėtų ir patys pretenduoti į patį pačiausią fotokadrą?

– Dabar – klimato keitimosi laikotarpis. Aš manau, jog visi gamtos fotografai supranta, kad jų misija – dalyvauti išsaugant retą laukinę gyvūniją. Todėl kuo daugiau jai dėmesio skirsi, kuo daugiau apie ją kalbėsi, tuo labiau kiekvienas žmogus ims mąstyti apie savo ryšį su gamta. Galbūt net ims suvokti, jog ir nuo jo kiekvienos dienos elgesio priklauso, kad ir jis bent maža dalele gali prisidėti prie klimato kaitos sulėtinimo.

Mano kelionių, nuotraukų, TV laidų tikslas – empatija. Žmogaus – gyvūnui. Būna, kad gyvūnų pasaulyje matau kur kas daugiau žmogiškumo, santykių, meilės, atjautos nei tarp žmonių.

Fotoaparato ir kameros objektyvas man tampa rakto skylute, pro kurią galiu išvysti gamtos pasaulio kasdienybę iš labai arti ir pasimokyti empatijos iš žvėrių. Noriu, kad žmonės pradėtų keisti požiūrį ne tik į laukinę gamtą, bet ir vienas į kitą. Jei žiūrėdamas mano laidas bent vienas žmogus įsimylės arba pajus empatiją kokam nors žvėriui, pasisems iš jo elgesio gerumo, pritaikys tai žmonių pasaulyje, mano tikslas bus pasiektas.

– Gerumas gerumu, bet ar ne jūs pati pasakojote istoriją apie tragišką grizlių gyvenimo stebėtojo žūtį, kuris netyčia pasistatė palapinę ant šių galiūnų pasivaikščiojimo tako ir tapo meškų pietumis?

– Na, taip, koją pakišo žmogiškoji klaida. Dažnai mes save tiesiog pervertiname. Pamirštame, kad jie – laukiniai gyvūnai ir kad žmogus niekada negali žinoti, koks bus jų atsakas. Todėl būdama laukinėje gamtoje visada laikausi pagarbaus atstumo. Juk jie už mus daugybę kartų greitesni, vikresni ir galingesni. Mus net uodas (jei jis maliarinis) gali nužudyti. Todėl niekada nerizikuoju dėl geresnio kadro savo gyvybe.

T. Kau­nec­ko, E. Aukštakalnytės-Hansen nuotr.

– Ar moterys-laukinės gamtos fotografės – retenybė? Jei taip, gal vyrai kolegos, vykstantys į ekspediciją drauge, jus pasaugoja ar bent panėšėja daiktus?

– Pasakysiu taip: čia kiekviena moteris turi užsidirbti savo antpečius. Tik tada ją gerbs ir vertins. Ne pagal grožį ar lytį, bet pagal darbus. Kiekvienas čia turime savo pareigas ir darome tai, ko ir atvažiavome. Išskirtinio dėmesio tikrai nesulaukiu, o su sunkumais taip, kaip moku, susidoroju pati. Tačiau galiu iš vyrų pasimokyti, tarkim, technologinių dalykų – klausti man ne gėda.

– Ar tokioms kelionėms į laukinę gamtą reikia specialiai ruoštis?

– Taip. Ir kiekvienai skirtingai. Pradedant nuo specialios aprangos ir baigiant fizine ištverme. Juk fotografuoti snieginių leopardų, kaip jau sakiau, mes vyksime į 5 km aukštį. Iš pradžių teks aklimatizuotis kiek žemiau, kad organizmui nebūtų per didelio šoko. Ruošiuosi skristi į Ameriką ir paieškoti ten lengvesnės aprangos, nes vaikščiodama po kalnus su sunkia išeikvoju daug papildomos energijos.

– Jei save, savo charakterį prilygintumėte kažkokiam gyvūnui – kuo būtumėte?

– Nežinau… Niekada negalvojau. Gal liūtė? Mūsų šeimoje esu kaklas, stuburas, rankos ir kojos. Vyras stengiasi, kur tik gali, važiuoti drauge. Jei negali – visa širdimi palaiko. Jis labai talentingas verslo žmogus, todėl moka įvertinti ir mano talentą – laukinės gamtos fotografės.

– Yra daug gamtos dokumentikos laidų, bet išgirsti rizikos, pavojų ir išlikimo įgūdžių pareikalavusių istorijų iš pačios keliautojos lūpų visada įdomiau. Pirmoje „Laukinis Eglės pasaulis“ laidoje pasakojote istoriją apie savo akistatą su grizliu, kaip teko, pasitekus visą savo drąsą ir išmonę, priversti jį eiti savais keliais. Kokių akistatų dar būta?

– Be galo įsimintina akistata su juoduoju raganosiu Benu Namibijoje. Juodasis raganosis – ypač retas gyvūnas. Afrikos žemyne jų yra tik 6 tūkst.! Kodėl? Nes tapo žmogaus prietarų auka ir nuo senų laikų buvo sparčiai naikinamas dėl savo rago. Didžioji dauguma raganosių yra sužymėti satelitiniais davikliais, kad gamtininkai galėtų juos stebėti ir apsaugoti.

Taigi, aš leidausi į ekspediciją su vienu fotografu iš Pietų Afrikos Respublikos ir keturiais pėdsekiais ieškoti juodojo raganosio Beno. Tačiau jis dingo iš mūsų akiračio. Pėdsekiai išėjo jo ieškoti į priekį, mudu atsilikome. Aš atsiplėšiau nuo kolegos ir atsidūriau su savo kamera ir trikoju stovu priekyje. Staiga išdžiūvusioje upės vagoje, aukštuose karpažolių krūmuose, maždaug už 5 m nuo savęs, pamačiau beišlendantį ragą. Atstumas buvo per mažas, kad galėčiau nuo jo pabėgti. Smegenys ėmė greitai virškinti informaciją, kad Benas užuodė mano kvapą, susinervino ir kad mano vienintelis šansas išsigelbėti – bloga raganosio rega. Todėl sugalvojau planą: trikojis su kamera turėjo būti pirmoji kliūtis, kurią puls Benas, o aš tuo metu bandžiau atsegti striukės užtrauktuką ir trauktis atatupsta, kad, jei Benas puls mane, užmesčiau tą striukę jam ant galvos.

Viskas, ką jums dabar pasakoju, tąkart vyko sekundžių greičiu. Man iš už nugaros prisiartinęs kolega parodė, kad jis stos į mano vietą. Panašiu metu šią situaciją pastebėjo mūsų pėdsekiai ir ėmė rėkauti, kad atkreiptų Beno dėmesį. Išgelbėjo mus… smėlio dulkių sūkuriai, kurie netikėtai pralėkė šalia Beno ir išsklaidė mūsų kvapą. Raganosis pasileido bėgti link pėdsekių. Daugiau nieko nemačiau, nes bėgau klampiu upės vagos smėliu tol, kol netekusi jėgų pargriuvau. Vienintelė mintis buvo – nejaugi žūsiu Raudonojoje dykumoje nuo juodojo raganosio?! Gulėjau tol, kol pajutau ant peties kolegos ranką, kuris pasakė, kad pavojus praėjo ir mes saugūs.

T. Kau­nec­ko, E. Aukštakalnytės-Hansen nuotr.

– Ar po šito įvykio nekilo minčių, kad gal jau, Egle, užteks... Metas padėti didelį tašką ir imtis saugesnės savirealizacijos?

– Na, ne… Priešingai – po tokio sukrėtimo norėjau išanalizuoti, ką dariau ne taip. Protu tokioms situacijoms esi visada pasiruošęs, bet niekada nesitiki, kad tai gali nutikti tiesiog čia ir dabar.

– Savo knygoje „Laukinė motina Gamta“ gyvūnų karalystę gražiai prilyginate spalvingam vitražui, kur kiekviena gyvybės rūšis sudaro mažesnį ar didesnį, vienokios ar kitokios formos gyvybės stikliuką. Tarp jų žmogus – tik mažytis taškelis. Ar būdama laukinėje gamtoje jaučiate homo sapiens mažumą?

– Oi… Tikrai jaučiu. Esame labai maži ir turbūt labiausiai iš visų gyvybės formų pažeidžiami. Tarkim, išlipi Antarktidoje į krantą. Lūžtančio ledyno sukuriamos bangos tave gali nuplauti. Gali įkąsti ruonis. Savo dideliu sparnu gali nutrenkti pro šalį skrendantis albatrosas. Džiunglėse gali sukandžioti nematomi gyviai – tik pajausi, kad skauda ir kyla temperatūra… Žodžiu, mes, žmonės, esame tokie pažeidžiami, kad bet kas iš gyvosios gamtos – matomas ar nematomas, didelis ar mažas – mus gali lengvai sužaloti. Esame dideli tik tada, kai bendraujame tarpusavyje (juokiasi). Todėl vienintelis dalykas, ko prašau dievų, – geros sveikatos, nes tik būdama visiškai sveika galiu keliauti taip, kaip keliauju dabar.

Dabar – klimato keitimosi laikotarpis. Aš manau, jog visi gamtos fotografai supranta, kad jų misija – dalyvauti išsaugant retą laukinę gyvūniją.

– Kažkada jūsų svajonė buvo užlipti ant ledkalnio… Atrodė neįmanoma, bet padarėte. Kokiems dar neįmanomiems dalykams esate pasirengusi?

– Kažkada labai norėjau pasiekti Everesto viršūnę, bet dabar jau supratau, kad norėčiau užlipti tik iki pagrindinės stovyklavietės.

– Kodėl žmonės turėtų žiūrėti Eglės gamtos dokumentiką? Kuo ji ypatinga?

– Šios laidos intriga – kad gyvas žmogus, aš, moteris, Eglė, leidžiuosi į nuotykius kartu su žiūrovais. Pasakoju, kuo vienas ar kitas gyvūnas yra unikalus. Pagrindinė mano žinutė – empatija. Man neramu dėl visur jau matomų šiuolaikinio žmogaus veiklos pėdsakų, todėl savo laida kviečiu pajusti empatiją gyvūnų pasauliui, susimąstyti, kuo šiandien kiekvienas galėtume prisidėti, kad išsaugotume laukinės gamtos lobius.